Nors M. Matušakaitės nuopelnai Lietuvos kultūrai neįkainojami, o ji pati pripažinta viena geriausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailės tyrinėtojų, jos darbai žinomi palyginti siauram specialistų ratui. Dar mažiau visuomenei žinomos kitos veiklos ir sritys, kuriose mokslininkė taip pat sėkmingai darbavosi. Tad svarbu nors kiek užpildyti šią spragą ir priminti, kodėl mes vis minime ir ypač vertiname šios iškilios kaunietės nuveiktus darbus ir mokslinį palikimą.

Man, mano bičiuliams ir kolegoms labai pasisekė, kad galėjome pažinti iškilią M. Matušakaitės asmenybę, su ja daug metų bendrauti ir kartu dirbti. Nors ji niekada nedėstė dailės istorikams, daugelis pagrįstai ją vadino ir tebevadina savo Mokytoja, – tokią didelę įtaką ji yra padariusi Lietuvos dailės istorijos mokyklai (1), o pagarbos senajai Lietuvos kultūrai ir dėmesingumo dailės kūriniui mokiusi savo asmeniniu pavyzdžiu ir tekstais. Marijos profesinė kompetencija, interesai, platus kultūrinis akiratis, ypatingas darbštumas, atkaklumas, produktyvumas ir kūrybingumas visada stebino aplinkinius.

LDK dailės palikimui skirta 1970 m. apginta jos disertacija buvo precedentas sovietmečio sąlygomis. M. Matušakaitė buvo viena iš nedaugelio dailės istorikų, tuo metu kryptingai tyrinėjusi LDK dailės paveldą ir pagal galimybes jį skelbusi (2).

Veidai: Marija Tvirbutaitė-Jakimavičienė su dukra Eleonora (M. Matušakaitės mama) ir sūnumi Karoliu. Sankt Peterburgas, apie 1903 m. / M. Matušakaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjusi tyrinėti mažiausiai sovietinei cenzūrai galėjusią užkliūti sritį – istorinį portretą, ji paruošė dabar jau etapiniu Lietuvos dailės istorijos veikalu pripažintą monografiją „Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje“ (1984), kuri padarė didžiulį įspūdį kultūrinei visuomenei, studentams, paakino domėtis nuošalyje paliktu LDK dailės palikimu. Tą metą ryškiai prisimena dailėtyrininkė prof. Giedrė Jankevičiūtė: „Buvau tik ką baigusi Dailės institutą, domėjausi moderniuoju menu, bet tos knygos su įkarščiu puoliau ieškoti ir skaičiau, skaičiau, skaičiau, atrasdama man visiškai nepažįstamą pasaulį. Tai buvo kultūrinis sukrėtimas ir naujų profesinių horizontų atradimas" (3).

Knygoje „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ (2015) M. Matušakaitė į klausimą, koks žmogus laikytinas asmenybe, atsako, kad „tai toks žmogus, kuris žingsnis po žingsnio siekia užsibrėžto tikslo, sugeba tam tikslui visą save paaukoti". Kalbėdama apie laisvalaikį nurodo, kad jos mėgstamas darbas ir buvo laisvalaikis ir kad jai likimas buvo palankus – leido dirbti darbą, kuris buvo ir pomėgis (4).

Šiuos teiginius mokslininkė visiškai patvirtino savo gyvenimu. Gyvenimu, skirtu vien darbui – tik tokiu tempu dirbant buvo galima pasiekti rezultatų, kokių ji pasiekė.

M. Matušakaitės protėviai iš motinos pusės priklausė plačiai ir garsiai bajorų Tvirbutų giminei. Marijos močiutė Marija Tvirbutaitė (1865–1936) ištekėjo už bajoro Juozapo Jakimavičiaus (1863–1915) ir užaugino du vaikus: Eleonorą (1895–1985), Marijos mamą, ir Karolį (1896–1940), vienintelį Marijos dėdę, kuris su šeima įsikūręs Raudondvaryje ūkininkavo.

