–  Sandra, kuo tau pjesės rašymas skiriasi nuo romano rašymo?

–  Kuriant pjesę mano galvoje ima kalbėtis personažai, tereikia tai užrašyti. Monopjesės atveju su savimi ar su balsais galvoje ima bendrauti vienas personažas, bet esmė ta pati – kalbėjimas. Romane žmonės nebūtinai tiek daug kalbasi ir nebūtinai dramos užsimezga ir išsiriša bekalbant.

Pats kūrybos procesas laike išsidėsto kitaip. Romanas man yra labai ilgas gyvenimo tarpsnis su tema ir veikėjais, ir galiausiai jau parašytu tekstu, kurį skaitau ir taisau tik aš, autorė. Pjesė yra tarsi natos, tai skirta aktoriams ir režisieriui, tai žaidimo schema, ir mes ją kartu išbandome, keisdami ar papildydami, ar atsisakydami kai ko. Romanas – išbaigta forma, čia autorė gali mėgautis kontrolės pojūčiu, tačiau ir atsakomybė, ir tikimybė likti nesuprastai ar net išvis neskaitomai didėja.

– Papasakok apie pjesės, o paskui ir spektaklio „Dabar aš esu“ atsiradimo ir sukūrimo užkulisius. Ar per tuos mėnesius, kol rodėte spektaklį, nutiko kokių nors įsimintinų žiūrovų arba jūsų kūrybinės komandos patirtų nutikimų?

– „Dabar aš esu“ buvo pradėta kurti kaip kitos pjesės, turinčios daug veikėjų, adaptacija diplominiam aktorių dueto spektakliui. Pritaikiau principą, kad veikėjai turi būti lietuviai, jų istorijos ir aplinka vietinė, atpažįstama. Žinoma, iš originalios pjesės nieko neliko, ji buvo geras atspirties taškas ir inspiracija.

Kai mano galvoje ėmė kalbėtis personažai, puikiai žinojau, kaip jie atrodo, kokie jų tipažai, nes rašiau konkretiems žmonėms. Mėgstu aktoriams pateikti iššūkius, tad rašiau atverdama kiek kitokius, kontrastingus tų tipažų kampus, švelniai keisdama bruožus, kad būtų ką veikti.

Taip atsitiko, kad man teko ir garbė režisuoti savo sukurtą pjesę. Iš pradžių bijojau, kad nepaliausiu taisyti teksto, būsiu labai savikritiška, bet atsitiko visai ne taip. Atsidūręs aktorių rankose, tekstas išties ėmė priklausyti ne man vienai, o mums trims. Aiškinomės jį ir keitėme taip, kaip jautėme ir supratome. Pjesės autorė bandė pati išsiaiškinti, ką gi ji čia sukūrė... Parodėme spektaklį jau daugiau nei dvidešimt kartų, nuo premjeros praėjo pusantrų metų, o man pačiai vis dar įdomu tyrinėti, ką parašiau! Ten labai daug manęs. Dabar jau galiu pasakyti: mano praeities.

Pasisekė, kad vieną iš veikėjų vaidina aktorius, kuriam, regis, nieko vaidinti nereikia. Juokiamės, kad kuo sunkesnė jo būsena (nemiegojęs, nevalgęs, susirgęs), tuo geriau atitinka personažą. Tai, ką jis kalba, kai kur tampa ne tik gilu, bet ir šiurpina. Kitą veikėją vaidina mergina, kuriai taip pat aktualios ir situacijos, ir vidinės dramos. Netyčia pataikiau į bendrus dalykus. Kai taip atsitinka, spektaklis tampa labai tikras, jį ne tik vaidiname, bet ir išgyvename, judėdami kiekvienas savo likimo trajektorija.

Tikrumo ieškojome sąmoningai net ir formoje. Likome vaidinti toje patalpoje, kurioje repetavome, nes ji labai primena reabilitacijos centro priimamąjį. Nenaudojame teatrinio grimo, apšvietimo, garso. Net kuriame kvapus, kurie žiūrovus veiktų iki pasąmonės lygmens. Aktoriai vaidina labai arti, tai leidžia kalbėti ir veikti itin niuansuotai. Žiūrovų turi būti labai mažai, tai intymus bendras išgyvenimas.

