Atviro oro efektas

Žinia, plenerų vasarą būna daug. Ne paslaptis, kad prasčiausi tie, kuriuose dailininkai vien tapo – nes tapyti gali ir namuose. Nors plenere (pranc. plein air "atviras oras") vyrauja tapymas iš natūros gamtoje, vis dėlto šiųdienė jo esmė yra kita. Bendravimas, išėjimas iš savo urvelio, kuriame – ta pati melodija ir tos pačios spalvos. Labai reikalinga savaip iš šalies pamatyti, ar jos teisingos (teisingai pasirinktos, t.y. atspindinčios savąją esmę, ne primestos mokyklos ar kokių baimių).

Pačiuose pleneruose jokie lūžiai paprastai nevyksta: jei kuratorius yra atidžiai surinkęs kompaniją, joje vyrauja stabili, psichiškai sveika atmosfera. Lūžis gali įvykti vėliau, kai plenere prasiplėtusios ribos nuo susitikimų, naujų pažinčių ir vietų, jaukių naktinių kalbų ar diskusijų ima intensyviai veikti.

Žinoma, pleneruose dailininkai dar ir tapo. Bet tai labiau reikalinga formai palaikyti – ji svarbi, bet profesionalui nebebūtina. Žinia, geriausi paveikslai yra nenutapyti. Jie kaip energija, juos maitina realūs paveikslai. Jie yra, bet kitoje dimensijoje. Plenere tai akivaizdžiai pasijunta: imi matyti dailininko šerdį, deja, dažnai – jo skausmo šulinį, iš kurio jis geria, bet galvoja, kad geria iš kito.

Skiesto meno efektas

Rusnėje vykusio plenero tema – "Klaipėdos krašto sakraliosios architektūros ypatybės kraštovaizdyje". Viskas kaip ir gerai, vis dėlto liūdna, kad plenerų rengėjai kasmet turi verstis per galvą, galvodami įmantrius, prioritetinius ar patriotinius pavadinimus, temas, jų tikslus. Visi žinome, kad jais žongliruojama (ypač su tais prioritetais, kas mene – absurdiška), bet šis kaukių balius – kultūros politikos dalis. Juk laimi projektai, kuriuose pripaistoma prioritetų, patriotizmų ir socialinių (ėjimų į mases) dalykų.

Ypač koktus pastaruoju metu populiarus esantis masiškumo jau ne dėmuo, o reikalavimas, niekuo nesiskiriantis nuo leninizmo šūkio: menas – liaudžiai. Projektai, kuriuose neva įtraukiami gatvės kaimynai, turgaus prekeiviai ir t.t. visada nukonkuruos profesionalaus menininko brandžią parodą, knygą ar spektaklį.

Viskas gerai su tais gatvės kaimynais ar turgaus prekeiviais, ir ten yra nuostabaus meno šaltinio, jei tik atidžiai įsižiūri ir įsiklausai. Nereikia ten nieko gadinti: iš kaimyno daryti menininko, iš turgaus – parodų erdvės, ten natūraliai vyksta savotiški spektakliai, ant prekystalių ir po jais vyksta parodos bei skamba muzika.

Taip, kiekvienas iš mūsų esame menininkas, bet jau kurį laiką stipriai tuo spekuliuojama. Ir kyla ilgesys, kad batsiuvys taisytų batus, prie turgaus esančiame kioskelyje žmogus pagaląstų peilį ar žirkles ir neišlįstų pro jo langelį koks operos dainininkas, ir neimtų traukti arijos iš, tarkim, "Traviatos". Nes operą (ne vien kokią populiarią ariją), kai ateis poreikis, paklausysime teatre. Tačiau dabar labai madinga vienu metu ir apsipirkti, ir pavalgyti, ir pasikultūrinant papramogauti.

Rezultatas paradoksalus: kone privalomas ėjimas į mases tik didina atotrūkį tarp profesionalo (ne meno vadybininko) ir masinio vartotojo, paprastai pageidaujančio ryškaus, tiksliau, pigaus šou visai šeimai.

Būtų gera, kad ir plenerų, parodų etc. rengėjams nereikėtų skambių pavadinimų. Sakysite, kaip pamatuoti plenero gerumą? O ką – matas yra tie sugalvoti prioritetai, dirbtinis patriotizmas? Masiškumas? Greičiau atvirkščiai – kuo labiau mases įtraukiantis projektas, tuo meno jame mažiau.

Paribio efektas

Viena aišku, regionuose – kultūrinė, tiksliau, meninė padėtis itin prasta. Jau nebestebina, kad Lietuvoje yra du miestai: pirmiausia Vilnius ir dar Kaunas, aplink kuriuos viskas ir sukasi, pagaliau net nekilnojamojo turto rinka tai labai gerai iliustruoja, o kituose miestuose dar kažką išsuka ten esantis vienas kitas pagarbos vertas kulturščikas, besiorientuojantis į meninio skonio auginimą, o ne pataikavimą.

