Rašytojas Raimundas Samulevičius Kaunui ir Jonavai jautė daugiausia sentimentų, todėl šiuose miestuose rūpestingai saugomas menininko kūrybinis palikimas

Dramatiško likimo rašytojas Raimundas Samulevičius niekada nesėdės solidaus septyniasdešimtmečio krėsle, nors rugsėjo 25-ąją bičiuliai, teatralai, rašytojai kolegą būtų sveikinę jubiliejinio gimtadienio proga. Dramaturgo, eseisto, puikių novelių autoriaus, pastabaus teatro ir kino vertintojo, paskelbusio nemažai publikacijų apie Lietuvos dailininkus, labai trūksta mūsų kultūrai. Jis pats jai buvo itin atidus, pastebėdavo kitų kūrybines pastangas ir palydėdavo jas padrąsinančiais tekstais spaudoje. Itin daug jo pastangų įdėta po kruopelytę renkant laiko beveik išblukintus tapytojo Antano Samuolio gyvenimo faktus.

Aktyvūs buvo ir jo pjesių herojai, gyvenę ne tik mūsų šalies teatrų - profesionalių ir mėgėjų - scenose. Į daugelį kalbų išverstos jo pjesės buvo statomos Rusijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Latvijoje, o garsioji draminė fantazija „Sofoklis ir Ji“ plačiausiai pasklido po pasaulį: vaidinta ne tik Europoje, bet ir anapus Atlanto. Deja, 1981-ųjų vasarį šūvis iš pistoleto nutraukė 43 metų rašytojo gyvenimą.

Ypatingi ypatingų žmonių namai

Didelė šūsnis nuotraukų, Raimundo Samulevičiaus kūrybinės veiklos intensyvumą liudijantys rankraščiai, laiškai, su humoru nupiešti autoportretai taps jubiliejinės parodos, skirtos rašytojo septyniasdešimtmečiui, eksponatais.

Ji lankytojus pakvies spalį, o Jonavoje, Raimundo Samulevičiaus vardu pavadintoje mokykloje, Kraštotyros muziejuje ir jo filiale, kuriuo tapo Samulevičiams priklausiusi sodyba Prauliuose, rašytojo jubiliejus plačiai minimas jau šią savaitę.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas neabejoja, kad įvairiapusis rašytojo archyvas dar ilgai domins literatūrologus, teatro meno žinovus, dailėtyrininkus.

Ekspozicija bus informatyvi ir ženklins svarbius kūrėjo gyvenimo etapus, o dauguma lankytojų, ateisiančių į parodą ar spalį muziejuje numatytą R.Samulevičiaus jubiliejaus minėjimą, nebus vien smalsautojai, - atsineš ir savųjų prisiminimų. Juk su dviaukščiu medinuku tylioje Žaliakalnio gatvelėje, kur Raimundas Samulevičius gyveno kartu su motina, tarptautiniu „Šypsenos“ ordinu apdovanota tautodailininke animaliste, knygelių vaikams autore Stase Samulevičiene, kur nuo ryto iki vakaro sukosi tų namų geroji fėja Genutė Malinauskaitė, rūpestingai išsaugojusi visą menininkų šeimos archyvą, pažįstama bemaž visa Kauno inteligentija. Kur ten Kauno. Nedideliame kambaryje, pilname knygų ir paveikslų, buvo stalelis, prie kurio kava vaišinamas svečias galėdavo apžiūrėti po stiklu išdėliotas vizitines korteles, perskaityti garsiausių to meto Lietuvos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos menininkų pavardes.

Šeimininkai mėgo svečius, o žmonės - svetinguosius namus, panašius į teatrą.

Prisiminimų neužgožia laikas

Rašytojo vaikystė glaudžiai siejasi ir su Jonava, nes šeima pokario metais gyveno per keturis kilometrus nuo miestelio nutolusiuose Prauliuose. Literatūrinis R.Samulevičiaus debiutas taip pat susijęs su Jonava: 1954-aisiais rajono laikraštyje buvo išspausdintas pirmasis jo apsakymas. O teatre debiutas - jau gimtajame Kaune: 1964-ųjų vasario 23-iąją įvyko Stasio Motiejūno režisuotos R.Samulevičiaus pjesės „Studentiška novelė“ premjera.

„Tai buvo vykęs spektaklis, mes jį vaidinome visoje Lietuvoje“, - sako Gražina Balandytė, „Studentiškoje novelėje“ vaidinusi vieną pagrindinių vaidmenų. „Mano herojė Julija man pačiai nepaprastai patiko“, - prisimena aktorė.

Apie „Studentišką novelę“ užsiminus spektaklyje vaidinusiam scenos grandui aktoriui Antanui Šurnai, jis pamiršta savo negalavimus po patirtos operacijos: „Su Raimundu mudu siejo tikra bičiulystė, geri santykiai. Tai buvo įdomus, išsilavinęs, savo nuomonės neprimetantis, tačiau ją ginantis, laisvas žmogus. Mėgau jų namus, kitokius, nepaprastai šiltus, kuriuose nebuvo kaunietiško miesčioniškumo.“

Pjesėje „Pasiklydęs tarp žvaigždžių“, kuri rampą taip pat išvydo Kauno dramos teatro scenoje, jauno inžinieriaus vaidmenį kūręs aktorius Vytautas Tomkus keturis dešimtmečius nutolusius įvykius prisimena taip, lyg jie būtų buvę vakar: „Kiekvienas spektaklis, kuriame vaidinai, geras jis ar blogas, tai tavo kūdikis, jo negali pamiršti. Leonardo Zelčiaus režisuotam spektakliui netrūko publikos dėmesio, niekas nesakė, kad vaidiname V.Šekspyrą, bet tikėjome, kad autorius turi kūrybinę ateitį. Vadinamąją gamybinę pjesę kurdamas dramaturgas lietė psichologines problemas, gilinosi į personažų elgesio motyvaciją, todėl vaidinome žmones, o ne laikraštinius herojus. Labai gerbiau Raimundo motiną, jų „smetanskus“ namus, kuriuose ne kartą smagiai švęsta. Juose leisdavomės į karštas diskusijas, triukšmingai ir atvirai dėstydavome savo mintis.“

