Pati M.Budinaitė teigia nesanti aktyvi socialinių medijų vartotoja. Rašytojai kur kas įdomiau skaityti knygas, keliauti ir bendrauti su įkvėpimo suteikiančiais žmonėmis. Prieš dešimtmetį užtikrintai įžengusi į literatūros pasaulį, autorė yra save išbandžiusi ir kitose gyvenimo sferose. Vis dėlto knygų pasaulis jai artimiausias.

– Esate išleidusi keturis skaitytojų pamėgtus romanus. Kaip manote, kas lėmė tokią jūsų kūrybos sėkmę – artimos skaitytojams temos? O gal drąsūs, nestereotipiški knygų herojai ir intriguojančios jų istorijos?

– Rašydama kūrinį mažai galvoju, ar knyga bus sėkminga, mėgstama, o gal priešingai – atstumta skaitytojo. Tos mintys ateina kur kas vėliau, kai knyga išleidžiama. Bet ir jos, laimei, ilgai neužsilieka. Kitaip, ko gero nieko neparašyčiau. Tai galioja ir temoms – jos atplaukia pačios. Pirmiausia rašau apie tai, kas man aktualu. O aktualu dažniausiai būna tai, kas aktualu daugeliui. Visų parašytų knygų temos universalios, besisukančios apie žmogų ir jį supančią aplinką, jo suvokimus ir lūkesčius. Mano veikėjai gal ir drąsūs, bet nesutinku, kad jie nestereotipiški. Nebėgu nuo stereotipų – priešingai, knygomis siekiu atvaizduoti pasaulį tokį, kokiame gyvenu, aprašyti visus stereotipiškus žmogaus polinkius. O tos kelios išimtys, kalbant apie veikėjus, taip pat yra nestebinančios. Juk mes, net ir būdami panašūs, vis tiek esame skirtingi.

– Naujausioje, ketvirtojoje, savo knygoje "Selfų slėnis" (2018) paliečiate šiuolaikinio gyvenimo socialinių tinklų burbule temą, jų poveikį žmonių bendravimui. O koks jūsų pačios santykis su socialinėmis medijomis? Ar esate atsakinga ir išmintinga jų vartotoja?

– Nesu labai aktyvi socialinių medijų naudotoja. Jei neturiu ko pasakyti, tai ir nesakau. Kartais tos tylos pauzės, ypač kai rašau naują kūrinį, užsitęsia kelis mėnesius. Tada ir pati sau jaučiuosi tarsi pradingusi. Priskirčiau save prie stebėtojų, tačiau ne pačių aktyviausių. Jei turiu laisvo laiko, dažniausiai jį išnaudoju knygoms skaityti. O jei norisi žmonių, tuomet paskambinu draugei ir pakviečiu kavos.

Vertingiausia dovana yra ko nors mokytis kasdien. Mokausi iš knygų, vaikų, situacijų, sutiktų žmonių.

– Su socialinių tinklų pavojais daugiausia susiduria jaunoji karta. Auginate sūnų ir dukrą. Socialinėmis medijomis jie dar nesinaudoja, tačiau ateityje jų lauks dar modernesnės, visą kasdienybę apimančios technologijos. Ar, vaikams paaugus, skatinsite perskaityti jūsų romaną?

– Šiuo metu galvoju, kad ne. Leisiu jiems patiems nuspręsti – skaityti ar neskaityti. Pati labai nemėgstu skaitymo iš įsipareigojimo ar mandagumo. Tad netaikau to ir kitiems. Turiu daug pažįstamų, kurie mano knygų neskaitė. Nė karto nejutau dėl to nuoskaudos. Priešingai, kartais net smagiau, kai žmogus su kuriuo bendrauju, nežino mano kūrybinio konteksto.

– Literatūra domitės nuo vaikystės. Tačiau filologijos studijos jums įspūdžio nepaliko, tad kurį laiką dirbote kosmetologe. Kaip vis dėlto sugrįžote į literatūros kelią?

– Filologijos studijos nenaudingos buvo pirmiausia dėl nežinojimo ir neapsisprendimo. Kitaip sakant, jaunystėje labiau rūpėjo pasilinksminti su draugais, o ne skaityti apie akcentologiją. Tad norėjau kuo greičiau viską užbaigti. O dabar galvoju, kad jei studijuočiau šiandien, būtų įdomi ir ta akcentologija, ir fonetika, ir visi kiti dalykai, kurie tuo metu trukdė gyventi. Nuostabu, kaip gyvenime viskas keičiasi ir pasisuka priešingai. Esu ne kartą ieškojusi senų užrašų, bandydama surasti privalomų perskaityti knygų sąrašą. O į biomedicinos mokslus stojau tiesiog iš praktinės pusės, galvodama apie konkretų, apčiuopiamą darbą. Tik štai ėmiau ir sugrįžau prie literatūros. Jaučiu, kad šie žingsniai buvo žengti labai natūraliai.

Požiūris: naujausiame autorės romane „Selfų slėnis“ regime mums puikiai pažįstamą socialinių tinklų kasdienybę, nors ji pati teigia nesanti aktyvi jų vartotoja. Luko Kodžio nuotr.

