Mano vaikystės kiemas buvo pilnas žąsų keliamo triukšmo, o pavasariais – ir piktų žąsinų šnypštimo. Tėvai pasakojo, kad mane, tik pradėjusį pirmus žingsnius, užpuolė žąsinas, pargriovė ir, įsitaisęs ant pilvo, kurį laiką sparnų alkūnėmis vanojo mano šonkaulius. Buvau išgelbėtas visai pamėlęs. Tačiau buvo ir linksmesnių nutikimų su žąsimis.

Vieną vakarą beruošdamas pamokas prisiminiau, kad žąsys nepargintos iš kombainais nupjauto javų lauko, kur nukritusios javų varpos ir išbirę grūdai buvo geriausias žąsų lesalas. Prieblandoje paukščių nesimatė. Prisiartinau prie nedidelių krūmų gojelio – ten pastebėjau sustingusias lyg akmenis žąsis. Jas pakalbinau – jokio garso, tačiau išsirikiavo kariškai: stambiausias žąsinėlis prieky, toliau – visi pagal ūgį. Visą kelią į sodybą pulkas tylėjo. Jaučiau, kad paukščiai labai įsitempę. Kai pasiekėme sodybą ir pasigirdo Margiuko grandinės žvangesys, didysis žąsinas tyliai paleido kažkokį garsą, panašų į atodūsį. Priėjus prie tvarto durų, paukščiai pasiskleidė rateliu, ištempę kaklus, pradėjo kažkokią kalbą. Ilgas jų gagenimas man buvo aiškus – žąsys lauke buvo pastebėjusios lapę, o netikėtu išsigelbėjimu patikėjo tik dabar, dalijosi įspūdžiais.

Prisimenu, kartą tėvai iš turgaus parvežė didžiulį kalakutą. Šis paukštis iš karto įvedė savo tvarką visame kieme – aštriu snapu kapojo visus, kas tik jam papuldavo. Kalakuto bijojome ir mes, vaikai. Vieną dieną išgirdome kažkokį keistą klegesį kieme. Žiūrime: žąsinas, snapu suspaudęs kalakuto pagurklį, tempia jį kiemo pakraščiu, paskui žąsiną – visas žąsų ūkis ir gaidys su savo komanda. Visa ši armija kėlė baisų triukšmą, kol apėjo ratą aplink kiemą. Tai buvo labai gera pamoka įžūliam kalakutui, kuris paskui pripažino žąsino autoritetą ir daugiau kvailysčių nebekrėtė.

Seniau žmonės kitaip bendraudavo su gyvūnais. Tai primena mums Kūčių papročiai. Mieste neturėdami nei tvartų, nei gyvulių, neužmirškime žiemą, o ypač per Kūčias, paberti kokių nors sėklelių ar smulkių kruopų laukiniams sparnuočiams.