Pokalbis su A. Petroniu – apie pirmuosius rankraščius, pasakojimus, kuriuos smagu skaityti, ir kūrybai paskatinusį eksperimentą.

– Kaip kilo idėja dalyvauti „Pirmosios knygos“ konkurse? Studijų metais rašėte tekstus portalui Bernardinai.lt, o kada pribrendote išleisti knygą?

– Iš tikrųjų apie konkursą išgirdau iš savo žmonos Jūratės, kuri yra literatūrologė, o dabar studijuoja doktorantūroje. Dirbau interneto dienraštyje Bernardinai.lt, ten intensyviai rašydavau. Man magėjo pabandyti grožinę kūrybą, kurį laiką rašiau į stalčių, tada pamėginau vieną apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“. Ir jį išspausdino! Vėliau nusiunčiau antrą, trečią, ir kažkuriuo metu žmona pasiūlė – ar nenorėtum pabandyti sėkmės konkurse „Pirmoji knyga“?

Pribrendau, matyt, tada, kai sugalvojau, apie ką galėtų būti knyga. Paskui jau liko ją tik parašyti. „Nedetektyvus“ rašiau gan ilgai ir kruopščiai. Kiekvieno apsakymo pirmąjį variantą rašiau ranka – norėjau pats save priversti kuo daugiau kartų prie jų grįžti. Tai, kad rankraštį reikėjo pačiam perkelti į kompiuterį, privertė parašytus apsakymus daug kartų kruopščiai perskaityti. Paskui juos dar daug kartų skaičiau ir redagavau.

– Papasakokite apie savo knygą „Nedetektyvai“. Kokias temas liečia knygoje sutalpintos trumpos istorijos? Kaip jos susijusios su (ne)detektyvais?

– „Nedetektyvai“ reiškia bandymą žaisti su kanonine detektyvinės istorijos forma. Karantino metu nuobodulį su žmona malšinome senamadišku serialu apie Erkiulį Puaro. Tada man kilo mintis, kad visuose detektyviniuose siužetuose yra keli pasikartojantys elementai: visada yra paslaptis, tas, kuris ieško atsakymo, o skaitytojas ar žiūrovas tarsi ieško atsakymo kartu. Pagalvojau: o kas, jei kuris nors iš šių elementų būtų paklibintas? Kas, jei nebūtų paslapties ar nusikaltėlis ir tyrėjas būtų vienas ir tas pats, arba nusikaltimo nė nebūtų ir tai būtų akivaizdu skaitytojams, bet neakivaizdu atsakymo ieškantiems personažams?

Aišku, čia lengva nuslysti į postmodernizmo banalybę – niekur nevedantį siužetą, kurio veikėjai blaškosi be jokio tikslo. Tad bandžiau sukurpti istorijas, kurios tarp eilučių (ir ne tik tarp eilučių) pasijuoktų iš šių dviejų visiems pažįstamų kelių. Žinoma, istorijos nėra tik apie savo pačių formą – tai būtų gan negyva ir vargiai keltų smagumą skaitant. Sakyčiau, istorijos yra apie meilę, meną ir jaunystę.

A. Petronio „Nedetektyvai“. Redakcijos archyvo nuotr.

– Minite, kad jūsų paties „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Vis dėlto, ar rašant knygą rašytojui taip jau lengva save visiškai atskirti nuo kūrinio?

– Sakydamas, kad „Nedetektyvuose“ manęs beveik nėra, norėjau pabrėžti, kad rašydamas siekiau ne papasakoti apie savo vidinį pasaulį (aišku, bent šiek tiek tai neišvengiama), bet parašyti pasakojimų, kuriuos būtų smagu skaityti.

– Pagal išsilavinimą esate politologas, dirbate Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės patarėju. Kaip politika ir kūryba jūsų gyvenime viena kitą papildo?

– Nenoriu, kad nuskambėtų perspaustai, bet tikrai galiu pasidžiaugti, kad turiu plataus humanitarinio išsilavinimo viršininkę ir kad mudu vienas kitą suprantame taip gerai, kiek tai įmanoma tarp tokio skirtingo amžiaus ir statuso žmonių. Kai „Šiaurės Atėnuose“ išsispausdinau pirmąjį apsakymą, iš jos sulaukiau palaikymo ir vertingų patarimų. Šiaip mano darbe nemažai kasdieniškumo.

– Kaip ir kada susidomėjote literatūra? Galbūt meilę knygoms įskiepijo daug skaitantys tėvai? Kada supratote, kad ir pats norėtumėte pabandyti išreikšti savo mintis raštu?

– Abu mano tėvai dėjo pastangų siekdami sudominti savo vaikus knygomis. Vienas šilčiausių mano vaikystės atsiminimų – vėlų vakarą namuose su sese geriame kakavą, o mama mums balsu skaito „Žiedų valdovo“ atomazgą. Pirmąjį apsakymą – jis buvo apie gintarų gaudymo pajūryje nuvargintą šeimą – parašiau būdamas dvylikos, ant iš tėčio užrašų knygelės išplėštų lapų. Nežinau, ar jis kur nors išliko, būtų smagu dabar paskaityti.