Panašią natūralią patalpą vėliau radome ir Vilniaus Menų spaustuvėje, kur dirbsime šį sezoną. Kraustantis nepavyko pasiimti kampinės sofos, kuri tapo lyg ir trečiu spektaklio personažu. Ji gan savotiška ir nelabai praktiška, šiais laikais tokių ir negamina, ir neperka. Kaip pasisekė, kad po ilgų ieškojimų tokią sofą vis dėlto radome – net pakvietėme pardavėją į spektaklį, kad pamatytų, koks sofos vaidmuo.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus.

– Taip pat esi parašiusi pjesę monospektakliui apie Virginią Woolf. Kuo tave patraukė ši rašytoja ir kodėl sumanei rašyti būtent apie jos paskutiniąsias gyvenimo akimirkas?

– V.Woolf man svarbi dėl savo pozicijos ir minčių apie moteriškąjį rašymą, taip pat jos kūryba man yra modernistinės literatūros, kurią mielai tyrinėju ir pritaikau, pavyzdys. Tačiau už visa tai įdomesnė yra jos pačios gyvenimo linija ir pasirinkimas išeiti iš gyvenimo.

Kaip tik skaičiau jos biografiją (Lyndall Gordon „Virginia Woolf: A Writers Life“), kai gavau pasiūlymą bendradarbiauti su aktore, kuri jau seniai vis bando sukurti apie rašytoją monospektaklį. Gan ilgai ieškojau rakto į šios asmenybės pasaulį – informacijos ir biografijų begalė, be to, britai turi prisikūrę savų rašytojos versijų, ir tai yra pavydu, nes mes apie savo garsias asmenybes ne tiek daug kuriame ir jos dar nėra tapę personažais, kurie tikrai turėtų ką pasakyti.

Įdomu, kad tik išsilaisvinus nuo minties apskritai bendradarbiauti su aktore (kurios vardo neminėsiu, bet esu jai labai dėkinga už idėją imtis tokios temos) mano vaizduotė išsilaisvino, karščiausi, mane labiausiai sujaudinę jos biografijos taškai susijungė į konsteliaciją. V.Woolf ėmė man tiesiog pasakoti savo gyvenimo istoriją ir rašyti buvo lengva. Toks ekstatiškas ir kiek pamišėliškas kalbėjimas – jos atsisveikinimas su protu, vadinasi, ir savo gyvybe. Todėl pjesė baigiasi tada, kai rašytoja prieina upę, palto kišenėje turėdama akmenį.

– Kaip komisijos narė dalyvauji Kauno kamerinio teatro jaunųjų dramaturgų konkurse. Kokie įspūdžiai iš ten? Kokios temos ir problemos rūpi jauniems žmonėms?

– Šis konkursas kvietė jaunus žmones rašyti apie dar jaunesnius už save žmones – pjesės turėjo būti skirtos paauglių auditorijai. Kadangi su jaunimu palaikau labai draugiškus ryšius, nuolat, galima sakyti, pasitinku naujas kartas, kai jos baigia mokyklą ir ateina studijuoti, žinau, kad tarp jų visada pasitaiko grynuolių, labai drąsių, išmintingų ir kūrybiškų asmenybių, su kuriomis bendraudamas pamiršti ir savo amžių, ir apskritai laiką. Tarp šio konkurso dalyvių, žinoma, pasitaikė tokių talentų, su kuriais buvo smagu dirbti.

Kai kurių pjesių eskizuose iškelti klausimai aktualūs ne tik jaunimui, bet ir visai žmonijai. Kalbama apie žmogiškąją būklę, moralines dilemas, ryšį su savo etninėmis šaknimis... Žinoma, didžioji dalis bandė kalbėti apie savo santykius su tėvais ir smurtavimą draugų aplinkoje, bet tai lyg ir natūralu, manęs nenustebino. Susitelkiau į tuos, kurie, nepaisant savo jauno amžiaus, viduje jaučiasi visaverčiai ir suaugę, žiūri tiek į save, tiek į pasaulio santvarką rimtai. Su jais, manau, dar tikrai susitiksime bendruose projektuose.

– Pakalbėkime apie dramaturgijos situaciją Lietuvoje. Ar lengva prasimušti jauniems dramaturgams ir sulaukti jų pjesės pastatymo, jeigu yra atėję ne iš teatro pasaulio? O gal vyksta pakankamai įvairiausių dirbtuvių ir tereikia talento bei ryžto?

– Manau, kad, visų pirma, verta tapti teatro pasaulio dalimi ir tik tada tikėtis dėmesio ar pjesės pastatymo. Jauniems kūrėjams būtinai siūlau išbandyti jėgas pabūnant ir aktoriumi, ir režisieriumi ar bent stebint spektaklio kūrimo procesą.

Teko dėstyti dramaturgiją aktorystės studentams ir pastebėjau, kad jie iškart supranta, ko reikia dramai, jiems nereikia daug aiškinti, kas yra vidinis veiksmas dialoge, pagaliau kiekvienas rašymo pratimas, kurį jie atlikdavo, būdavo beveik tik dialogai, net jei jų būtinybės nepabrėždavau ir neprašydavau.

Taip pat būtina skaityti pjeses ir lankytis teatre – jauni dramaturgijos kūrėjai ne visada turi ir tokios patirties, nežino, kaip atrodo tradicinės pjesės struktūra, netvarką laiko eksperimentu ar manosi esantys labai maištingi, jei prirašo dialoguose keiksmažodžių.

Dramaturgiją, laimei, jau galima studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbtuvių irgi sulaukiame, tačiau man jų mažoka, ir dėstytojų taip pat trūksta. Turiu omenyje tokius dėstytojus, kurie ne tik patys būtų dramaturgai, bet ir nusimanytų edukacijos srityje, nes tai nėra vienas ir tas pats. Būtinai pridursiu, kad dar daugiau tikiuosi iš brandaus amžiaus rašančių žmonių, jiems irgi trūksta paskatos ir dėmesio. Mano manymu, geriausi ir labiausiai avangardiški spektakliai linkę rastis bendradarbiaujant su trupe, rašant ir taisant dramaturgiją jau bendros kūrybos procese. Čia kaip meilė: turi trenkti žaibas ir atitikti režisieriaus ir dramaturgo darbo metodai bei idėjų kryptis.

– Kaip, tavo manymu, keitėsi dramaturgijos situacija Lietuvoje per pastaruosius keliasdešimt metų?

– Tai vingiuotas procesas. Apie 2000-uosius, pamenu, mūsų teatras puolė į šiuolaikinės užsienio dramaturgijos vertimus, gavome gerą injekciją iš „Life“ festivalio ir Atviros Lietuvos fondo organizuojamų seminarų, dirbtuvių, bendrų projektų. Tai buvo nuostabus renesansas formos prasme, bet turinio – ir iš jo išplaukiančios savotiškos, nenukopijuotos formos – tenka ieškoti patiems.

Man pasisekė, kad tie nauji vėjai tapo mano studijų proceso dalimi. Turėjau progos studijuoti ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje), lankiau daug dirbtuvių ir seminarų. Amato pagrindus man davė rusų teatro tradicija kūrę dėstytojai ir režisieriai, tačiau būtent skandinavų ir britų metodai man labiausiai tinka ir jais vadovaujuosi ne tik kurdama, bet ir dėstydama. Pati, dar nedrįsdama rašyti, vis laukiau, kada atsigaus lietuvių dramaturgija, kada tai bus nebe chaotiško eksperimento laukas, o struktūrą gerai išmanančių žodžio meistrų užsiėmimas.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus – jei nesupranti, kas vyksta scenoje, įvyksta atsiribojimas, protas stengiasi susieti tai, ką mato akys ir girdi ausys, žiūrovas vargsta užsiimdamas ne tuo, ko atėjo. Žinoma, gali būti ir tokia koncepcija, ir kai kurie žiūrovai net mėgsta teatre tapti kūrėjais. Toks teatras jau seniai atėjo, įsitvirtino ir turbūt ilgai nedings.

Tačiau dalis žiūrovų (kiek pasikalbu, dauguma jų nutolo nuo teatro) pasiilgę pasakojimo, kuris yra visų pirma suprantamas, todėl ir išjaučiamas. Negaliu sau leisti, kad po mano spektaklio žmogus išeitų manydamas, jog kažko nesuprato, nes yra per mažai išprusęs, per daug atitolęs nuo teatro madų ar pan. Kiekvienas turi išeiti daugiau ar mažiau sukrėstas to, ką išgyveno teatrinėje kelionėje, į kurią nuvedė ir išvedė režisierius, tačiau viskas prasideda nuo stiprios dramaturgijos.

Tikiu, kad Lietuvos scenoje atsiranda daugiau suvokimo apie pačią dramos struktūrą, tai vertinama ir pamažu grįžtama prie vadinamojo tradicinio teatro, kuriame žodis yra svarbus, nes būtent dialoguose, o ne scenografijoje ar garso takelyje įvyksta giliausios žmogiškosios dramos. Bet štai estafetės lazdelė perduodama aktoriams, kurie yra seniai atpratę kalbėti scenoje...