Nelaimė - nekviesta viešnia

Apie R.Samulevičiaus žūtį rašyta daug. Tragedija, įvykusi pačiame Vilniaus centre esančiame aukšto rango saugumiečio bute 1981 m. vasario 2 d., buvo plačiai komentuota ir aprašyta. Samulevičiai turėjo automobilį, tačiau Raimundas teisių neturėjo, todėl vairuotojo paslaugą jiems dažnai teikdavo kaimynystėje gyvenęs tuometinės radijo gamyklos darbuotojas Aurelijus Bacevičius. Lemtingąją dieną jiedu ir išvyko Vilniun, kur rašytojas turėjo reikalų. A.Bacevičius sakė norįs iš uošvio namų atsivežti kilimą, todėl abu ir užėję į saugumiečio butą. Prieškambaryje buvo telefonas, rašytojas prisėdo prie jo ir paskambino akademikui Jonui Lankučiui. A.Bacevičius dar panoro surasti vestuvines savo nuotraukas, jų beieškodamas aptiko vokišką revolverį. Pamanęs, kad tai žaislinis ginklas, norėjo jį parodyti R.Samulevičiui - visi rašytojo bičiuliai žinojo apie jo aistrą žaisliniams pistoletams. Tačiau šiuokart rimtus kūrybos reikalus aptariantis dramaturgas nekreipė dėmesio į jam rodomą daiktą. A.Bacevičius nuspaudė gaiduką, nuaidėjo šūvis. Jis buvo mirtinas: kulka pataikė į dešinę akį. R.Samulevičiui buvo 43 metai.

1981 m. birželį Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo paskelbtame nuosprendyje paskelbta, kad nelaimė įvyko „neatsargiai elgiantis su ginklu“. A.Bacevičiui paskirta bausmė – treji metai laisvės atėmimo...

Metamorfozės

Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, gera Samulevičių šeimos bičiulė, pažinojusi dramaturgą dar tuo laiku, kai šis studijavo Kauno veterinarijos akademijoje, prisimena, su kokiu palengvėjimu S.Samulevičienė jai patikėjo sūnaus neužbaigtos knygos „Baltoji obelis“ rankraštį. O ji darbo ėmėsi su dviguba atsakomybe: juk rankraštyje R.Samulevičius sukaupė daug medžiagos apie savo dėdę – garsųjį arsininką Antaną Samuolį, 1942-aisiais mirusį Šveicarijoje, kur gydėsi sirgdamas sunkia džiovos forma.

Svariai ir nesavanaudiškai ranką pridėjusios bičiulės pastangos lyg moralinis atlygis autoriui, kuris pats buvo itin dėmesingas kitų kūrybai. Gaila, pats nebegali padėkoti. O mokėjo tai daryti. Delikačiai, neįžeisdamas. Gal todėl neįsižeidė ir aštriadantė Aldona Liobytė. Perskaičiusi jauno autoriaus rankraštį, ji sulaukė R.Samulevičiaus padėkos: bitininko amatą išmanęs būsimasis rašytojas perdavė jai medaus. Šios situacijos užuomina - redaktorės naujametis sveikinimas, kurį šmaikščioji A.Liobytė užbaigia taip: „Norėjau palinkėti Jums sėkmės Naujuose metuose, tačiau sėkmė kaip moteris - ji bėga, jeigu ją vejiesi. O vis dėlto - vykitės.“

Atrodo, dramaturgas įspėjimo nepaisė, o linkėjimą vykdė stropiai. Todėl ir moterims, ir sėkmei nebuvo abejingas. Apie pirmąsias čia tepasakykime, kad pretendenčių į kūrybingo, elegantiško, išsilavinusio viengungio menininko širdį buvo daug, jos nuolat keitėsi. Dramaturgas tą juto beveik kasdien, skaudžiai išgyveno, kartais plūsdavosi, greit atleisdavo...

Studijuodamas M.Gorkio literatūros institute, dalyvaudamas dramaturgų seminaruose buvusioje Sovietų Sąjungoje, dažnai viešėdamas Varšuvoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse turėjo daug bičiulių, jo kūryba buvo verčiama į kitas kalbas. O tokia sėkmė šypsojosi ne kiekvienam. Tačiau jam labai svarbu buvo dalyvauti Lietuvos kultūros gyvenime. Koks buvo laimingas, kai jo pjesę „Laukimas“ Panevėžyje statė pats Juozas Miltinis. Pjesę, kurią, kaip pats sakė, rašęs aštuonerius metus, nors dažniausiai dirbdavo labai greit, tarsi vienu įkvėpimu. „Per kelias valandas parašiau pjesę „Sofoklis ir Ji“, - rašo dramaturgas savo autobiografijoje ir priduria nemanęs, jog pjesė bus išspausdinta rusiškai Maskvoje ir angliškai Niujorke, vaidinama Armėnijoje, Lenkijoje ir Suomijoje, verčiama į daugelį kalbų. Kūrybinis palikimas, išleistas jau po rašytojo mirties, byloja apie platų autoriaus temų ratą, o laiškai ir užrašai - apie neįgyvendintus sumanymus ir karštą norą, kad iš parašyto išliktų bent viena eilutė.