Paskatino tėtis

Barzdotu saksofonininku prisistatantis R. Tarasevičius juokiasi, kad vaikystėje pirmą kartą ant scenos užlipo nešinas žaisliniu saksofonu. Vis dėlto tai nebuvo pirmas instrumentas, kuriuo jis išmoko groti. Šiaulėnų miestelyje Radviliškio rajone užaugusį Regimantą muzikuoti paskatino tėtis Stanislovas, atsivedęs jį į vietos kultūros namus.

„Tėtis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau aktyviai dalyvavo saviveikloje. Kultūros namuose su bendraminčiais jis rengdavo muzikines teatrines programas, o vėliau pasirodydavo miestelio šventėse. Suaugusiesiems repetuojant, tėtis ir kiti muzikantai man vis duodavo išbandyti kokį instrumentą. Iš pradžių pamėginau pūsti althorną, vėliau išbandžiau trimitą. Ūgtelėjusį tėtis nuvedė į muzikos mokyklą Radviliškyje, ten išmokau groti klarnetu, – prisimena jis. – Man baigus muzikos mokyklą, tėtis ėmė vadovauti liaudies muzikos kapelai „Šiaulėniškiai“. Joje grojau paskutinėse klasėse ir būdamas studentas. Kartu su kapela išmaišėme visą Lietuvą, grodavome miestų ir miestelių šventėse. Baigęs mokyklą ir išvykęs studijuoti į Kauno technologijos universitetą (KTU), čia taip pat įsiliejau į tautinio meno ansamblio „Nemunas“ veiklą, su juo nemažai keliavome po pasaulį.“

Vėliau R. Tarasevičius susidomėjo saksofonu ir nusprendė išmokti juo groti. Nusipirkęs instrumentą, pašnekovas po kelių mėnesių jį pardavė, nes groti saksofonu pasirodė sudėtinga. Vis dėlto po kurio laiko Regimantas nusprendė saksofonui suteikti dar vieną galimybę. Pašnekovas įsigijo senutėlį vintažinį saksofoną, kuris jam iškart patiko. Dabar grojimas saksofonu yra pagrindinė R. Tarasevičiaus veikla.

„Saksofonas – tinginių instrumentas. Groti juo yra kur kas paprasčiau nei klarnetu, o ir skambesys geresnis, – juokiasi R. Tarasevičius. – Man taip pat patinka, kad saksofonu galima atlikti daugiau populiariosios šiuolaikinės muzikos, kuri man arčiausiai širdies. Dabar saksofono jau už jokius pinigus nekeisčiau į klarnetą.“

Įdomu, kad R. Tarasevičiaus tėtis Stanislovas kitados taip pat bandė groti saksofonu. Anuomet buvo sunku gauti tinkamų liežuvėlių, reikalingų šiam instrumentui. Tad, sulūžus liežuvėliui, pašnekovo tėtis atsisakė minties groti saksofonu ir sugrįžo prie armonikos.

Instrumentas – iš tarpukario

Ištikimas R. Tarasevičiaus palydovas – vintažinis, beveik šimtametis saksofonas. Iš vieno meistro įsigijęs šį instrumentą, Regimantas nė nenumanė, kad jis turi tokią gilią istoriją. Prireikus instrumentą remontuoti paaiškėjo, kad jis pagamintas dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

„Visa tai sužinojus buvo labai keista, kad už tokį antikvarinį instrumentą sumokėjau palyginti nedaug, – stebisi pašnekovas. – Nors šis saksofonas jau senas ir kiek neprognozuojamas, man labai patinka jo skambesys. Jis kur kas sodresnis, nes instrumento metalas daug storesnis, visai kitoks nei šiuolaikinių.“

R. Tarasevičius saksofonu groja vestuvėse, asmeninėse šventėse ir renginiuose, tad dažnai tampa svarbių įvykių liudininku. Įvairias sritis išbandęs pašnekovas šiandien jaučiasi visiškai atradęs save muzikoje ir tiki, kad bent jau artimiausioje ateityje ji išliks pagrindine veikla.

„Vestuvės niekur nedings, nes žmonės tuokiasi net sunkiausiais laikais. Tad manau, kad su vestuvėmis susijusios specialybės visada bus paklausios, – šypsosi jis. – Man labai patinka groti asmeninėse šventėse, kurti smagią atmosferą ir susipažinti su naujais žmonėmis. Didžiojoje scenoje savęs nematau, nors kažkada buvau gavęs kvietimą dalyvauti viename televiziniame talentų šou. Vis dėlto tai ne man. Norisi tiesiog dovanoti savo atliekamą muziką tiems, kurie tądien švenčia sau ar artimiesiems svarbią šventę.“

Muzikantas pasakoja labiausiai mėgstantis atlikti šiuolaikinę populiariąją muziką, kadangi būtent jos daugiausia klausosi ir pats. Be to, saksofonas puikiai tinka šiuolaikinei muzikai atlikti, palyginti su klasikiniais pučiamaisiais instrumentais.

„Galbūt dėl to, kad daug metų muzikos mokykloje grojau klarnetu ir dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, nemėgstu groti klasikinės muzikos. Man arčiausiai širdies šių dienų melodijos, jos labiausiai patinka ir klausytojams“, – sako jis.

Sportas ir muzika

Be muzikos, R. Tarasevičius jaučia didelę aistrą sportui. Studijuodamas universitete netgi priklausė KTU lengvosios atletikos rinktinei. Vėliau  ėmė dalyvauti bėgimo varžybose ir tapo kasmečio Kauno maratono organizatoriumi. Dėl intensyvėjančios muzikinės veiklos pernai darbo organizuojant Kauno maratoną jis atsisakė.

