Restauratoriai konservuoti Leonardo da Vinci darbus imasi rizikuodami sukelti tikrą audrą, ypač – Prancūzijoje.

Paskutinysis Luvro bandymas konservuoti šio menininko kūrinį „Šv. Ona su Mergele Marija ir Kūdikiu Jėzumi“, nutapytą 1508 metais, sukėlė vėl sukėlė diskusijas apie paveikslų valymą, net jei jie purvini, o spalvos – pakitusios, praneša „The Art Newspaper“.

Pasiūlymas nuvalyti paveikslą pirmą kartą iškeltas dviejų dienų konferencijoje, Luvre vykusioje 2009 metų birželį. Joje dalyvavo svarbiausi L. da Vinci kūrybos tyrinėtojai, tarp jų – Martinas Kempas, Oksfordo universiteto garbės profesorius.

„Renginys Luvre buvo tikros mokslinės pratybos. Darbas labai keblus, ten yra keltas gana bjaurių randų ir labai bjaurių, spalvą praradusių pataisymų. Tai net tik purvo nuvalymo, bet ir užtikrinimo, kad vidinis spalvų balansas nebus sutrikdytas, klausimas“, – sako jis.

 Ankstesni bandymai restauruoti paveikslą taip pat buvo vertinti prieštaringi. Anot leidinio „Le Journal des Arts“, 1994 metais Luvras atsisakė sumanymo kūrinį konservuoti, nes kilo pavojus, kad lakui pašalinti naudoti tirpikliai gali pažeisti po juo esančius dažų sluoksnius.

2010 metų rudenį Luvras nusprendė pabandyti dar kartą, šį kartą užsitikrinęs iš specialistų sudaryto mokslinio komiteto užnugarį. Komitete dirbo ir Larry Keithas iš Nacionalinės galerijos Londone, kuris praėjusiais metais restauravo L. da Vinci paveikslą „Madona tarp uolų“ (apie 1491–1508 metai).

Projekto vadovas ir Luvro paveikslų prižiūrėtojas Vincentas Pomarede teigė, kad siekiama „išspręsti storo lako, kuris traukia dažų sluoksnius, sukurdamas nelygų paviršių, problemą“. V. Pomarede siūlo suploninti XIX ir XX amžiuje užteptus sluoksnius ir palikti 8–12 mikrometrų storio lako plėvelę, o ant figūrų veidų – storesnį, 25 mikrometrų sluoksnį.

Tačiau naudojant šią strategiją, kuriai įgyvendinti vis tiek reikės naudoti tirpiklius, baiminamasi, kad bus pakenkta „sfumato“, L. da Vinci naudota šešėlių technikai.    

Michelis Favre-Felixas, Meninio paveldo pagarbos ir vientisumo asociacijos prezidentas, teigia: „Labiau priimtina, jei būtų paliktas lako sluoksnis, tačiau gilus tirpiklių prasiskverbimas yra esminė problema. Lakas ir „sfumato“ taip glaudžiai susiję, kad prieš judant pirmyn reikia įsitikinti, ar tirpikliai nepakenks „sfumato“.

 V. Pomarede tvirtina, kad jo pasiūlytas būdas yra saugus: „Jokiame etape nekontaktuosime su dažais. Restauracija yra būtina, jei norime šį šedevrą išsaugoti. Jam pavojų kelia ant paviršiaus atsirandančios makrodėmės. Jos atsiranda dėl susioksidavusių lako sluoksnių.“

Jis priduria, kad šis restauracijos procesas aptartas ir jam pritarta Luvro konferencijos metu.

Italijos meno istorijas Pietro Marani, taip pat priklausantis mokslo komitetui, teigia, kad paveikslui pavojaus nėra. O M. Kempas priduria: „Jei Luvras toliau elgis kaip siūloma, nematau jokių problemų.“