Įgavo naują prasmę

Fotografijose atskleidžiami ir kiti vaikai, su kuriais kasmet savaitę Vėtrė su sūnumi gyvena Lietaus vaikų stovykloje.

„Fotografuoti pradėjau būdama vos šešerių, kai tėtis padovanojo savo fotoaparatą „Junost“. Dar iki tol visos vaikystės dienos buvo pripildytos magiškų akimirkų tamsioje vonios patalpoje, kur kartu su tėčiu ir sese ryškindavome nuotraukas. Ta ryškinimo magija tiesiog be galo traukė, žavėjo. Nors pirmieji bandymai nebuvo lengvi – būdama kairiarankė dažnai susukdavau juostelę ne į tą pusę ir ją sugadindavau – vis dėlto tai nesustabdė aistros fotografijai“, – prisimena Vėtrė.

Tačiau jos kūryba įgavo naują prasmę ir gylį po asmeninio gyvenimo patirties – sūnaus autizmo diagnozės.

„Vieno atsitiktinio pokalbio metu, kai Lietuvos fotomenininkų sąjungos bibliotekos darbuotojai paminėjau, kad mano sūnus autistiškas, ši atsakė: „O, tai tu turi temą fotografavimui.“ Šie žodžiai tapo lūžio tašku. Nuo tada pradėjau sąmoningai fotografuoti viską, kas susiję su autistiško vaiko pasauliu, fiksuoti intymius ir tikrus namų gyvenimo momentus. Visos kitos temos atitolo. Liko viena tema, bet ji, man regis, neišsemiama. Turiu daug idėjų, kurias dar ketinu įgyvendinti“, – atvirauja Vėtrė.

Jautrus menininkės požiūris į autizmo temą buvo įvertintas – 2015 m. su serija „Lietaus vaikas“ ji laimėjo „Auksinį kadrą“ Lietuvos spaudos fotografijos konkurse. Vėtrė dalijasi, kad užsienio komisijos narys komentavo dar niekada nematęs tokio asmeniško ir jautraus autizmo temos vaizdavimo. Tai labai asmeniškas santykis, visai kitas pasaulis, prie kurio tenka menininkei prisiglausti kasdien.

Ypatingi: anot V. Antanavičiūtės, autistiškiems vaikams reikia įdėti daug pastangų, kad prisitaikytų prie kitiems įprasto bendravimo būdo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrė saugią erdvę

Parodoje „Lietaus vaikai“ šis asmeniškas pasaulis atsiskleidžia per objektyvo prizmę, kviesdamas žiūrovus įsijausti į unikalią kelionę į autistiškų vaikų pasaulį.

Fotografuoti šiuos vaikus nebuvo lengva: kai kurie nekalba, nuolat juda, mažai domisi aplinkiniu pasauliu. Pagauti jų žvilgsnį buvo tikras iššūkis.

„Stovykloje fotografuodama vaikus per stiklą, siekiau sukurti saugią erdvę, kurioje jie galėtų jaustis ramiau ir artimiau. Stiklas tapo subtiliu barjeru, kuris ne atskyrė, o priešingai – priartino. Per jį galėjau stebėti jų tikrus jausmus, neįsibraunant į asmeninę erdvę. Tuo metu prie mūsų prisijungė ir pabėgėliai iš Ukrainos, kurie taip pat troško saugumo ir supratimo. Įdomiausia, kad po metų stiklo jau nebereikėjo – tarpusavio pasitikėjimas leido prieiti dar arčiau. Fotografuoti šiuos vaikus nebuvo lengva: kai kurie nekalba, nuolat juda, mažai domisi aplinkiniu pasauliu. Pagauti jų žvilgsnį buvo tikras iššūkis. Vienas vaikinas atvirai prisipažino: „Palauk, kad pažiūrėčiau tiesiai į kamerą, man reikia susikaupti.“ Šios akimirkos parodė, kiek daug pastangų jiems reikia įdėti, kad prisitaikytų prie mums įprasto bendravimo būdo“, – pasakoja Vėtrė.

Pasak Vėtrės, per jautrias ir asmeniškas fotografijas atskleidžiamas unikalus autistiškų vaikų pasaulis, kupinas autentiškų emocijų, iššūkių ir grožio: „Paroda „Lietaus vaikai“ kviečia žiūrovus pažvelgti į autizmą iš arčiau – be išankstinių nuostatų ar stereotipų. Siekiu ne tik parodyti šių vaikų kasdienybę, bet ir skatinti supratimą, atjautą ir dialogą. Tai priminimas, kad už tylių žvilgsnių slypi gilus vidinis pasaulis, o tikrasis artumas gimsta priėmus kitoniškumą. Atstūmimas dažnai veda į neviltį tiek pačius vaikus, tiek jų artimuosius, todėl labai svarbu, kad visuomenė nustotų kritikuoti, replikuoti ir išmoktų priimti. Tik taip galime sukurti aplinką, kurioje visi jaustųsi saugūs ir suprasti.“

