Per 95 metus nuo pirmojo Lietuvos valstybės istorijoje prezidento išrinkimo vyko nemažai pokyčių valstybės vadovo rinkimų sistemoje, keitėsi kadencijos trukmė, galių apibrėžtis. Skirtingos savo pažiūromis, charizma buvo ir šį postą užėmusios asmenybės, tačiau prezidentas visada buvo visuomenės dėmesio centre.

Domėjosi ir prastuomenė

Nors valstybės vadovo išrinkimas labiau priklausė nuo partijų tarpusavio susitarimų ar vyraujančios ideologijos nei nuo pačios tautos, tačiau visuomenė į prezidentą žiūrėjo kaip ypatingą asmenį. Kiekvieni rinkimai sukeldavo didžiulį susidomėjimą.

XX a. trečiajame dešimtmetyje prezidentų rinkimo ir priesaikos davimo ceremonijos dažniausiai būdavo viešos. 1919 m. balandžio 6 d. į Banko rūmų mažojoje salėje vykusį prezidento A.Smetonos prisiekimo Konstitucijai renginį dalyti bilietai, kuriuos buvo galima gauti Spaudos biure. Ypatingiems svečiams, pvz., Kauno miesto valdybai, įėjimo bilietai buvo specialiai siunčiami. Deja, šaltiniai nepateikia duomenų, ar bilietus reikėjo pirkti, ar jie buvo nemokami.

Visuomenės susidomėjimą skatindavo ir spauda, pranešdama apie būsimuosius rinkimus kaip apie neeilinį įvykį: "Artinasi pirmos reikšmės valstybės aktas", "Respubl. prezidento rinkimai, tai ne valsčiaus viršaičio rinkimai" ("Lietuvos žinios", 1923 m.).

Vėliau tas pats dienraštis rašė, kad į 1923 m. birželio 19 d. Seimo posėdį, kurio dienotvarkėje numatyti prezidento rinkimai, susirinko visos "Kauno aukštosios sferos: ties Seimo rūmais lekia automobilis po automobilio, su aukštaisiais Ministeriais ir šiaip aukštesniaisiais valdininkais".

Buvo aprašomos buvo ir dalyvių nuotaikos ar net turtinė padėtis: "Prieš posėdį pradėsiant Seimo rūmuose didelis judėjimas. Publikos pilni koridoriai. Visi linksmai šnekučiuojasi ir džiaugiasi (...). Publikoje matyti visokių užsiėmimų piliečių. Čia šalia karių dalyvauja moterys, prie turtingesnių ar visokių aukštesniųjų valdininkų, darbininkai ir kiti vargo žmonės sėdi – visiems rūpi sužinoti, kas bus šalies viršininkas trejiems metams. Be vietos gyventojų, svečiuose matytis daug žmonių iš provincijos ir iš tolimesnių vietų, kaip antai Rokiškis. Matyti visa Lietuva domisi Seimo bei Valdžios pasirodymu bei darbais ("Lietuva", 1923 m.). Tąkart prezidentu, gavęs 49 korteles iš 76, išrinktas Aleksandras Stulginskis.

Imponavo paprastumas

Dar įdomesni rinkimai buvo 1926 m. birželio 7 d., kuriuose pirmą kartą iškeltos ir dviejų moterų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Felicijos Bartkevičienės – kandidatūros. Tiesa, joms nepasisekė – tegavo po vieną balsą, o rinkimus laimėjo Kazys Grinius.

Naująjį prezidento išrinkimą visuomenė taip pat akylai stebėjo. Kitą dieną vėliavomis išpuoštame mieste prie tuomečio K.Griniaus buto Laisvės al. palydėti prezidentą į Seimo rūmus, kur jis prisiekė Konstitucijai, susirinko daugybė žmonių.