– Į Lietuvos literatūros pasaulį įžengėte būdama dvidešimt ketverių metų. Ką atsakytumėte tiems, kurie mano, kad norint būti rašytoju, reikia sukaupti ypač daug gyvenimiškos patirties?

– Labai jiems pritarčiau. Visi ankstesni mano kūriniai dabar ir man pačiai atrodo drąsūs dėl tam tikro nežinojimo. Kitaip sakant, neišieškoti, neapdirbti. Tačiau tai neišvengiama, ir taip vyks su kiekvienu ateities kūriniu. Keičiantis mąstymui, keičiasi ir rašymas, o, savo ruožtu, ir skaitymas. Neabejoju, kad rašyti gali ir jauni žmonės – juk jų veržlumas ir laisvė taip pat gali sugulti į vertingą tekstą. Bet pati asmeniškai tikiu, kad tikrai išmintingą ir gerą literatūrą gali sukurti brandus, daug skaitęs ir patyręs žmogus. Tam turiu gal kokius 15–20 metų.

– Pirmoji jūsų knyga "Geismo dukterys" skaitytojus nustebino neįprasta moters geismo kitai moteriai tema. Kaip kilo romano idėja? Pati esate laimingai ištekėjusi – kaip sekėsi įsijausti į savo heroję Lauryną, siekiančią aistros objekto – Emilijos – dėmesio?

– Oi, kaip tai buvo seniai. Išleistų savo knygų neskaitau, tad jau ir nesinori ko nors komentuoti paviršutiniškai. Gal tai bus gera proga atsiversti tą kūrinį ir patyrinėti savo, kaip rašytojos, pradžią. Įsijausti į veikėjus padeda įvairūs sukeitimai mintyse. Tuo ir nepaprasta yra kūryba. Nujaučiu, kad Lauryna po savimi slėpė kokį nors vyrą.

Tokios vietos, kaip rašymo stovyklos, ne tik praplečia praktinius kūrybos horizontus, bet ir leidžia pažinti pasaulį per žmones.

– Kokie rašytojai jums pačiai labiausiai patinka? Ką šiuo metu skaitote?

– Skaitau išties labai daug. Per metus perskaitau virš šešiasdešimt knygų. Nesiryšiu išskirti konkrečių autorių. Numylėtiniai dažnai keičiasi pagal temą, kuria tuo metu domiuosi, taip pat pagal nuotaiką. Mėgstu modernią literatūrą – tai, kas rašoma dabar, bet į repertuarą įtraukiu ir klasikos. Nemažai laiko skiriu skaitymui apie knygas – kas išleista naujo, kokie kūriniai buvo apdovanoti, kas verta būti perskaityta.

– Mėgstate iššūkius, keliones. Prieš kelerius metus išvykote į piligriminę kelionę ir pėsčiomis nuėjote 900 km nuo Pirėnų kalnų iki Atlanto vandenyno. Kuri kelionė jus įkvėpė labiausiai ir suteikė daugiausiai patirčių, vėliau sugulusių į knygų puslapius?

– Taip, ta kelionė buvo viena iš įsimintiniausių. Tik jos įspūdžius pasilikau sau, jie nesugulė į mano tekstus. Bet ir ėjimo tikslas buvo kitas. Vis pagalvoju, kad esu pasiryžusi pakartoti panašią kelionę. Gal ne ten pat, ne tiek daug, bet tiesiog eiti. Ėjimas yra pagrindinis mano poilsio veiksmas. Dažnai išvaikštau kilusias problemas, pavyzdžiui, priverstines rašymo pauzes. Eidama daug ir intensyviai galvoju. Tai nepavyksta nei vairuojant, nei minant dviratį.

– Prieš dešimtmetį ištekėjote už darželio laikų meilės. Romantiška istorija, galbūt galėtumėte ją atskleisti? Su vyru abu taip pat esate kilę iš Kauno.

– Taip, su vyru lankėme tą patį darželį. Vėliau susitikome po daugelio metų. Gal kada tai taps įkvėpimu kokiam nors pasakojimui, o dabar to nesureikšminu. Kur kas svarbiau už susipažinimo istoriją, įvykusią prieš daug metų, yra tai, kaip mums sekasi dabar. O dabar esame laimingi.

– Ar vyras yra didelis jūsų kūrybos gerbėjas, o gal labiau kritikas? Galbūt būtent jam pirmajam parodote savo juodraščius?

– Taip, vyras skaito visus mano tekstus. Jis tai daro atsakingai ir susidomėjęs. Man svarbūs jo patarimai ir įžvalgos, vertinu išsakytą kritiką. Jis yra pats pirmasis mano skaitytojas. Už tai esu jam dėkinga.

– Neseniai grįžote iš rašymo stovyklos. Esate iš tų žmonių, kurie mokosi visą gyvenimą?

– Vertingiausia dovana yra ko nors mokytis kasdien. Mokausi iš knygų, vaikų, situacijų, sutiktų žmonių. Sąmoningai dažnai savęs klausiu: ką naudingo galiu gauti sau iš šio dalyko, įvykio ar žmogaus? Tokios vietos, kaip rašymo stovyklos, ne tik praplečia praktinius kūrybos horizontus, bet ir leidžia pažinti pasaulį per žmones. Rašau apie žmones, tad būti šalių jų yra kone privaloma. Juk tai pagrindinis mano kūrybos šaltinis.