– Pradėkime pokalbį gal nuo labiausiai žinomo jūsų fotografijų albumo „Žiedai tarp žiedų“. Tai akto albumas. Ką jūs norėjote šiais aktais pasakyti?

– Šį klausimą aš jau girdžiu daug metų. Atrodo, kad kažko kito jau nebedarau ir nepadariau. Tai buvo tokios jaunystės svajos, grožio pajauta, savo profesijos pritaikymas šiame žanre. Priminsiu, baigiau Dailės institutą, dabartinę Dailės akademiją. Ten, tarp visų kitų dalykų, labai intensyviai studijavome anatomiją.

Man grožis buvo viskas, idealas. Bandžiau, kaip sugebėjau, dailės estetiką, priemones pritaikyti prie kūno estetikos fotografinio atvaizdo. <...> Man norėjosi kūną padaryti tarsi bronzą, marmurą, paminklą jaunystei.

Man dėstė profesorius Drėma, kuris buvo labai reiklus. Turėdavome ant lentos nupiešti visą žmogų, pradedant jo kaulais, baigiant išoriniais raumenimis. Antika tuo laiku buvo idealas: antikos formos, mąstymas, kūno estetika. Kaip sako, sveika siela – sveikame kūne.

Nuo antro kurso piešėme tik nuogas figūras, ir suaugusių, ir pagyvenusių žmonių. Sportininkų atsivesti liepdavo. Sakydavo – atsiveskite kokį gerą gimnastą ar štangistą, turintį raumenis. Tai leisdavo matyti tą anatomiją, kaip ji gyvuoja, kaip žaidžia ant kūno.

Ši tema man buvo visai nesvetima, visai sava. Tada fotografijos buvo tik užuominos. Nelabai ir fotografavau, bet atėjo tokia mintis – jei galima piešti, kodėl negalima fotografuoti. [...] Kartas nuo karto koks nors lapas pasitaikydavo su šituo žanru. Vieną kitą figūrėlę pamatydavome. Tai buvo toks įvykis. Labai keistas įvykis, kuris irgi, be abejo, kažkiek mane paskatino.

– Kaip tarybinė cenzūra leido tokį kūrinį? Juk žinome, kad tarybinė visuomenė buvo apsimestinai puritoniška, tiek valdžia, tiek pati visuomenė. Ar neturėjote problemų?

– Visa mūsų karta turėjo. Ne tik šia kryptimi. Cenzūra, Glavlitas buvo kasdienė duona. Dirbau „moksleivio“ žurnale, paskui – „Minties“ leidykloje. Ten kiekvieną paveikslėlį, nuotraukėlę ar žodį nešdavome tvirtinti.

Ši tema buvo kategoriškai uždrausta. Pirmieji daigai – Kaune įkurtas „Nemunas“ kaip atsvara Vilniui. Kiekvienas miestas turėjo savo talentus, savo ryškių asmenybių. Ėjo kalbos, kad Vilnius uzurpavo kultūrą kituose regionuose. Atsirado toks žurnalas „Nemunas“.

Pirmas jo redaktorius buvo poetas Antanas Drilinga. Jis mane viliojo važiuoti dirbti į Kauną, bet aš jau buvau Vilniuje inkarą giliau numetęs. Likau, bet su „Nemunu“ draugavome daug metų. Vis kažkur pavykdavo A. Drilingai atspausti vieną kitą fotografiją, bet jam po to reikėdavo giliai atgailauti ir eiti į tam tikrus rūmus ant kilimėlio pagulėti. Buvo tokia lyg preliudija. Kai prasidėjo perestroika, lyg viskas galima, cenzūra susilpnėjo ir rašytojai pradėjo iš stalčių traukti kažką, apie ką vakar bijojo užsiminti.

– Bet „Žiedai tarp žiedų“ išėjo dar prieš perestroiką?

– Ne, jau pora metų buvo tokio įsibėgėjimo. Knyga buvo kaip ir paruošta. Į nieką nežiūrėdamas, dėl savęs, kai dirbi laboratorijoje, atspaudi vieną kadrą, kitą kadrą, pavalai, patvarkai, padedi į segtuvą. Per keletą metų susidėliojo tokia sistema. Tiesiog vienu egzemplioriumi tarsi pabandžiau [sukurti] tokio žanro knygą.