V. Antanavičiūtės nuotr.

Piešimas tapo svarbiausia

„Sūnaus Aisčio autizmą išdavė ypatingi jo gebėjimai – piešti pradėjo būdamas septynių mėnesių ir jau per pirmuosius metus piešė paukščiukus. Piešimas tapo svarbiausiu užsiėmimu nuo pat gimimo, jis naudodavo jį tiek kaip kalbą, tiek kaip emocijų išraišką. Būtent piešimas jam padėjo susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais ir tapo svarbia priemone savo jausmams išreikšti. Be abejonės, sunku įsivaizduoti, kas būtų, jei jis neturėtų piešimo. Nors šiandien jis dažniausiai piešia kompiuteriu, šis užsiėmimas lieka neatskiriama jo gyvenimo dalimi – jis piešia valandų valandas kasdien“, – dalijasi Vėtrė.

Ji prisimena, kad vaikystėje sūnus komunikuodavo būtent piešimu: „Piešdavo ne tik tai, ko nori ar kas su juo nutiko, bet ir emocijas, kurias jaučia, išreikšdavo jausmus, kurių žodžiais negalėjo perteikti. Piešdavo gyvūnus, kuriems suteikdavo labai ryškius charakterius. Viena mėgstamiausių temų buvo Nojaus arka, nes ten buvo daug įvairių gyvūnų. Vėliau, besivystant jo kūrybiškumui, piešiniai tapo futuristiniais – jis kurdavo transporto priemones ir siurrealistinius vaizdus.“

„Dabar, kai jis puikiai kalba, piešimo nenaudoja kaip komunikacijos priemonės, tačiau ji liko svarbi jo gyvenimo dalis. Sūnus kuria vaizdo filmukus ir kompiuterinius žaidimus, turi „YouTube“ kanalus, kuriuose dalijasi savo kūryba su plačia auditorija. Jo piešiniai ir kūriniai rodo nuolatinį augimą, kūrybiškumą ir gebėjimą per meną perteikti savo pasaulį“, – džiaugiasi Vėtrė.

V. Antanavičiūtės nuotr.

Ne tik būdas bendrauti

Autistiški vaikai dažnai išreiškia save per kūrybą ir tai gali būti ne tik būdas bendrauti su pasauliu, bet ir terapijos priemonė. „Aš pati jau vienuolika metų dalyvauju „Lietaus vaikų“ vasaros stovykloje, kur susitinkame su daugybe kūrybingų vaikų. Viena išskirtinė mergaitė, nors geba kalbėti, tačiau visiškai nekalba kasdien komunikuodama. Įprastais būdais ji nebendrauja su aplinkiniais, tačiau kai groja su kitais –  atsiveria. Mergaitė kartais padainuoja ar groja mušamaisiais, ir šis muzikinis bendravimas tampa jos būdu išreikšti emocijas. Yra berniukas, kuris dėlioja lego neįprastais raštais. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip chaotiškas dėliojimas, aišku, kad jis bando pasakyti kažką svarbaus. Tai puikūs pavyzdžiai, kaip kūryba gali tapti tiltu į pasaulį, kurį autistiškas vaikas mato ir jaučia kitaip“, – pasakoja Vėtrė.

Pasak jos, pasaulyje yra daug autistiškų vaikų, kurie piešia panašiai kaip jos sūnus: „Jų piešiniuose labai daug detalių. Kartais žiūri į piešinį ir jau gali pasakyti, kad jį piešė autistiškas vaikas. Jie piešia itin detaliai: jei piešia miestą – tai su visais namais, takeliais, langais, tvorelėmis; jei gyvūnus – daug ir įvairiausių rūšių; jei žmones – jie skirtingų tautybių, išvaizdos, veido bruožų. Dar viena išskirtinė savybė, kad jie piešia viena linija ir niekada nenaudoja trintuko.“

Menas gali būti terapijos priemonė, tačiau ne visada taip, kaip įsivaizduoja specialistai.

„Aistis, mano sūnus, lankė meno terapiją, tačiau efektas buvo priešingas – jis visiškai nustojo piešti. Kai tik nustojo lankyti terapiją, iškart grįžo prie savo kūrybos. Šis pavyzdys parodo, kaip svarbu meninėje terapijoje nesikišti į vaikų kūrybos procesą ir suteikti jiems visišką laisvę. Tik tada menas tampa tikra terapija, leidžiančia vaikams atrasti saviraišką ir išlaisvinti savo vidinį pasaulį“, – įsitikinusi Vėtrė.

Fotografijų paroda Seimo skaitykloje atidaroma rytoj, balandžio 2 d., 14 val. Ją bus galima aplankyti iki balandžio 30 d.