Vienturtė Marija gimė 1924 m. kovo 9 d. Vareikonių dvare netoli Babtų. Jos tėvai – Jonas Matušakas (1890–1962), kilęs iš Poznanės krašto miestiečių šeimos, ir mama Eleonora Jakimavičiūtė, profesionali bitininkė, aukštos klasės konditerė ir kulinarė, nuomojo šį dvarą iš Jono Glemžos (1887–1988), žinomo nepriklausomos Lietuvos ekonomisto ir politiko, kooperatinės bendrovės „Pienocentras“ direktoriaus. Dvare Matušakai ūkininkavo – augino javus ir cukrinius runkelius, o vasaromis priimdavo iš Kauno pailsėti atvykstančius poilsiautojus.

Pradinį mokslą ir pirmųjų gimnazijos klasių kursą Marija baigė gimtajame dvare, lavinama tėvų samdomų mokytojų, o egzaminus laikydavo Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Vareikoniai buvo labai tipingas Lietuvai palivarkinis dvaras, be didelių turtų ir prabangių menių, tačiau jame buvo puoselėjama bajoriška aplinka dvasine prasme, buvo siekiama puikaus jaunimo auklėjimo, išmokslinimo ir visapusiško asmenybės lavinimo.

Kolektyvas: M. Matušakaitė su Kauno universiteto architektų akademinės grupės draugais, apie 1950 m. / M. Matušakaitės asmeninio archyvo nuotr.

1936 m. mokymasis namuose baigėsi – dvylikametė Marija įstojo į šią gimnaziją, įsikūrusią Kauno Savanorių prospekte, „Saulės“ namuose. Lietuvą užėmus Sovietų Sąjungai, ji buvo performuota į Kauno VIII gimnaziją, kurią mergina baigė 1941 m. Gavusi brandos atestatą, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakulteto Architektūros skyrių. Tačiau prasidėję masinis Lietuvos gyventojų trėmimas ir karas pakoregavo šviesius ateities planus. Žlugusi Vareikonių dvaro nuoma, sunkus gyvenimas karo sąlygomis privertė laikinai nutraukti mokslą ir kartu su tėvais persikelti į Labūnavą, į senelių Jakimavičių žemę. Vėliau mokslą teko nutraukti dar kartą – 1943 m. pavasarį nacių okupacinė valdžia uždarė VDU. Marijos studijos tęsėsi su pertraukomis ne tik labai sudėtingu istoriniu laikotarpiu – karo ir pokario, okupacijų ir ideologijų keitimosi, trėmimų metais, bet ir visų tų įvykių paveiktame komplikuotame akademinės bendruomenės gyvenime. Studijų metais Marija ilgokai gyveno draugės tėvų name Žaliakalnyje, kur pokaryje, vengdami vietos kolaborantų persekiojimo, glaudėsi ir iš Labūnavos atvykę Marijos tėvai.

Inžinierius architektus (vietoj iki tol išleidžiamų statybos inžinierių su tam tikra architektūros specializacija) VDU pradėjo rengti tik 1939 m., įsteigus Statybos fakultetą ir jame – Architektūros skyrių. Katedroje tuo metu dirbo prof. Mykolas Songaila, docentai Stasys Kudokas, Jonas Kova-Kovalskis. Dėstyti būsimiems inžinieriams architektams 1944–1946 m. atėjo daug naujų, daugiausia baigusių VDU, dėstytojų: Aldolfas Lukošaitis, Kazimieras Šešelgis, Adolfas Janulis, Mečislovas Kleinas, Vladimiras Zubovas, Antanas Spelskis ir kt.

Stulbina M. Matušakaitės kūrybinis fenomenas – jos devynios monografijos buvo parašytos, suredaguotos ir išleistos per labai trumpą laiką – nuo 1997 iki 2010 metų.

