Net ir minėdama 95-ąjį jubiliejų, A. Puišytė išlieka kūrybingumo, energijos, atsidavimo idėjai pavyzdžiu – neseniai skaitytojus pradžiugino dviem naujomis knygomis, dar viena laukia savo akimirkos pasirodyti. Pokalbyje su „Kauno diena“ poetė pasidalijo mintimis apie laisvės sąvoką, kūrybos dvasinius šaltinius ir misiją kurti ir puoselėti meną, kylantį iš vidinės vientisumo pajautos.

– Rezistencinis judėjimas ir pogrindžio spauda – drąsos ir pasiaukojimo pavyzdys. Kaip šie išgyvenimai formavo jūsų kūrybos raišką ir požiūrį į laisvę?

– Laisvė yra labai svarbi ir žmogui, ir tautai. Tačiau atskiram žmogui išorinė laisvė nėra pati svarbiausia. Daug svarbiau vidinė laisvė, ją būtina saugoti ir ginti. Vidujai laisvas žmogus yra vientisas. Jo pasaulėjauta, gyvenimo būdas ir kūryba – neatsiejamai susiję. Todėl ir kūrybos raiška, ir požiūris į laisvę kyla iš to paties vidinio šaltinio. Tik reikia jį skaidrinti ir gilinti.

– Kokie poetai turėjo reikšmingos įtakos jūsų kūrybai? Kuo jie artimi?

– Jaunystėje man ypač reikšmingas buvo Jurgis Baltrušaitis. Ne tik jo kūryba, bet ir tai, kad jo tėviškė buvo netoliese. Knygą „Ašarų vainikas“ atradau dėdės kunigo Jono Puišio bibliotekoje, kurią jis paliko mano tėviškėje prieš išvažiuodamas į Vokietiją rūpintis lietuvių pabėgėlių sielovada. Skaitydama J. Baltrušaičio poeziją, intuityviai jaučiau jos galią, ypatingą artimumą ir trauką: „Mano gyvybės / Rytą rasotą / Erdvės beribės / Stebino protą...“ Kas dar yra pasakęs taip skaidriai ir paprastai apie vaiko nuostabą, regint pasaulio slėpiningumą ir grožį kaip Baltrušaitis?

Iš retų, vertingų knygų man buvo ir Bernardo Brazdžionio knyga „Per pasaulį keliauja žmogus“. Jo eilėraščio „Regėjimas“ posmai krito į širdį slėpiningu švytėjimu: „Aš matau tavo šviečiantį veidą / tyliame liūdesy – / kas paseks man be žodžio, be aido, / kas esi, kas esi...“ Be abejo, gūdžiais okupacijos metais man svarbi buvo ir jo patriotinė poezija, kuri žadino drąsą ir viltį, skatino tikėjimą tautos išsilaisvinimu. Vėliau atradau F. Helderliną, R. M. Rilkę...

Jėgų man duoda tikėjimas ir pasitikėjimas Tuo, Kuris mus sukūrė, kiekvienam skirdamas šioje Žemėje tam tikrą misiją, kurią turėtume atlikti.

– Ne tik kuriate, bet ir verčiate. Vertėjos darbas reikalauja ypatingo kruopštumo ir jautrumo kitų kūrybai. Kaip renkatės, kokių rašytojų kūrinius versti?

– Rinkausi tuos, kurių kūrybos dvasia man artima. Poezija, kurioje nėra dvasios dvelksmo ir paslapties nuojautų, man neįdomi. F. Helderlinas kūrė kosminės apimties tikrovę. Jo grožio supratimas – universalus, bet visų pirma tai religija ir menas. Štai kaip jis nusako poezijos esmę eilėraštyje „Kaip kad šventadienį“: „Mums tačiau privalu po Dievo audromis / Nepridengta galva stovėti, poetai, / Ir Tėvo žaibą, jį patį, savo ranka / Nutverti ir tautai įteikti, / Į giesmę įvilktą, dovaną dangaus.“ R. M. Rilkei, kaip ir F. Helderlinui, poeto supratimas apima visą universumą. Jis teigė, kad poezijos paskirtis – regimybės perkeitimas į neregimybę, taip per kūrybos galią išsaugant dužų regimąjį pasaulį. Savo kūryba jis skelbė nedalomą būties vientisumą. Tikėjo ypatinga poeto misija, akcentavo poezijos taurumą ir vertingumą. O Novaliui poezija – sielos gelmių kalba, savo slėpiningumu artima mistikai. Jis teigė: „Mes svajojame apie keliones į visatą: argi visata ne mumyse? Mes nežinome savo dvasios gelmių. Būtent ten veda slėpiningas kelias. Mumyse pačiuose slypi amžinybė. Išorinis pasaulis – šešėlių pasaulis, jis meta savo šešėlį į Šviesos Karalystę.“

– Galbūt yra kūrėjų, kurių darbus norėtumėte išversti, bet dar neturėjote galimybės?

– Dar turiu neišleistą savo vertimų knygą. Joje – įvairių poetų poezijos vertimai. Ją reikia išleisti. Tad šiuo metu vertimus paliksiu nuošaly.

– Skaitymas ir kūryba – tai būdas pabėgti nuo pasaulio ar, priešingai, jį giliau suprasti?