Detektyviniuose siužetuose yra keli pasikartojantys elementai: visada yra paslaptis, tas, kuris ieško atsakymo, o skaitytojas ar žiūrovas tarsi ieško atsakymo kartu. Pagalvojau: o kas, jei kuris nors iš šių elementų būtų paklibintas?

Baigdamas studijas, pradėjau dirbti Bernardinai.lt interneto dienraštyje, kur rašymo ėmiau mokytis kaip amato. Esu labai dėkingas tuometei vyr. redaktorei Rositai Garškaitei, kuri kantriai su manimi dirbdavo, iš jos labai daug išmokau.

Trečiame kurse perskaičiau Evelyno Waugh romaną „Sugrįžimas į Braidshedą“. Man ši knyga paliko didžiulį įspūdį ir pabandžiau rašyti pats. Pirmieji bandymai buvo tikras šlamštas, bet po truputį šio to pramokau ir dabar yra rezultatų, kuriais galiu pasidžiaugti. Kartu turiu už ką būti dėkingas, nes buvo daugybė žmonių, kurie laiku padėjo, pamokė ar paragino nesustoti.

– Visą gyvenimą gyvenate Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Mokyklą, muzikos mokyklą, universitetą lankėte ir pirmuosius darbus dirbote Vilniaus senamiestyje. Tikriausiai šiam miestui jaučiate ypatingų sentimentų? Ar turite mėgstamiausią Vilniaus kampelį, kuris jums atrodo itin vilnietiškas arba jums labai svarbus?

– Taip, prie Vilniaus esu prisirišęs, ypač prie Antakalnio ir Senamiesčio, vien dėl to, kad daugelis vietų man siejasi su įvairiais veidais ir įvykiais. Literatūra ir menas, susijęs su Vilniumi, man dažnai būdavo savaip artimas. Ypač dabar, kai su žmona auginame dukrą Eleną, iš naujo atrandu Antakalnį – čia yra ir parkų, ir kavinių, ir restoranų, gyvena daug bičiulių, čia radau Bažnyčios bendruomenę. Draugams sakau, kad įsivedžiau taisyklę – jei tik įmanoma, nekelti kojos iš Antakalnio.

– Lankėte muzikos mokyklą, teigiate, kad mėgstate įvairią keistą muziką. Kas yra toji keista muzika? Pats giedate „Gailestingumo šventovės“ (GŠ) ansamblyje, atliekančiame muziką iš seniausių mūsų krašto rankraštinių šaltinių. Ar jūsų gyvenime muzika užima daug vietos?

– Muzika nuo pat mažumės buvo svarbi mano gyvenime – man buvo, atrodo, penkeri, kai pradėjau dainuoti chore. Įvairiuose choruose dainavau, kol pabaigiau mokyklą. Paauglystėje susidomėjau roko muzika, kuri kai kuriems mano bendraamžiams, matyt, atrodė gerokai pasenusi. Tada bandžiau auginti ilgus plaukus, grojau gitara, su draugais bandėme kurti visokias grupes.

Vėliau mano muzikinis skonis smarkiai keitėsi. Studijų metais aktyviai dalyvavau VU folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, ėmiau klausytis vis daugiau klasikinės muzikos. Šios muzikos entuziazmu mane užkrėtė bičiulis italas, su kuriuo susipažinome „Erasmus+“ studijų mainų metu, studentų bendrabutyje. Jis mane vaišindavo makaronais ir liepdavo klausytis Claudio Monteverdi.

Dabar giedu su GŠ ansambliu – kolektyvu, kuris koncentruojasi į Baroko, Renesanso ir viduramžių muziką. Patekau tarp talentingų ir gebėjimus išlavinusių muzikantų, tad kurį laiką buvau lyg dvyliktas ar tryliktas žaidėjas krepšinio rinktinėje. Dabar, atrodo, po truputį atrandu savo vietą. Aišku, dalis mano atostogų būna skirtos nelengvoms muzikinėms dirbtuvėms.

– Pernai vykdėte eksperimentą – gyvenote be išmaniojo telefono. Teigėte, kad, atsisakęs beprasmio naršymo internete, atradote laiko skaityti daugiau knygų. Kokių dar malonių atradimų pavyko atrasti? Ar ilgainiui sugrįžote prie išmaniojo telefono?

– Prie išmaniojo telefono teko grįžti, nes dukra, kuriai dabar tėra dešimt mėnesių, sudaužė mygtukinį. Tačiau tikiuosi ateityje toliau tęsti eksperimentą.

Atsisakęs mygtukinio telefono gan ilgai jaučiau keistą švaros pojūtį, kurio dabar pasiilgstu. Man atrodo, kad telefonai mums tapo priemone pabėgti nuo nuobodulio. Tačiau nuobodulys mums kartais reikalingas, kaip ir tyla.

Be to, yra daug prasmingesnių būdų pabėgti nuo nuobodulio, nei naršyti telefone. Aš, pavyzdžiui, perėjęs prie mygtukinio telefono, tikrai pradėjau skaityti daugiau knygų. Vėliau su savimi pradėjau nešiotis ir sąsiuvinių. Juos po truputį pildžiau juodraščiais, kurie vėliau virto „Nedetektyvais“. Tad galima sakyti, kad netiesiogiai mygtukinis telefonas padėjo man laimėti konkursą „Pirmoji knyga“.