Rankinio kamuolį išmainė į teptukus

Prieš kelerius metus kažkur išvydau kiek šiurpoką, krauju pasruvusį paveikslą – taip sužinojau, kad Klaipėdoje gyvena ir Vilniuje, Dailės akademijoje tapybą studijuoja toks Simas Žaltauskas, tapantis keistus dalykus...

...Ne jūrą su dramatiškomis pušelėmis, madonas su kūdikiais ant rankų - miegamajame nepakabinsi, tačiau kartą išvydus, įstrigs tarsi ašaka.

Ir štai - visiškas kontrastas. Šiąvasar Nidos kultūros centre „Aigila“ veikė S.Žaltausko paveikslų paroda „Nida su manimi“, kurioje eksponuoti pernai metų pleneruose sukurti Aukštaitijos peizažai. Paveiksluose - Rokiškėlio dvaras, Sudeikių miestelis, jame tyvuliuojančio Alaušo ežero vaizdai... „O kur gi ta Nida?“- sunerimusi klausiau Simą. „Nida su manimi“, - šypsojosi nekaltai – suprask kaip nori...

Nesiekia šokiruoti

Vėliau paaiškėjo, kad peizažas Simui – tai savotiška profilaktika. Kad neatbuktų spalvų pojūtis, matymas, potėpio ryškumas. O šiaip dailininko „arkliukas“ – autoportretai, kuriuose nė su žiburiu nesurasime narciziško mėgavimosi savimi. Priešingai. Galima pastėrti nuo Simo minčių viražų ir tarsi sąmoningo siekio sudarkyti savo realų atvaizdą, į jį inkorporuojant pasąmonės reginius, vos apčiuopiamas, intymias būsenas ir net realaus pasaulio politines aktualijas.

Žvelgiu į CV: jaunas (apie 25 metus, Zodiako ženklas – Svarstyklės), Vilniaus dailės akademijoje įgijęs tapybos bakalauro išsilavinimą, šiuo metu siekia magistro laipsnio. Metus studijavęs Ispanijoje, Castilla La Mancha universitete, apdovanotas Viktoro Vizgirdos premija už „Ars“ grupuotės idėjų puoselėjimą, surengęs 7 parodas. Profesoriaus Arvydo Šaltenio mokinys. Išleidęs poezijos knygelę, iliustruotą savo paveikslais, ir ketinantis pasauliui prabilti antrosios eilėmis. Įspūdinga.

Tačiau - jokios svarbioms personoms būdingos aureolės, pateptojo povyzos ir dramatiško žvilgsnio. Atvirkščiai, su geroka saviironijos doze, žaismingu požiūriu į mūzas ir jų išrinktuosius.

Regis, kurti Simui panašiai kaip žaisti – dėl proceso, o ne rezultato. Ir nekovoti siekiant rasti vietą po gana rūškanu lietuviškosios tapybos dangumi, kur vyrauja lytinės ir politinės pozos, savo kūrybines pažiūras iki kraujo ginančios grupuotės.

„Kai pradedi dailininko karjerą, gerai turėti užnugarį. Su grupe lengviau. Bandžiau ir aš Vilniuje ją suburti, tačiau visi turėjome skirtingus požiūrius, o juos suderinti nėra lengva. Aš pats esu tolerantiškas įvairiems požiūriams“,- sakė Simas.

Paveikslai – po lova

„Nesistengiu parodyti savęs. Paveiksluose nėra identiško mano atvaizdo – tarsi matyčiau save veidrodyje. Tai pasąmonės judesiai, refleksijos. Vidinės būsenos, išreikštos per autoportretus. Tai - mano žvilgsnis į save ir aplink save“, - komentavo autoportretų seriją. Jų yra nutapęs 11. Kai bus koks 20, sakė surengsiąs parodą.

O kur dabar Simo paveikslai – tie, kurie nepritapo prie parodos „Nida su manimi“ koncepcijos? „Po lova“,- nusišypsojo. Kai nenorėjau patikėti šitokia nepagarba savo kūrybai, paaiškino, kad nėra kur jų dėti. Kai kurie paveikslai neturi „prekinės“ išvaizdos, be rėmų. Iki parodos jiems dar toli – tai ir voliojasi apdulkėję. Tiesa, neseniai vienas iškeliavo į Ameriką – kažkas sumanė nusipirkti ir visai padoriai sumokėjo.

S.Žaltauskas neigia stiliaus vienovę. Dailininko teigimu, vienas stilius kūrėją uždaro į savotišką užburtą ratą, neleidžia eksperimentuoti, ieškoti ir plėsti savo galimybių ribas. Vieno stiliaus karžygiai nejučia ima dirbti tarsi konvejeriu, tampa lengvai atpažįstami, praranda savybę stebinti ir stebėtis.