Pastaruoju metu laisvalaikiu Regimantas kultivuoja triatlono sporto šaką. Pasak pašnekovo, palyginti su bėgimu, triatlone patiriama mažiau traumų. Be to, įvairovę mėgstančiam muzikantui ši sporto šaka įdomesnė dėl besikeičiančios veiklos – bėgimo, plaukimo, važiavimo dviračiu.

Paskendus rutinoje, tiek grojimas saksofonu, tiek treniravimasis padeda paįvairinti kasdienybę ir pasijusti geriau.

R. Tarasevičius treniruojasi tris keturis kartus per savaitę ir ruošiasi artėjančioms varžyboms. Tiesa, pernai triatlono varžybų sezoną pašnekovui teko praleisti, nes jos vis kirtosi su muzikine veikla. Tačiau šiais metais jis pasiryžęs vėl prisiminti varžybų jaudulį. „Sportas man padeda emociškai pailsėti ir išvalyti galvą nuo susikaupusių minčių – kaip ir muzika. Paskendus rutinoje, tiek grojimas saksofonu, tiek treniravimasis padeda paįvairinti kasdienybę ir pasijusti geriau. Pastaruoju metu man ypač patinka plaukimas, jis atpalaiduoja ir suteikia naujų jėgų. Be to, vandenyje rečiau galima patirti traumą“, – pastebi jis.

Pasak pašnekovo, treniruotės jam padeda ne tik pasiruošti varžyboms, bet ir išlaikyti raumenų tvirtumą, kuris praverčia grojant saksofonu. „Mano instrumentas sveria beveik 4 kg, o grojant jį tenka laikyti viena ranka. Tad, be pertraukos pagrojus porą valandų, ima skaudėti nugarą tarp menčių. Tačiau, kadangi reguliariai sportuoju, po muzikinių pasirodymų dideli skausmai neužklumpa. Norėdamas pailsėti, namuose tiesiog ramiai pažiūriu filmą, paguliu. Manau, kad mažiau sportuojant skausmas būtų intensyvesnis, po pasirodymų prireiktų daugiau poilsio“, – įsitikinęs pašnekovas.

Judesys: be muzikos, Regimantas jaučia didelę aistrą sportui. Šiuo metu jis tris keturis kartus per savaitę skiria triatlonui. R. Tarasevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Hobis tapo darbu

R. Tarasevičius save išbandė įvairiose veiklose. Kurį laiką pagrindinis saksofonininko darbas buvo Kauno maratono organizavimas. Jis taip pat fotografuoja renginius, anksčiau užsiėmė svetainių kūrimu ir programavimu. Vis dėlto dabar visiškai pasinėręs į muziką.

„Mano hobiai vis tampa darbu, – šypsosi jis. – Pomėgis sportuoti išaugo į darbą organizuojant Kauno maratoną. Dabar pagrindinė mano veikla yra nuo vaikystės mylėta muzika. Džiaugiuosi, kad mėgstamas pomėgis teikia pajamų ir nereikia dirbti monotoniško darbo biure. Niekada nesu dirbęs tradicinio darbo nuo aštuonių iki penkių, turbūt ir negalėčiau to daryti. Man patinka iššūkiai, norisi kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo, todėl muzikinė veikla labai patinka. Kiekviena mano darbo diena skirtinga, vis susipažįstu su naujais žmonėmis.“

R. Tarasevičiaus muzikinė veikla reikalauja daug bendravimo ir tai pašnekovui labai patinka. Vis dėlto saksofonininkas pripažįsta iš tikrųjų esantis intravertas.

„Esu gana uždaras, tiesiog darbas išmokė atvirumo, gebėjimo susikalbėti su įvairiais žmonėmis. Tačiau, pasibaigus renginiui, man reikia pabūti vienam su savo mintimis, įsikrauti energijos. Tam puikiai padeda sportas, jis leidžia emociškai pailsėti. Bėgdamas, plaukdamas ar važiuodamas dviračiu atsipalaiduoju ir pasiruošiu naujai darbo dienai“, – atskleidžia jis.

Sportas man padeda emociškai pailsėti ir išvalyti galvą nuo susikaupusių minčių – kaip ir muzika.

Didžiausias džiaugsmas – dukra

Pašnekovo žmona Ingrida – taip pat sportiška. Studijų laikais pora kartu priklausė KTU lengvosios atletikos rinktinei, drauge dalyvaudavo varžybose. Po universiteto Ingrida baigė bazinius karinius mokymus ir pasiliko dirbti kariuomenėje. Dėl traumų ji varžybose dabar nedalyvauja, bet visa širdimi palaiko vyrą.

Su žmona R. Tarasevičius augina ketverių dukrytę Elzę. Dukra muzikali, turi klausą, mėgsta dainuoti.

„Jei ateityje Elzė norės savo gyvenimą sieti su muzika, jokių problemų dėl to tikrai nekils. Ko dukra norės, parodys tik ateitis. Stengiuosi ją sudominti muzika, tačiau tikrai neketinu prievarta versti muzikuoti. Manau, kad tėvai vaikams turėtų pasiūlyti įvairių veiklų, tačiau mažuosius dominančią sritį išsirinks jie patys, – įsitikinęs R. Tarasevičius. – Auginti mažą vaiką išties nuostabu, nes tėvystė leidžia visiškai kitaip pažvelgti į pasaulį. Mes, suaugę žmonės, dažnai slepiame savo tikruosius jausmus, visko iki galo neišsakome, o maži vaikai yra labai nuoširdūs ir atviri. Jie dar nemoka meluoti, tad dažniausiai sako tai, ką ir galvoja. Labai smagu, padedant dukrai, patirti tikrą, nesuvaidintą mažo žmogaus pasaulį.“