Studijas būsimieji architektai užbaigė mažomis grupelėmis 1948 m. Marija buvo vienoje iš pirmųjų grupių. Baigusi studijas, Marija buvo paskirta dirbti Vílniuje, Architektūrinėse projektavimo-planavimo dirbtuvėse prie miesto vykdomojo komiteto.

Toliau visas būsimos mokslininkės kūrybinis kelias skyla tarsi į tris dalis, susipinančias ir užklojančias viena kitą, kurių kiekviena buvo pažymėta išskirtiniais rezultatais.

Įgijusi inžinieriaus architekto specialybę ir užėmusi įvairias atsakingas (vyriausiosios architektės, grupės vadovės) pareigas projektavimo organizacijose, be tiesioginio darbo – projektavimo, Marija aktyviai ir ypač sėkmingai dalyvavo konkursuose – architektūriniuose, baldų dizaino ir pagaliau – drabužių dizaino. 1958 m. ji dalyvavo sąjunginiame įvairios paskirties drabužių piešinių konkurse, ir kuomet nusiųsti jos darbai buvo premijuoti, ji gavo Lengvosios pramonės ministerijos pasiūlymą tapti Vilniaus modelių namų meno vadove. Nors tai buvo didelis iššūkis, keitęs jos kūrybos pobūdį, Marija jį priėmė, o 1961 m. tapo dar ir pirmojo lietuviško madų žurnalo „Banga“ redaktorių kolegijos nare – 1962 m. buvo sėkmingai išleistas pirmasis jo numeris. 1958–1965 m. Maskvoje leistuose „Žurnal mod“ ir „Modeli sezona“, lietuviškame „Banga“ buvo atspausdinta per 100 jos sukurtų moteriškų, vaikiškų ir vyriškų drabužių pavyzdžių (5).

Greta daugybės pareigų ir darbų, Marijos susidomėjimas dailės istorija palaipsniui stiprėjo, kol 1959 m. atvedė į menotyros studijas Vilniaus dailės institute, kurias ji su pagyrimu baigė 1965 m. Kaune jai buvo pasiūlytos „Mados“ fabriko vyriausiosios dailininkės pareigos – Marija ėmėsi ir šio darbo. Vien 1966–1967 m. pagaminta apie 100 Marijos pateiktų modelių „Mados“ fabriko kolekcijoms. Tarp gaminių būta uniforminių drabužių kavinių „Orbita“ ir „Tulpė“ personalui ir net „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandai (6). Taip pat tuo metu Kauno politechnikos instituto (KPI) Lengvosios pramonės fakultete buvo pradėta dėstyti odos ir tekstilės gaminių technologija, ir Marijai pasiūlyta vesti aprangos, o vėliau ir avalynės kompozicijos ir istorijos kursus. Paruoštus savo paskaitų konspektus Marija pati ir iliustruodavo (7). Klausyti jos paskaitų atvykdavo studentai net iš Estijos. Institute Marija dėstė iki pensijos – 1983 m.

Dėstydama KPI, Marija pradėjo nuolat dalyvauti Kultūros ministerijos organizuojamose ekspedicijose po Lietuvą, rinkti duomenis apie vertingus meno kūrinius, skelbti apie juos straipsnius Lietuvos spaudoje ir dalyvauti mokslinėse konferencijose. Lygia greta 1970 m. Lietuvos istorijos institute ji apgynė disertaciją „XVI–XVII a. skulptūriniai Lietuvos antkapiai“. Išėjusi į pensiją, atsidėjo vien meno istorijai – LDK dailės tyrimams. Taigi aktyviausią ir produktyviausią savo gyvenimo etapą Marija pradėjo jau pensinio amžiaus, 1984 m. išleisdama pirmąją monografiją apie LDK portretą. Pradėjo tada, kai įprastai kiti baigia.

Kolektyvas: M. Matušakaitė su Vilniaus dailės instituto Dailės istorijos ir teorijos katedros bendramoksliais, 1959 m. / M. Matušakaitės asmeninio archyvo nuotr.