– Nežinau, ar įmanoma pabėgti nuo pasaulio. Gal tik į vienuolyną? Tačiau labai svarbu triukšmingame, informacijos gausa mus išblaškančiame pasaulyje išsaugoti savo vidinį tapatumą, dvasinį integralumą. Neleisti, kad laikinieji pasaulio dalykai užgožtų amžinuosius. Gerų knygų skaitymas ir kūryba padeda gilinti savo vidinį pasaulį. Kuriantis žmogus per kūrybą iš tiesų kuria ir save. Kitų autorių gilaus turinio knygų skaitymas padeda jautriau žvelgti į žmogų ir pasaulį, giliau juos suprasti ir vertinti.

– Pernai išleidote net dvi knygas. Iš kur semiatės jėgų tokiam produktyvumui?

– Jėgų man duoda tikėjimas ir pasitikėjimas Tuo, Kuris mus sukūrė, kiekvienam skirdamas šioje Žemėje tam tikrą misiją, kurią turėtume atlikti. Tikiu, kad iš Jo kyla ir įkvėpimai kūrybai. Ne veltui Antanas Maceina teigė, kad esame dieviškojo Kūrėjo bendradarbiai. Jurgis Baltrušaitis kalbėjo apie neužbaigtą Būties šventovę, kurios statybą reikia tęsti...

– Kaip šiuolaikinės technologijos ir socialiniai tinklai keičia poezijos pasaulį? Kaip manote, tai padeda kūrybai ar ją slopina?

– Naudojuosi kompiuteriu, tačiau mano kūrybai jis neturi jokios įtakos. Vengiu naršyti virtualioje interneto erdvėje. Nuo socialinių tinklų paviršutiniškumo paprasčiausiai atsiriboju, nesidomiu kasdieniais jų gandais ir ginčais. Poezijai kurti reikia tylos ir susitelkimo. Kažkas rašo eilėraščius kavinėje. Tačiau nemanau, kad tikrą, gilios dvasios poeziją įmanoma sukurti kavinėje.

– Ar šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dvasinės vertybės neretai nustumiamos į šalį materialinių interesų, poezija gali būti priemonė sugrąžinti žmogų prie giluminio savęs pažinimo? Gal žmonės bijo atsigręžti į save?

– Poezija niekam nėra priemonė. Galbūt ji gali pažadinti snaudžiančią žmogaus dvasią ir paskatinti susimąstyti apie svarbius klausimus: kas aš esu, koks mano gyvenimo tikslas, kaip turėčiau gyventi? Į tuos klausimus ieškodamas atsakymo žmogus atsigręžia į save. Taip jis sugrįžta prie giluminio savęs pažinimo, išmoksta atpažinti ir atskirti, kas tikra nuo netikro.

– Kokie, jūsų nuomone, yra svarbiausi žingsniai, siekiant išsaugoti tautinę ir kultūrinę atmintį globaliame pasaulyje, kad netaptume mankurtų karta?

– Svarbu saugoti kalbą, vieną iš seniausių indoeuropiečių kalbų. Mes dar lig šiolei nesupratome, koks lobis mums dovanotas. Būtina ištaisyti savo tautos istorijos iškraipymus, vykdytus per visus okupacijos metus. Esame maža tauta ir kad neprapultume globaliame pasaulyje, mums reikia išsaugoti savo tautinį tapatumą, kultūrinį savitumą ir savigarbą.

Iš poetės biografijos

Iš Jurgeliškių (Jurbarko vlsč.) kilusi A. E. Puišytė 1955 m. baigė Kauno medicinos mokyklą, dirbo Kauno vaistinėse, 1969–1976 m. – Literatūros muziejuje, 1976–1978 m. – Kauno meno darbuotojų namuose. Dalyvavo rezistenciniame pasipriešinime sovietinei okupacijai, Elenos Aušraitės slapyvardžiu bendradarbiavo antisovietinėje pogrindžio spaudoje.

Eilėraščius pradėjo spausdinti 1964 m. Kūrybos aruode – kelios dešimtys knygų: eilėraščių ir poemų rinkinių, poezijos rinkinių vaikams, istorinė apysaka, esė, straipsnių, memuarų, laiškų rinkiniai, pjesės teatrui; poetės eilėraščių tekstais sukurta vokalinių ciklų, sonatų, kantatų, baladžių, siuitų, kūrinių vaikų chorams.

Lyrikai būdinga eleginė nuotaika, maldos, raudos intonacijos. Dėmesys senajai lietuvių pasaulėjautai (jos ženklai – pramotė, sesuo, mitinės galios), kuri derinama su krikščioniška religine meditacija, pasitelkiant lietuviškus vaizdinius (nebalintas linas, erškėtis) ir Naujojo Testamento aliuzijas (Veronikos skraistė, kančios vainikas).

Iš rusų ir vokiečių kalbų išvertė knygelių vaikams, almanachuose ir žurnaluose paskelbė gruzinų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių, vokiečių poezijos vertimų. A. E. Puišytės poezija versta į anglų, baltarusių, čekų, gruzinų, estų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbas.

Kūrėjos aruode – ne vienas apdovanojimas: 1986 m. A. E. Puišytė tapo „Poezijos pavasario“ laureate, 2006 m. apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2015 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija