Pokalbis su Izraelyje gyvenančiu G.Kanovičiumi – apie gimtąjį Jonavos miestą, kūrybą ir literatūros būsenas bei perspektyvas.

– Kaip vertinate tai, kad Jonavoje įkurta jūsų vardo premija? Ką galėtumėte pasakyti apie pirmojo laureato Kęstučio Navako kūrybą?

– Labai džiaugiuosi, kad jam įteikta ši premija. Man atrodo, kad iš jaunesniosios kartos rašytojų Kęstutis yra talentingas poetas ir rašytojas, Lietuvoje jau pripažintas. Turiu pasakyti, kad pastaruoju metu mažai skaitinėju lietuvių poezijos rinkinius ir žurnalus. K.Navako vardas skamba tauriai. Pritariu tam, kad jam būtų įteikta bet kokio lygmens, ne tik mano vardo, premija.

– Ką jums reiškia Jonava kaip gimtasis miestas, gimtinė? Koks jūsų santykis su šia vieta buvo tada, kai ten gyvenote, ir dabar?

Atimti iš manęs Jonavą būtų tas pats, kaip atimti iš manęs orą, vandenį arba maistą.

– Man Jonava yra daugiau negu gimtinė. Šis miestas yra ta vieta, kuri maitina mane ne tik kaip rašytoją – man Jonava liko namais nuo pat vaikystės. Atsimenu savo senelius, giminaičius, kaimynus lietuvius. Prisimenu nepriklausomybės paradą Jonavoje tarpukariu, kai į vieną aikštę priešais gimnaziją ateidavo ir lietuviai, ir žydai – visi giedojo Lietuvos himną, žydai hebrajiškai, o lietuviai – savo gimtąja kalba. Jonava yra pasaulis, be kurio negalėčiau egzistuoti kaip rašytojas. Atimti iš manęs Jonavą būtų tas pats, kaip atimti iš manęs orą, vandenį arba maistą.

– Ar savo kūryba siekiate išsaugoti tai, kas yra jūsų atmintyje? Ar savo kūryba siekiate užfiksuoti ir išsaugoti tai, kas išnyks?

– Kiek galėdamas, stengiausi papasakoti apie savo gentį, gimines, kaimynus žydus ir lietuvius. Kai buvau visai mažas berniukas, Jonava garsėjo žmonių savitarpio supratimu. Neprisimenu jokių įvykių, kurie būtų pasėję baimę tarp žydų ir lietuvių. Manau, kad Jonavos žydai nelabai veržėsi į komunistinę ateitį, o lietuviai – tuo labiau. Gimtinė nėra tik ta vieta, kur atėjai į šį pasaulį. Tai – vieta, kuri tave lydi visą sąžiningą ir sąmoningą gyvenimą.

– Kokią reikšmę jums turi istorinė atmintis?

– Man atrodo, kad be istorinės atminties negali egzistuoti žmonija. Nerandu apibūdinimo, kuo gali pavirsti žmonija be istorinės atminties. Man labai svarbi Vytauto privilegija, kuri leido žydams apsigyventi Lietuvoje. Kaip galima gyventi be atminties?! Istorinė atmintis – tai stūmoklis, leidžiantis mums judėti į priekį, tapti civilizuotesniems, taisyti savo klaidas, gailėtis dėl savo nuodėmių.

– Ar sutiktumėte, kad jūsų kūryba yra nuolatinis susitikimas su kitu, neleidžiantis pamiršti, kad Lietuvoje yra ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, žydai ir kiti žmonės?

– Manau, kad literatūra negali būti vien tik nacionalinė nuosavybė. Tikroji literatūra yra nukreipta į skaitytoją, nepaisant tautybės. Galbūt ne viskas yra išversta, ne viskas yra suprantama tiems žmonėms, kurie rusų kalbos nemoka, o didžioji mano kūrybos dalis yra parašyta rusiškai.

– Ką jautėte rašydamas dabar labai populiarią knygą "Miestelio romansas"?

– Tai – labai asmeninis klausimas. Šis romanas skiriasi nuo kitų tuo, kad tai yra bandymas rašyti nedidelę šeimyninę sagą. Šis kūrinys man labai brangus, kadangi jame bandžiau parodyti tai, kokie žmonės stovėjo prie mano lopšio ir turėjo didelės įtakos mano vystymuisi ir brendimui.

– Ar jums literatūra yra būdas tarpininkauti tarp skirtingų žmonių, požiūrių, vertybių?

– Man atrodo, kad jei literatūra nebus tarpininke tarp žmonių, ji bus niekam nereikalinga. Be abejo, rašytojai rašo apie tai, ką jie geriausiai žino ir yra išgyvenę. Literatūra – kaip okeanas, priklausantis visiems, todėl niekam nedraudžiama jame išsimaudyti ar jo paplūdimyje degintis. Rašytojo profesija yra labai žmogiška, ji nėra siauros paskirties. Yra žmonių, kurie rašo tik apie savo tautą ir neišeina iš tautinių rėmų, bet kiekvienas tikras rašytojas stengiasi, kad jo kūriniai paplistų kuo plačiau. Svarbu, kad kūryba nebūtų namudinė, būtų prieinama visiems skaitytojams, kad ir kur jie gyventų.

– Ką manote apie savo kūrybos autobiografiškumą? Ar jūsų kūryboje yra fikcijos?

– Daugiausia mano biografijos yra pirmuosiuose romanuose ir, be abejo, "Miestelio romanse". Šiuose kūriniuose žaidžiu atviromis kortomis – miniu tuos, kurie tikrai gyveno ir išėjo Anapilin. Be abejo, autobiografija yra reikšmingas dalykas kiekvienam rašytojui.

Literatūra pereina labai sudėtingą laikotarpį, kadangi knyga silpsta, internetas nugali meninį žodį.

– Įprasta sakyti, kad tiksli autobiografija yra neįmanoma. Ar jums pavyksta nusikelti į laiko požiūriu nutolusią tikrovę, lyg vaikščiotumėte tarp tų žmonių ir su jais kalbėtumėtės?

– Yra rašytojai dokumentalistai, kurie tiesiog privalo rašyti taip, kaip iš tikrųjų buvo. Literatūra yra kitas pasaulis, bet tai nereiškia, kad ji nesiremia tikroviškais dalykais. Paprastai būna sunku pasakyti, kad romane viskas parašyta taip, kaip šimtu nuošimčių buvo tikrovėje.

– Kaip vertinate dabartinę lietuvių literatūrą ir jos perspektyvas?

– Žmonės apie mane kalba, kad esu neoptimistiškas. Mano nuojautos nelabai linksmos. Literatūra pereina labai sudėtingą laikotarpį, kadangi knyga silpsta, internetas nugali meninį žodį. Labai daug to, kas sudomina skaitytoją greičiau nei grožinis kūrinys. Literatūra, kuri dabar parašoma ir išleidžiama leidyklose, kasmet silpsta. Anksčiau skaitytojui literatūra buvo intymus dalykas, žmogus rinkosi tai, kas jam artima. Skaitymo įspūdžiais būdavo dalijamasi su kitais, raginama skaityti. Dabar to nėra. Šiuo metu svarbi yra publicistika, įvykiai. Gyvename bangomis, vienas dalykas keičia kitą. Šio proceso mes sustabdyti negalime.