Stulbina M. Matušakaitės kūrybinis fenomenas – jos devynios monografijos buvo parašytos, suredaguotos ir išleistos per labai trumpą laiką – nuo 1997 iki 2010 metų. Marijos knygose, skirtose LDK pasaulietinei ir religinei dailei, aprėpiamas ir gvildenamas visas skirtingų temų spektras: graviūra, skulptūra ir dekoratyvinė drožyba, apranga, antkapiniai paminklai, tapyti portretai: „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai: 1601 metų raritetas“ (1997); „Procesijų altorėliai Lietuvoje“ (1998); „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998); „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“ (2003); „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ (2006; 2-asis pataisytas leidimas – 2008); „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ (2007); „Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK“ (2009); „Skaruliai“ (su Klaudijum Driskiumi ir Vidmantu Jankausku) (2010); „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2010).

Tarp knygų pasirodymo dar būdavo publikuojami straipsniai, vyko ekspedicijos, paieškos archyvuose ir bibliotekose, darbas su knygų dailininkais, redaktoriais. Būdama puiki piešėja, knygas ir straipsnius iliustruodavo grafiniais piešiniais-schemomis, paaiškinančiomis tekstus.

M. Matušakaitės kūrybinis produktyvumas ir gebėjimas susikoncentruoti iš tiesų glumina (2010 m., kai pasirodė net dvi jos monografijos, jai buvo 86 metai!). Kai 2005–2008 m. buvo rengiamos knygos „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ ir „Išėjusiems atminti“, vykta į netrumpas ir nelengvas ekspedicijas Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje; 2009 m., rengiant knygą „Portretas LDK“, keliauta į Rusiją (Smolenską, Maskvą), į Lenkiją (Liubliną, kitas vietas), dirbta išvykose Lietuvoje. Lygia greta 2010 m. pasirodė ir solidus albumas „Skaruliai“ su menotyrine M. Matušakaitės dalimi.

Žinant M. Matušakaitės kūrybinį potencialą, natūraliai kyla mintys, ką ji būtų galėjusi nuveikti, naudodamasi dabartinėmis informacijos pasiekiamumo ir prieinamumo galimybėmis. Kita vertus, net baugu pagalvoti, kad galbūt neturėtume etapinių dailės istorijos veikalų, jei Lietuva nebūtų atgavusi nepriklausomybės. Mokslininkės tyrimų sritis – LDK dailė, Lietuvos nepriklausomybės metais tapusi ypač aktuali ir reikšminga, leido mokslininkei visiškai atsidėti moksliniam darbui.

Negalima nepaminėti gotikinės, 1420 m. datuotos Laukžemės Madonos, atrastos 1990 m. ekspedicijos po Žemaitiją metu. Pati Marija sakė, kad net nieko daugiau gyvenime nenuveikus, o tik suradus šią skulptūrą, kaip dailės istorikė ji jaustųsi rami.

„1989 m. mano bičiulė ir studijų draugė Algė Gylienė, gavusi „Spindulio“ spaustuvės užsakymą surinkti medžiagą leidiniui apie Žemaitíjos bažnyčių paveldą, į pagalbą pakvietė ir mane. Sutiko bendradarbiauti kauniečiai fotografai Romualdas Požerskis ir Rymantas Penkauskas. Įsigilinus į užduoties esmę paaiškėjo, kad mūsų pajėgos per silpnos, nes abi buvome neseniai baigusios studijas, kur tuo metu Lietuvos dailės istorija nebuvo pamatinė disciplina, neturėjome patirties. Pradėjome kalbinti kartu dirbti M. Matušakaitę, ir ji, neilgai galvojusi, sutiko, nes užduotis ją sudomino.

Pajauta: net ir išvydusi taip sudarkytą skulptūrą M. Matušakaitė suprato tikrąją jos vertę. / kvr.kpd.lt nuotr.

