Po „Parbėg laivelio“ burėmis – tradicijų triumfas

Keturias paras uostamiestis ūžė, skambėjo ir aidėjo įvairių tautų dainomis

Romantiškai ir jausmingai savo kūdikį – septintąjį tarptautinį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“ reklamavo Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai, jei darbuotojais galima pavadinti šeimą primenantį, savo veiklai dvasia ir kūnu atsidavusių žmonių būrį. Festivalis ir „atplaukė“, ir „suskambo“, ir „kėlė bures bei bangas“, „įtempė lynus“, „švietė žaliais švyturiais“. Tas, kas nepažįsta Klaipėdos „etnokultūristų“, pavadinkime juos taip dėl plataus užmojo ir jėgos, galėtų pamanyti – pompastika. Bet mes, klaipėdiškiai, tikime – jei sako, kad švies, vadinasi – švies. Ir festivalis liepos 10–13 dienomis švietė, skambėjo, šoko keturias apskritas paras po visą gražų Klaipėdužės senamiestį – jomarku, žolynų turgeliu, koncertais, neįtikėtino grožio autentiškais kostiumais, vėliavnešių ceremonialais ir naktišokiais, kuriuose, kaip ir žadėjo festivalio meno vadovė Valerija Jankūnaitė, „galėjo jaunimas pasiausti bei padūkti“.

Dalyviai – etnokultūros puoselėtojai

Į kas dvejus metus rengiamą festivalį suvažiavo didžiulis būrys etnografinę kultūrą puoselėjančių žmonių – dvi dešimtys Lietuvos kolektyvų ir penkios tradicinės kultūros grupės iš užsienio – Italijos, Belgijos, Suomijos, Kroatijos bei Ukrainos. Pasak festivalio meno vadovės V.Jankūnaitės, kolektyvai renginyje dalyvauja tik vieną kartą, todėl festivalis kaskart turi savitą ir nepakartojamą spalvą bei dvasią. „Kolektyvai buvo atrinkti remiantis aiškiais kriterijais: turintys instrumentinę grupę, galintys parodyti tradicinę dainavimo manierą, autentišką kostiumą. Vieni patys pasisiūlė, kitų mes ieškojome. Svarbiausia – norėjome parodyti ką nors naujo“ – pabrėžė ji.

Atskira festivalio dalyvių grupė – festivalio jomarke susibūrę visokio lietuviško amato meistrai. Anot organizatorių, renkantis jomarko dalyvius taip pat buvo siekiama išlaikyti autentišką atmosferą. Gal todėl audėjai, drožėjai, žolininkai, aludariai, pienininkai klegėjo nuolatinėje spūstyje – žmonės plūste plūdo norėdami įsigyti ar bent pažiūrėti į užrašo „ekologiška“ nereikalaujančias prekes – medis, linas, vilna, kvapnūs pievų žolynai, medus – ko tik širdis geidžia. Atidarymo dieną jomarke sutikta Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė sakė, kad atėjo čia ne tik kaip valdininkė, kuriai svarbi miesto paremto renginio sėkmė, bet ir kaip miestietė, norinti pamatyti, ką siūlo tautodailininkai, kas nauja. „Štai, žiūriu – labai daug medžio. Gražu. Man apskritai Klaipėdos etnokultūros centro renginiai labai patinka – gerai suorganizuoti, surenkami atlikėjai ir tautodailininkai, kurie tikrai kažką įdomaus daro. Sudaroma galimybė pamatyti amatą, realų darbą, dailės kūrinio ar buities reikmens gimimo procesą, Valerija (V.Jankūnaitė – aut.past.) šaunuolė, ačiū jai labai. Smagu ir tai, kad festivalis jau tradicinis, visi pažįstami, smagu pamatyti žmones, paklausti, kaip jiems sekasi. O smagiausia, kad tokie renginiai vyksta Klaipėdoje. Manau, klaipėdiečiai turi ką veikti – renginiais miestas alma kiekvieną savaitgalį“, – džiaugėsi Kultūros skyriaus vedėja.

Pagrindinis akcentas – autentika

Neabejotinai didžiausio dėmesio susilaukė Italijos kolektyvas „Storici Sbandieratori delle contrade di Cori“ (vad. Tamburo’as Luigis), pademonstravęs iki šiol čia nematytą XVI amžiaus vėliavnešių ceremonialą – spalvingais triko vilkintys jauni ir vyresni vyrai lyg žaisliukais žongliravo didžiulėmis vėliavomis, belgų „Reuzegom“ (vad. Paulas De Belderis) stebino nuostabiais kostiumais, šokiais su pusseptinto kilogramo sveriančiomis vėliavomis, archajiškais instrumentais. Ukrainiečių „Kralytsya“ (vad. Lidija Vernygor, Ivanas Sinelnikovas) ne tik virė tradicinius barščius, bet ir dainavo, šoko, o jų autentiškų rūbų kolekcija buvo tiesiog pribloškianti. Šelmiški kroatai „Seljačka sloga“ (vad. Nenadas Rožicas) iškart rado savą klausytojų būrį. Jų vingrios melodijos ir uždegantys šokiai patiko daugeliui. Smagu buvo stebėti senjorų kolektyvą „Purpuri“ iš Suomijos. „Mes ne seni, – sakė jų vadovas Kari’s Bergholmas, kiek primenantis mielą nykštuką. – Seni tie, kurie nešoka“. Ir jo žodžiais nebuvo galima suabejoti – patvirtindami visas Europoje sklandančias kalbas apie suomių lėtumą, „Purpuri“, žavėdami savo rūbais, neįtikinamiausiais galvos apdangalais ir garbiu amžiumi, trepsėjo lėtai, santūriai, tačiau – beveik nesustodami: jie demonstravo klaipėdiečiams ypač senas tradicijas turintį suomių šokį.