Išrinkus naują valstybės vadovą, tarp žmonių net smulkmenos tapdavo apkalbų objektu: K.Grinius "į iškilmes atvyko be cilinderio, su paprasta skrybele, publikos tuojau buvo pastebėtas ir pasidarė priežastimi teigiamai jį įvertinančių kalbų. Publikoj, žurnalistų ir seimo atstovų tarpe jau pasakojamos ištisos apie naują Prezidentą legendos. Visa tai sako už tai, kad D-ras Grinius, matyti, bus labai populiarus Prezidentas" ("Lietuvos žinios", 1926 m.).

Tiesiogiai transliavo radijas

1926 m. gruodžio 19 d., po valstybės perversmo vykusiame Seimo posėdyje, buvo surengti paskutiniai rinkimai, kuriuose prezidentą rinko Seimas. Juos laimėjęs Antanas Smetona netrukus paleido Seimą. Atrodo, tai buvo paskutinis viešas rinkimų posėdis, kai diplomatų ložėse galėjo sėdėti užsienio pasiuntiniai, o susėsti netilpusi susidomėjusi publika rinkimus stebėjo atsistojusi. Kaip ir po kiekvienų rinkimų susirinkusi minia naująjį valstybės vadovą pasveikino ovacijomis.

1928 m. patvirtinus naują Valstybės Konstituciją, pasikeitė prezidento rinkimų tvarka. Jis buvo renkamas nebe trims, o septyneriems metams, o rinkti prezidentą pavesta ypatingiesiems tautos atstovams (kuriuos rinko tautininkams palankios valsčių, apskričių bei miestų tarybos). Tad rinkimai ir vėl vykdyti netiesiogiai, nors pats A.Smetona teigė, kad netiesioginiai rinkimai "yra nelyginant kaip kokia loterija: paduodi vieną balsą ir nežinai, kas juo pasinaudos".

Prezidento rinkimai dar buvo surengti 1931 ir 1938 m., tačiau, renkant iš vieno kandidato ir rinkėjams esant lojaliems vienai politinei srovei, rinkimų aistros kiek sumažėjo. Juo labiau kad pagal naujus reikalavimus rinkimų posėdžiai pasidarė uždari, juose dalyvauti galėjo tik ypatingieji tautos atstovai, stebėtojai nebuvo įleidžiami, net pats kandidatas rezultatų dažniausiai laukdavo savo rezidencijoje.

Tiesa, rinkimai buvo transliuojami per radiją, ir anot to meto spaudos, "nebuvo Kaune imtuvo, neapgulto žmonių". Po išrinkimo prezidentą pasveikindavo įvairių organizacijų eitynės, buvo rengiamos iškilmės.
Nepaisant įvairių rinkimų peripetijų, žmonėms visada rūpėjo klausimas, "kas gi bus naujasis šalies viršininkas"? Rinkimų rezultatų buvo laukiama ne tik Seimo koridoriuose, bet ir būriuojantis aplink Seimo rūmus, laukiant naujienų spaudoje ar radijo bangomis. Išrinktieji prezidentai visad buvo pasitinkami su didelėmis ovacijomis, palydimi šūksniais "valio!" Vėliau jau nuo pačių prezidentų priklausė, ar bus pateisintas toks žmonių pasitikėjimas ir viltys.

Skaičiai ir faktai

Prezidento pareigas ėjusių asmenų skaičius – trys;
kadencijos trukmė: treji metai, nuo 1928 m. – septyneri metai;
prezidentų amžiaus vidurkis jų išrinkimo dieną – 47 metai;
asmens, galinčio kandidatuoti į prezidentus, amžiaus cenzas – 35 metai, nuo 1928 m. – 40 metų;
trumpiausiai prezidento pareigas ėjo K.Grinius – šešis mėnesius;
ilgiausiai šaliai vadovavo A.Smetona – 15 metų.
Daugiau informacijos apie prezidentus ir prezidento instituciją – Istorinėje prezidentūroje Kaune, www.istorineprezidentura.lt ir Istorinės prezidentūros "Facebook" paskiroje.