Prasidėjo ilgos klajonės po Žemaitíją – su linksmais ir nelabai nuotykiais. Vežiojo mus šeimos nariai ar draugai. Tuo metu nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai Maskva taikė blokadą, tad Mažeikiuose sunkiai „medžiojome“ benziną. Nakvojome apleistuose rajonų viešbučiuose, maitinomės ateities nebeturinčių kolūkių valgyklose. Mūsų dvasią kėlė šviesaus atminimo Telšių vyskupo Antano Vaičiaus (1926–2008) palaiminimas ir nuoširdi parama mūsų tyrimams. Į pirmąją ekspediciją išsiruošėme 1990 m. vasario pradžioje. Buvo dar šalta, niūru, anksti temo. Pradėjome nuo tolimiausio krašto – Latvijos pasienio. Aplankėme Senąją Įpiltį, Darbėnus, užsukome ir į nedidelę Laukžemės gyvenvietę. Pagal sovietinį dailės paminklų sąvadą, čia neturėjo būti nieko ypatingo. Nenoriai buvome įleistos į bažnyčią („Spindulio“ spaustuvės raštas, nurodantis mūsų darbo tikslą, menkai padėdavo). Marijos nuotaika greitai pasitaisė išvydus puikų XVII a. pabaigos drožtinį barokinį didįjį altorių, iki tol nepatekusį į jokius paminklų sąrašus.

Viską apžiūrėjusios ir pasižymėjusios, jau traukėme į menkai apšviestą prieangį, kur tradiciškai prie šoninių laukujų durų kabėjo Nukryžiuotasis, o prie jo kojų – šventintas vanduo akmeniniame inde. Čia, rodės, nebuvo nieko, kas patrauktų dėmesį – tik dar keletas suolų, nuo dulkių uždengtų bažnytinių vėliavų. Kampe ant sienos, tuščioje laikrodžio dėžėje, už stiklo, apšviesta liuminescencinių lempų, stovėjo maždaug metro aukščio Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi ant rankų skulptūra.

Vertybė: Laukžemės madona, nuvalius per daug amžių padengtus dažų sluoksnius. / H. Sakalausko nuotr.

Žemaitijos papročiu visa apkaišyta dirbtinėmis gėlėmis, su uždėta ant galvos karoliukų karūna ir uždengta priekyje surištu užuolaidinės medžiagos apsiaustu. Apžiūrėjus iš arčiau matyti, kad ji begalę kartų perdažyta, gal net gipsinė. Mariją ji kažkodėl sudomino. Apsidairiusi, kai šalia stovėjęs klebonas trumpam pasišalino, ji pravėrė laikrodžio dėžės dureles, praskleidė visą Madonos figūrą dengusį medžiaginį apsiaustą ir mes išgirdome nustebimo šūksnį: „Oi, moterys...“ Pribėgome prie jos – tarp praskleisto apsiausto kraštų matėsi smailus gotikinio batelio galiukas. Tuo metu priėjo labai nepatenkintas klebonas ir leido suprasti, kad mūsų vizitas baigtas.

Toliau važinėjome po Žemaitiją, prabėgo daugiau nei metai. Marija apie tai, kas jai rūpėjo, daug nešnekėjo, bet mintyse, matyt, kirbėjo nuolat, kol galų gale 1991 m. pavasarį, kiek nuslūgus Sausio 13-osios įvykių įtampai, prikalbinome bičiulį mus vėl nuvežti į Laukžemę. Šį kartą buvome apsiginklavusios vyskupo A. Vaičiaus raštu, leidžiančiu netrukdomai dirbti Žemaitijos bažnyčiose.