„Aš neturiu vieno stiliaus, jie keičiasi kaip metų laikai. Buvo portretai, autoportretai, dabar esu linkęs į ekspresionizmą. Esu pats sau mįslė – nežinau, kokia forma mano vidus panorės išreikšti save po metų dvejų. Vienintelis dalykas, kurį išlaikau, – tai gana statiška kompozicija. Ir panašus formatas. Tai rėmai, kurie gali būti užpildyti bet kuo“,- pasakojo.

Dviejų mūzų tarnas

Simo brolis Martinas pastebi, kad darbai, tapyti Lietuvoje, kur kas sunkesni, juose daugiau tamsių spalvų ir niūrios realybės atspindžių. Ispanijoje sukurti paveikslai lengvi ir skaidrūs – tarsi tai būtų visai kito žmogaus žvilgsnis į pasaulį.

Pats Simas tariasi šito nepastebįs. Ir Lietuvoje, ir Ispanijoje jam gerai. Ir čia, ir ten jam lengva, o kurdamas kitą realybę, jos naštos ant savęs neužsikrauna. „Ispanijoje viskas laisviau. Ten gali rinktis kokį nori stilių, o Lietuvoje nori nenori esi pririštas prie lietuviško ekspresionizmo tradicijos. Pas mus viskas rangų lygiu. Ispanijoje bendravimas su dėstytojais kitoks – laisvesnis. Man pasisekė, Dailės akademijoje turėjau puikų dėstytoją Arvydą Šaltenį“,- palygino studijas Ispanijoje ir Lietuvoje.

„Kai netapau - rašau. Ir atvirkščiai. Kartais spalvomis nepasiseka išreikšti būsenas“,- lakoniškai komentavo savo tarnavimą dviem mūzoms. Kartais eilėraščio eilutės pasalūniškai išnyra nutapius vieną ar kitą paveikslą ir tampa savotišku komentaru, poetine paveikslo išnaša, kuri praplečia drobėje išsiliejusį siužetą. Simo poezijoje – jokių sudraskytos širdies atplaišų, prarastos meilės godų. Ir čia išnyra ne koks dramatiškas lyrinis subjektas, o imitatorius, žaidėjas, gebantis lengvai žongliruoti lietuviško politinio teatro naujienomis, plūduriuoti žmogiškosios pasąmonės dūburiuose.

Tapo nelegalu

Apie tokius žmones, kuriems likimas nešykšti dovanų, viskas klojasi lengvai ir sėkmė ateina tarsi netyčia, paprastai sakoma: gimęs po laiminga žvaigžde. Būtent tokiu žvaigždžių numylėtiniu būtų galima pavadinti ir S.Žaltauską, dėl kurio dėmesio nuolat pešasi dvi išrankios mūzos – tapyba ir poezija, kuriam daug kas galėtų pavydėti nerūpestingo žingsniavimo per kitiems neprieinamas erdves.

Paradoksalu, tačiau Simas niekada nesvajojo būti dailininku. Net nepiešė. Piešti pradėjo tik baigęs 12 klasių. Iki tol 8 metus žaidė rankinį ir visi manė, kad jo ateitis bus susieta su sportu. Arba informatika – turėjo ir tokį pomėgį, lankė programuotojų būrelį.

Tačiau viena Klaipėdos dailės parodų rūmuose įvykusi paroda viską apvertė aukštyn kojom. „Gražu, - nusprendė ją apžiūrėjęs Simas. - Noriu piešti, būsiu dailininkas“,- pasakė mamai, sugrįžęs namo. Kadangi dailės mokyklai buvo „per senas“, ją, kaip pats sako, lankė nelegaliai, kad pramoktų piešimo ir tapybos pagrindų.

Po metų įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Iš pirmo karto, be gerų dėdžių pagalbos. Tiesa, įstojo studijuoti menotyrą, ir tik po metų suprato, kad tai ne jam. Deja, pereiti studijuoti tapybą Simui neleido, todėl užsispyręs vaikinas metė menotyrą ir po metų viską pradėjo nuo nulio, įstodamas į pirmą tapybos kursą.

...O kas toliau, kai baigs magistrantūros studijas Dailės akademijoje? Kol vieni darbai dulka po lova, Simas klausosi „M1“ ir piešia kitus, be baimės išbando naujus stilius, važiuoja į plenerus, svajoja surengti rimtesnę autorinę parodą.

„Kas žino, gal tapsiu dailės daktaru. O gal važiuosiu ten, kur visi lietuviai traukia, - į Angliją, į statybas“, - su šypsena piešė savo ateitį...