„Grybai yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės“, – knygoje sako M.Sheldrake’as, vesdamas skaitytoją į pažintį su šia paslaptinga, bet tokia svarbia gyvybės forma.

– Neslėpsiu, vos baigusi skaityti knygą garsiai ištariau: „Velnias, daugiau niekada į grybus ir visą likusį pasaulį nebegalėsiu žiūrėti taip, kaip anksčiau.“ Kada tokia akimirka aplankė jus?

– Kuo daugiau tyrinėjau grybus, jų intymius ryšius ir sąsajas su kitais gyvais organizmais, tuo aiškiau supratau, kad, galvojant apie grybus, bandant juos suprasti, pasaulis pradeda atrodyti visiškai kitaip. Knyga iš dalies ir atsirado dėl to svaiginančio jausmo, kai suvokiau, kad mes tik pradedame suprasti šią mąstymą keičiančią karalystę.

– Šiuo metu grybais visame pasaulyje labai domimasi. Kaip jūs tai vertinate?

– Nuostabu, kad susidomėjimas grybais auga taip greitai. Nekantrauju pamatyti, kas atsitiks, kai tiek daug smalsių protų pradės tyrinėti šių nuostabių organizmų gyvenimus.

– „Raizgiame gyvenime“ šiek tiek užsimenate apie nevienareikšmę individo sąvoką. Kaip manote, kaip pakistų savęs ir pasaulio suvokimas, jei pradėtume galvoti apie save kaip apie išplėstines būtybes?

– Žodis ekologija kilęs iš graikų kalbos žodžio „oikos“, reiškiančio „namą“ arba „gyvenamą vietą“. Mūsų kūnai, kaip ir visų kitų organizmų bei ekosistemų, kuriuose gyvename, mums yra namai. Kur tai atveda mums kultūriškai brangias tapatybės, autonomijos ir nepriklausomybės sampratas? Galbūt būtų naudinga apie šias kategorijas galvoti kaip apie klausimus, o ne iš anksto žinomus atsakymus. Tačiau tiek daug kasdienio gyvenimo ir patirties – jau nekalbu apie mūsų filosofines, politines ir ekonomines sistemas – priklauso nuo individų, kad gali būti sunku likti nuošalyje ir stebėti, kaip ši sąvoka ištirpsta. Mūsų individualumas formuoja tai, kaip mes užmezgame ryšius vieni su kitais, ir daro įtaką išteklių ir atsakomybės paskirstymui. Įsivaizduodami save kaip visiškai atskirus – vienas nuo kito ir mus išlaikančių ekosistemų – pateisiname tiek kitų žmonių išnaudojimą ir priespaudą, tiek ekologinį niokojimą. Jei žvelgtume dar giliau ir plėstume individualumo idėją, kas atsitiktų su sąvoka „mums“? Arba „jiems“? Galiausiai, „aš“, „mano“? Manau, kad ši painiava yra sveika ir gali sušvelninti kai kuriuos nerimo keliančius skirtumus, kuriais grindžiama šiuolaikinė mintis. Taip pat padėti mums augti – kultūriniu, etiniu ir ekologiniu požiūriu.

Merlin Sheldrake. / H. K. Jedrosz nuotr.

– Tokia diskusija veda į dar vieną labai svarbią temą – tarprūšinį bendravimą. Leiskite jums užduoti tą patį klausimą, kurį jūs užduodate savo knygoje: ar tikrai gali būti taip, kad mes neprisitaikysime gyventi sužalotoje planetoje, jei neužmegsime naujų ryšių su grybais?

– Egzistuoja daugybė būdų, kaip mes galime bendradarbiauti su grybais, kurie mums padėtų prisitaikyti prie gyvybės pažeistoje planetoje, tačiau vis dar nežinome apie juos tiek, kiek turėtume. Daugėjant ekologinių ekstremalių situacijų, vėl iš naujo pradėjome domėtis grybų pasauliu. Iš tikrųjų radikalių mikologinių galimybių apstu: kai kurie grybai gamina galingus antivirusinius junginius, mažinančius naminių bičių kolonijų nykimą, mikoremediacijos procese grybai gali būti naudojami toksiškiems teršalams skaidyti, mikofiltracijos metu užterštas vanduo prasiskverbia pro grybelių grybieną, kuri išfiltruoja patogenus ir sunkiuosius metalus. Mikogamyboje grybai naudojami tvarioms medžiagoms gaminti – nuo plytų iki odos. Aš jau nekalbu apie daugybę būdų, kaip grybai keičia mūsų mąstymą, jausmus ir vaizduotę.

– Iš tikrųjų po mūsų kojomis – ištisas pasaulis. Leiskite pasmalsauti: kaip jaučiasi mokslininkas, aistringas grybų tyrinėtojas kaip jūs, vaikščiodamas žemės paviršiumi?

– Jaučiu vaizduotės svaigulį, kai galvoju apie po kojomis esančių ekosistemų sudėtingumą – tai man sukelia plūduriavimo vandenyno paviršiumi jausmą. Tikras galvos svaigimas atsiranda tada, kai bandau keisti mastelį nuo labai mažo iki labai didelio, nuo mikroskopinės atskirų grybų veiklos iki visos planetos atmosferos, trijų trilijonų medžių, augančių žemėje, ir kvadrilijonų kilometrų grybienos, kuri juos sieja su dirvožemiu.

– Pažįstate daugybę kerpių ir grybų rūšių, atrandate naujų. Ar įmanoma iš jų išsirinkti vieną mėgstamiausią?

– Man siaubingai prastai sekasi tai daryti, ypač kai grybų ir kerpių yra tiek daug. Visai neseniai buvau išvykęs į Tasmaniją tyrinėti atogrąžų miškų. Ten buvo daugybė grybų, kurių daugumos anksčiau nebuvau matęs. Vienas jų, patraukusių mano dėmesį, buvo tinklagrybis, vadinamas Ileodictyon. Jis išnyra iš kiaušinio, suformuoja apvalų geometrinį narvą, padengtą bjauraus kvapo gleivėmis, tada atsiskiria nuo taško, prie kurio yra prisitvirtinęs, ir gali laisvai suktis. Gleivės pritraukia muses, kurios padeda išnešioti jų sporas. Namuose buvę draugai nepatikėjo, kai jiems papasakojau apie šį grybą. Jie sakė, kad tai skamba kaip kliedinčio mikologo vaizdiniai. Nesu tikras, kiek mane įkvepia Ileodictyon, bet jis man priminė pašėlusią grybų pasaulio gausą ir tai, kiek yra įvairių grybų gyvavimo būdų.

– Kokią didžiausią pamoką esate gavęs iš grybų pasaulio?

– Jų yra tiek daug. Vakar galvojau apie tai, kaip grybai mus moko pažvelgti giliau, į tai, kas paslėpta, nematyta ir neregima.