Nuvažiavus, dideliam visų mūsų džiaugsmui, paaiškėjo, kad klebonas kažkur trumpam išvykęs, o zakristijonas, nors ir labai nepatenkintas vėl mus išvydęs, vyskupo raštui pakluso. Reikėjo išnaudoti kiekvieną akimirką: puolėme į vidų, prie kabančios laikrodžio dėžės pristūmėme kelių pakopų suoliuką, bičiulis įjungė atsivežtą prožektorių ir pasiruošė fotoaparatą, o Marija, pasistiebusi ant suolelio ir pradariusi laikrodžio dėžės duris, pradėjo skubiai nurenginėti skulptūrą. Nuo pečių nudengus apsiaustą, pasirodė sudėtingos, gausios, plastiškomis kaskadomis žemyn krintančios gotikinio drabužio klostės. Nuo galvos nukėlė karolių vainiką, ir atsidengė aštriai karpytu viršumi Dievo Motinos karūna. Pagaliau iš šonų nurinko dirbtines gėles, ir aiškiai atsivėrė kompozicijos visuma – kontrapostu grakščiai stovinti Madonos figūra su įstrižai gulinčiu Kūdikiu ant rankų. Jis buvo pridengtas tik klubus supančia audinio juosta, dešinėje rankutėje laikė nedidelį vaisių. Prieš mus stovėjo gotikinė Madona su Vaikeliu ant rankų, senesnė už mums žinomas enciklopedines Veliuonos Madoną ir Madoną su kriauše.

Dėmesys: didesnę profesinio gyvenimo dalį M. Matušakaitė skyrė senojo Lietuvos meno paveldo tyrinėjimams. Nuotraukoje – mokslininkė Kretingoje, 2009 m. / I. Dringelytės nuotr.

Ilgai nedelsusi, Marija savo radinį pristatė visuomenei. „Naujajame židinyje“ (1991, nr. 9) buvo publikuotas jos straipsnis „Unikalus radinys Laukžemės bažnyčioje“, o po pusmečio jo papildymas – „Dar apie Laukžemės Madoną“ („Naujasis židinys“, 1992, nr. 3). Prie šios temos ji grįžo ir 1995 m. – paskelbė straipsnį „Seniausioji Lietuvoje gotikinė skulptūra“ („Kultūros paminklai“, 1995, nr. 2). Plačiai šis radinys Vakarų Europos gotikinės skulptūros kontekste pristatytas ir M. Matušakaitės knygoje „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“.

Atradimas, iš esmės pakeitęs Lietuvos vaizduojamosios dailės istoriją, deja, nesulaukė beveik jokių atgarsių – skulptūra nebuvo apsaugota nuo galimos vagystės, ji pasiliko stovėti kaip stovėjusi bažnyčios prieangyje, laikrodžio dėžėje. Niekas neskubėjo nei gaminti skulptūros kopijos, nei originalo paimti į vyskupijos muziejų. Marija guodėsi tik mintimi, kad vagys neskaito specializuotos menotyros literatūros. Pagaliau po beveik ketvirčio amžiaus – 2013 m. – Laukžemės Madona paimta restauruoti, tik tada pagarsinta per visą žiniasklaidą kaip visai naujas atradimas" (8).

Šiuo metu, praėjus dar dešimčiai metų, Madona jau baigiama restauruoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur paaiškėjo, kad skulptūra buvo padengta net devyniais dažų sluoksniais. Šios unikalios skulptūros „gydytoja“, muziejaus Restauravimo centro Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus vedėja, polichromuoto medžio aukščiausios kategorijos restauratorė Ieva Stanionienė mielai pasidalijo darbinėmis nuotraukomis.

Lietuva įvertino M. Matušakaitės darbus suteikdama jai garbingiausius apdovanojimus: 1998 m. – Lietuvos Vyriausybės meno premiją, 2007 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių ir 2009 m. patį svarbiausią įvertinimą – Nacionalinę kultūros ir meno premiją už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas.