Lietuvius sunku net išvardyti: Telšiai, Šiauliai, Vilnius, Kelmė, Nida, Kaunas, Kupiškis, Marijampolė, šeši Klaipėdos kolektyvai... Pažiopsojus į svetimas tradicijas smagu buvo savą dainą iš visų plaučių užtraukti, klaipėdiškių delmonais, aukštaičių nuometais pasidžiaugti, juostų raštuose, siuvinėtuose „kvartūguose“ akis paganyti.

Esmė – bendravimas ir mainai

„Festivalis – tai folkloristų, bendraminčių susiėjimas į vieną krūvą, kad galėtų visi pasibūti, pasimokyti vieni kitų šokių, pažaisti su autentiška daina. Nesinorėtų, kad folkloro festivalis virstų vien koncertine programa, – sakė festivalio meno vadovė. – Tai ne sceninė kūryba, sceną renkamės tik tam, kad galėtumėme plačiai parodyti kolektyvus, gražų rūbą, gražų žmogų, neskubant, įsiklausant. Folkloro festivalio esmė – bendravimas, mainai, tradicija. „Parbėg laivelis“ – ne pramoginis festivalis, ne šou, jį rengdami nesiruošiame nieko linksminti. Tiesiog sukviečiame į savo kiemą pabūti kartu su svečiais, susipažinti su jų kultūra, jų tradicine virtuve, pasižiūrėti, kaip gyveno pasaulis prieš 100 metų, kaip gyvena dabar. Nenorime nieko aiškinti ar moralizuoti – yra taip, kaip yra.“

O buvo taip: miestas ūžė, skambėjo ir aidėjo: prie „Meridiano“, prie „Arkos“, Meno kieme, visoje Tiltų gatvėje karaliavo Tradicija, kaip keisčiausia naujovė, šiame revoliucijų amžiuje sužavėjusi publiką ir privertusi užmiršti, kas čia dalyvis, o kas – žiūrovas.

V.Jankūnaitė kiek kuklindamasi prasitarė, kad festivalio lankytoją, žiūrovą Klaipėdos etnokultūros centras „užsiaugino“ pats. Savo etnomokyklėlėmis, teminiais renginiais, šventėmis, kuriose lankosi ir vaikai, ir tėveliai.

Vis dėlto išplaukė

Ankstesniųjų festivalių ašis buvo vanduo. Nes būtent jis formavo Klaipėdos miesto istoriją bei papročius, todėl, „parbėgus laiveliui“ festivalio renginiai iš aikščių ir įprastų scenų neretai kraustydavosi ant vandens. Koncertai vykdavo ne tik prie Danės, bet ir pačioje Danėje, Kuršių marių akvatorijoje, prišvartuotų ar plaukiančių laivų deniuose. Šiemet krantinių rekonstrukcija „iškėlė“ „parbėgantį laivelį“ į sausumą. Tačiau festivalis vis dėlto išplaukė. Dvi su puse valandos festivalio dalyviai, svečiai ir garbingiausi miesto piliečiai plaukiojo keltu. Čia jų laukė visų kolektyvų programos, kelto „šokis“ ties Kiaulės nugara ir jūros akmenėlių pilna gelda – priplaukę prie Jūros vartų metė juos į vandenį, tikėdamiesi svajonės išsipildymo.

Čia išnyko riba ne tik tarp miestelėnų ir folkloristų – Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius šoko, o jo padėjėja Audra Daujotienė pūtė ragą. Niekas nesupyktų, jei jie ir ruginukės būtų paragavę – tai juk taip natūralu, tačiau jokia budri akis to neužfiksavo... Šventė yra šventė – dainos, šokiai, ruginė, alus... Nors nebūtų supykęs per kelto bortą nuo pavojingojo naminio alaus, kurio šventėje buvo tiek, kad nors tvenkinį tvenk – bent penkios rūšys – nebuvo. Ir mieste tokių „padauginusių“ buvo ne daugiau nei kasdien. Net naktišokiuose šokiai „vežė“ labiau už alų.

Užliejo senamiestį

Šiemetinio folkloro festivalio programą apibendrino šūkis: „Dainomis užliekime senąjį miestą!“. Pagrindine šventės ašimi šiemet buvo ne Danė, o krantinė prie Meridiano ir ką tik rekonstruota Tiltų gatvė. Būtent gatvėje vyko įspūdingiausias festivalio koncertas – šeštadienio popietę nuo Senojo turgaus iki Biržos tilto vienas šalia kito grojo, šoko, dainavo, šėlo, keisdamiesi poromis improvizavo visi festivalio dalyviai. Į ansambliečių siautulį organiškai liejosi pro šalį einantys miestiečiai – festivalis gyvas ir degantis sruvo pagrindine Klaipėdos miesto gatve, nusinešdamas su savimi kiekvieną sutiktąjį.

„O aš galvojau, kaip jie ten, vargšai protėviai, be elektros, be kompaktinių plokštelių gyveno balanos gadynėje, – stebėjosi šypsodamasis praeivis Arūnas. – Pasirodo – buvo ką veikti.“

„Pirmą kartą lankausi šiame festivalyje. Labai patiko, – sakė klaipėdietė Laima. – Vyksta septintą kartą? Kur buvo mano akys?! Kitame būtinai dalyvausiu – buvo labai linksma, daug pamačiau, daug išmokau“. Jai ir kitiems ilgai laukti nereikės – 2009 metų liepą Klaipėdoje šurmuliuos didelis tarptautinis folkloro festivalis „Europeade“.