Impulsą davė tokie du profiliai. Vienas – gyvos mergaitės, moksleivės dar. Ją net ant viršelio bandžiau dėti. Paskui senose kapinėse radau tokią apsamanotą, nudaužytą ir į dilgėlyną numestą akmeninę galvą. Ji man pasirodė tokia graži, kad ją iš to dilgėlyno ištraukiau, nupūčiau, nuvaliau. [...] Padariau porą tos akmeninės galvos nuotraukėlių. Po poros metų jas palyginau – gyvas ir akmeninis veidas, bet atrodo, kad iš to paties kaltas. Toks impulsas atėjo – gyvybė ir akmuo. Gyvybė perėjo į akmenį, meną, kitą plotmę, kitą vertybių skalę, bet jos kažkaip susiriša. [...]

– Ar jūs dar susitinkate su savo modeliais?

– Su kai kuriais susitinku, kurie arčiau gyvena. Patys normaliausi santykiai. Bendraujame normaliai. Pats pirminis veiksmas buvo normalus, be jokių avantiūrų. Žinojau, kad ši tema uždrausta ir, neduok, Dieve, prie to dar galima priklijuoti kokį nors neatsargų judesį... gali būti labai liūdnos pasekmės. Tai griežtai skyriau.

Man grožis buvo viskas, idealas. Bandžiau, kaip sugebėjau, dailės estetiką, priemones pritaikyti prie kūno estetikos fotografinio atvaizdo. Pirmiausia – švarumas, estetika, išgryninimas, biologiškumo vengimas, raukšlės, spuogiukai, atsitiktiniai šešėliukai – viskas sudaro nereikalingą vibraciją, nereikalingą dėmesio nukreipimą.

Man norėjosi kūną padaryti tarsi bronzą, marmurą, paminklą jaunystei. Tada dirbau leidykloje, asmeniškai pažinojau ne vieną rašytoją, poetą. Prašiau kelių žmonių parašyti man tekstą. Pats nedrįsau rašyti nė eilutės. Bet man parašė vieną, antrą, trečią... jie parašė tarsi kažkokią romano ištrauką. Drįsau atsisakyti šitų tekstų. Per porą trejetą savaičių pats parašiau vieną puslapį. Tekstas – tarsi credo jaunystei, žavesiui, ilgesiui, tarsi amžinybės judesys mūsų erdvėje.

– Esate ir fotografas, ir grafikas. Koks jūsų kelias į fotografiją?

– Į fotografiją mano laiku, mano jaunystės laiku, drįstu pasakyti, dailininkai žiūrėjo su ironijos šypsniu, lyg – jeigu nemoki piešti, fotografuoji. Pavyzdžiui, piešinys ar tapybos darbas, panašus į fotografiją, buvo tarsi žemesnės klasės. Su atlaidžia šypsenėle buvo žiūrima, nemenku paniekinimu. Reikėjo 20–30 metų, kol pagaliau lūžo požiūris į fotografiją.

– Ką darote, kad ir toliau liktumėte jaunas? Juk dažnai aštuoniolikmečiai yra 18 metų seniai – jiems niekas neįdomu, niekas nesvarbu, o jūs dirbate, leidžiate knygas, dirbate su fotografija.

– Pats atsimenu, koks buvau, kokie man atrodė vyresni žmonės. Kai būni dvidešimties, tai 30 metų atrodo kone senatvė. Perėjęs tuos etapus pastebi, kad mažai keitiesi, kad aplinkui keičiasi viskas, o tu toks pat.

Man jau kelis kartus po 20 susidaro. Tas būvis iš esmės nesikeičia. Tik jauti, kad gal sunkiau atsikelti, pakelti, gal ne taip greitai nubėgi iki kito taško. Lyg tau kažkas kokį skafandrą uždėjo ar kojas surišo. Tave lyg truputį pristabdo, bet ta pati aistra, noras yra.

Dar reikia pridėti – atsiranda supratimas ir patirtis, ko anksčiau nebuvo. Anksčiau nebuvau toks reiklus nei sau, nei kitiems. Dabar mane jau nervina, kai pamatai atsitiktinai pamestą darbą ar, pavadinkime, meno kūrinį, kur atžagaria ranka kažkas padaryta su didelėmis pretenzijomis.

Iš esmės niekas nepasikeitė. Aistra ir noras liko tas pats. Kiekvieną dieną skubu dar kažką padaryti.

Viso pokalbio su fotografu R. Dichavičiumi klausykitės įraše.