Išskirtinės pagarbos ženklas mokslininkei buvo 2009 m., jai švenčiant jubiliejinį gimtadienį, pasirodęs Lietuvos dailės istorikų draugijos parengtas leidinys „Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai...“ (9). Specialiai šiai knygai kolegų parašytos M. Matušakaitės knygų recenzijos ir kruopščiai parengta išsami jos darbų bibliografija.

Lietuvos etnografijos muziejus (LEM, buvęs Lietuvos liaudies buities muziejus) su šia iškilia Lietuvos mokslininke turi kelis sąlyčio taškus.

Apie 1980 m., kartu su Aristavėlės dvaru (perkeltu 1987 m., atidarytu muziejuje 2016 m.), buvo planuojama į muziejų kartu perkelti tuo metu jau nykstančią aštuonkampę medinę Aristavėlės kapinių koplyčią (šiuo metu ji sunykusi). Muziejaus archyve saugoma su šia kapinių koplyčia susijusi labai įdomi medžiaga: 1947 m. Kauno universiteto studentų architektų vasaros praktikos metu atlikti Aristavėlės koplyčios matavimai, inventorizacija, brėžiniai ir aprašas – iš viso vienuolika numeruotų lapų su M. Matušakaitės parašais (10). Tai ankstyviausias žinomas išlikęs mokslininkės atliktas ir jos pasirašytas darbas. Brėžiniai primena grafikos darbus, pasižymi tiksliomis ir elegantiškomis linijomis, rodančiomis jau įgudusią kūrėjos ranką. Deja, tai ne originalai, o 1981 m. padarytos šios koplyčios matavimų brėžinių kopijos, nenurodant, kokiame archyve jos buvo padarytos. Nors patikrinus Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Kultūros paveldo centro archyvus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. perimtą Kauno universiteto dokumentų fondą paieškos pasirodė bevaisės, istoriškai net ir kopijos yra labai įdomios. Gal perskaičius šį tekstą atsiras žinančių, kur galėtų būti minėtų brėžinių originalai?

Kitas LEM ir M. Matušakaitės sąlyčio taškas yra muziejui 2012 m. M. Matušakaitės padovanota jos šeimos tekstilės kolekcija iš gimtojo Vareikonių dvaro (Babtų r.) (11). Ši tekstilės kolekcija vertinga medžiagine-eksponatine prasme, tačiau vertingiausia ji yra istoriniu požiūriu: tuo, kad muziejui ją perdavė M. Matušakaitė, tuo, kad tekstilė buvo naudota jos močiutės M. Tvirbutaitės-Jakimavičienės Raudondvaryje ir jos tėvų namuose Vareikonių dvare XX a. pr. ir tarpukariu, ir tuo, kad nemaža šios tekstilės dalis buvo nerta, megzta ir siuvinėta jos mamos, E. Jakimavičiūtės-Matušakienės rankomis (12).

Solidu: M. Matušakaitės 1984–2010 m. išleistos knygos. / I. Dringelytės nuotr.

Gautasis tekstilės rinkinys iš Vareikonių dvaro tapo pretekstu žiūrovui papasakoti apie senos ir garsios bajorų Tvirbutų giminės Tvirbutų–Jakimavičių atšaką ir jos istoriją, kurios žymiausia atstovė buvo M. Matušakaitė. Tam buvo panaudotos archyvinės šios giminės nuotraukos, I. Dringelytės „Babtų“ knygai parengtos M. Matušakaitės biografijos ištraukos, pačios M. Matušakaitės prisiminimai ir medžiaga iš leidinio „Tvirbutų genealogija“ (13).

Didžioji dalis nuotraukų iš M. Matušakaitės ir jos šeimos archyvo parodoje eksponuota pirmą kartą. Pateikdami gražiausius tekstilės iš Vareikonių dvaro pavyzdžius, puoštus giminės ar šeimos narių monogramomis, autentiškus prisiminimus ir istorines nuotraukas, norėjome atkurti nedidelio Lietuvos palivarkinio dvaro gyvenimo aplinkos fragmentą, o svarbiausia – dvasią, išugdžiusią neeilinę asmenybę – dr. M. Matušakaitę, papasakoti apie dvaro aplinką ir žmones, kurie supo būsimąją mokslininkę, formavo jos dvasinį pasaulį, ugdė jos pomėgius, apie tuometinę dvasinę aristokratiją.