Deja, mažuose miesteliuose karaliauja darbščiųjų rankų būrelis plačiąja prasme. To būrelio niekas nenori žeminti, jis yra gražus laisvalaikio praleidimas, puikus užsiėmimas, tačiau regionų žmonės nusipelno, kad ir jų skonis būtų ugdomas, nes geras paveikslas ne tik toks, kuriame atpažįsti prie namų žydinčias gėles, bet ir tas, kuriam reikia pastangos jį pamatyti, pamąstyti. Pagaliau – suprasti (bent jau mėginti) raiškos, matymo būdų, pajautų įvairovę, nes menas pirmiausia praplečia ribas, atsiveria erdvė ir už prie namų žydinčio darželio, joje yra galbūt kažkiek kitaip, bet įdomu.

Beje, dėmesys regionams neva yra vienas iš prioritetų, tačiau pabendravęs su regionų kultūros darbuotojais pamatai, kad popierinis tas dėmesys, ypač jei regionų projektų vadovai kviečiasi profesionalius menininkus, nes dažniausiai suklumpama ties pataikavimu masėms – pigiais, populiarumu paženklintais renginukais, į kuriuos ateis daug žmonių, nes visiems patiks.

Taigi šiųmetis pleneras Rusnėje turėjo skambų temos pavadinimą, bet, pavyzdžiui, pernykštis buvo kur kas nuoširdesnis ir tikresnis – "Rusnė – į kurią miela sugrįžti", tačiau jis iš Kultūros ministerijos negavo nė vieno euro ir buvo, kaip, deja, ir prieš tai, 2015 m., surengtas vien vietos etuziastų ir Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro vadovės Birutės Servienės dėka. Norėta, kad nenutrūktų tradicija mažame Lietuvos pamario miestelyje vasarą surengti plenerą, po kurio dailininkai padovanoja centrui po paveikslą, taip kurdami savotišką dailės fondą (jame jau yra Elenos Balsiukaitės, Arvydo Brazdžiūno-Dusės, Rolando Karaliaus, Arvydo Kašausko, Virgio Rusecko, Renatos Kasiulytės ir kt. darbai). Beje, tai ir geriausias atsakas rengėjams, kas galėtų būti vienas iš plenerų prioritetų: autoriai – būtent jie, o ne cukruota meilė tėvynei ar kokie perdėm dvasingi akcentai – savo darbais jau savaime išreiškia ir meilę, ir sakralumą, o svarbiausia – be kaukių žaidimėlių.

Mainai be formalumų

Į šiais metais Nemuno deltos regioninio centro namą-vilą, apsuptoje laukinės gamtos ir kuriame, kaip vietos gyventojai mena, nuo visuomenės akių slėpdavosi Algirdas Brazauskas, susirinko dailininkai iš Gruzijos, Vokietijos, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Kernavės ir Rukų kaimo: Lado Sharashidzė, Zura Kochalidzė, Kurtas Beutleris, Vytautas Gocentas, R.Karalius, Rimas Galeckas, Vytautas Butas, Ilona Daujotaitė Janulienė, R.Kasiulytė, V.Ruseckas.

Fantastiška, laukinė gamta, trilijonai uodų, sukeliantys mistišką gaudesį ir kapojantys kaip torpedos (jokio įkyraus aplinkui zvimbimo, tiesioginiu skrydžiu kertantys į nepridengtą kūno vietą), apleistas, bet ypatingo žavesio minėto centro namas-vila su herbariumais ir žuvų bei vabalų iškamšomis, keistai egzotiškais tokiame name laiptais ir, žinoma, daug žuvies bei vandens. Taip pat daugybė gandrų, kurie vietos gyventojų sodybose vaikštinėja dešimtimis kaip kokios vištos, daug kregždžių, kažkokių špokų tūkstantiniai spiečiai, nuolat prie pat namo atklystantys danieliai.

Dailininkai iš Gruzijos išmokė lietuviams gan svetimo tostų meno, kai tostas liejasi pusvalandį ir ilgiau (išsakoma pagarba, meilė, prisimenama istorija, protėviai, tradicijos ir visa, kas sieja žmogų su kitu), lietuviai šiltojo krašto menininkams atvėrė lietuviškos gamtos grožį: kai, regis, vien švendrai, žolė, lietus ir vėjas, jokių kalnų, saulėje prinokusių mandarinų, o tiek paslapties ir gelmės.

Taigi būtent bendravimas, apsikeitimas nuomonėmis, dalijimasis patirtimi, santykiais, draugyste – bene svarbiausias tokių susiėjimų tikslas, jame susitelkia ir patriotizmas, ir sakralumas, ir patys didingiausi dalykai bei kūriniai, paprastai gimstantys iš nuoširdžių, artumo paženklintų pokalbių ir pajaustos buvimo būties.