Iš šios aplinkos atėjusios, vienos žymiausių XX a. LDK dailės tyrinėtojos M. Matušakaitės gyvenimas buvo spartietiškas – disciplina, nesukurta šeima ir tik darbas, darbas ir darbas. Gyvenimas, davęs ypatingų vaisių – ne tik gausybę straipsnių, publikacijų, bet ir dešimt išskirtinės reikšmės Lietuvos kultūrai veikalų, kurie, pasak dr. Gražinos Marijos Martinaitienės, „apibendrina ilgo mokslininkės darbo rezultatus, bet svarbiausia – vieną po kitos pildo apmaudžias spragas, žiojėjančias mūsų krašto meninės kultūros istoriografijoje, ir kloja pamatą, kuriuo remdamiesi toliau galės eiti kiti tyrinėtojai" (14).

Lietuvos etnografijos muziejus brangina turimas sąsajas su žymia mokslininke ir norėdamas deramai paminėti M. Matušakaitės 100-mečio jubiliejų, kviečia buvusius M. Matušakaitės kolegas, bendraminčius, jos darbų ir idėjų tęsėjus į mokslinę konferenciją „Tolyn senosios dailės tyrimų keliu“, kuri vyks balandžio 25 d. LEM Astravėlės dvare, ir prisiminti šią iškilią asmenybę, o savo naujausiais darbais ir tyrimais pagerbti mokslininkės, kuri beveik penkis dešimtmečius gilinosi į skirtingas LDK meninio palikimo sritis, atminimą, papildyti ir išplėsti jos tyrinėjimų kryptis.

______________________________

1 Petras Kimbrys, „Ji niekada nedėstė, bet sugebėjo padaryti įtaką įvairių kartų dailės istorikams“ [kalbino G. Jankevičiūtė], Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai..., sud. G. Mickūnaitė, Vilnius, 2009, p. 16.

2 Ina Dringelytė, Marijos Matušakaitės talentas, Lietuvos valsčiai. Babtai, Vilnius, p. 1416. Prieiga internetu:  https://lemu.lt/wp-content/uploads/2017/12/Straipsnis-apie-Matusakaite.pdf

3 P. Kimbrys, ten pat, p. 15.

4 Leidiniui skirta anketa su M. Matušakaitės padiktuotais atsakymais, 2014 m. rugsėjo 11 d.

5 M. Matušakaitės archyvo duomenys, 2011. Nuorašas I. Dringelytės asmeniniame archyve.

6 Ten pat, 2011.

7 M. Matušakaitė, Meninio drabužių apipavidalinimo kurso konspektas. Kaunas, 1973.; M. Matušakaitė, Avalynės speckompozicija. Vilnius, 1979.

8 I. Dringelytė, Marijos Matušakaitės talentas, p. 1417–1419.

9 Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai..., sudarė G. Mickūnaitė. Vilnius, 2009.

10 LEM archyvas, byla Nr. A 625.

11 Marijos Matušakaitės šeimos tekstilės rinkinys. Prieiga internetu:  https://lemu.lt/parodos/Marijos_Matusakaites_seimos_tekstiles_rinkinys/

12 I. Dringelytė, Eksponato byla: vąšeliu nerta staltiesė. Prieiga internetu: https://lemu.lt/eksponato-byla-vaseliu-nerta-lovatiese/

13 Tvirbutų genealogija, antrasis leidimas, išleido Josef Twirbutt, New York, 2007.

14 Gražina Marija Martinaitienė, Kas į knygas sudėta, Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai..., sudarė G. Mickūnaitė, Vilnius, 2009, p. 166.