Pereiti į pagrindinį turinį

Regionų metai vėluoja dešimtmečiais

2015-06-11 15:03

2015-ieji Lietuvoje paskelbti Etnografinių regionų metais. Lietuvos liaudies buities muziejus – unikali vieta, kurioje geriausiai galima susipažinti su regionų ypatumais, rasti jų tarpusavio panašumų ir skirtumų.

K. Vanago / BFL nuotr.

2015-ieji Lietuvoje paskelbti Etnografinių regionų metais. Lietuvos liaudies buities muziejus – unikali vieta, kurioje geriausiai galima susipažinti su regionų ypatumais, rasti jų tarpusavio panašumų ir skirtumų.

Apie tiek paties metų statuso, tiek ir tradicijų puoselėjimo prasmę – pokalbis su Lietuvos liaudies buities muziejaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. Eligijumi Juvencijumi Morkūnu.

– Kuris laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku pristatant Lietuvos etnografinių regionų ypatybes? Kodėl pasirinktas būtent šis laikotarpis?

– 1918 m. atkuriant Lietuvos valstybę tautiniu pagrindu pirminis uždavinys ir buvo Respublikos sienų nustatymas. Tuo klausimu užsiėmė ir mūsų kaimynai, kurie stengėsi nustatyti savąsias etnografines ribas. Tik sienos nustatymas su Mažąja Lietuva–Rytprūsiais buvo keblus dalykas. Nors buvusi Rusijos imperijos siena buvo pastovi, tačiau lietuvių tautos gyvenamąją teritoriją dalijo į dvi dalis ir ties šia siena mūsų politikai ilgai mindžikavo, nes neturėjo reikiamų resursų lietuvių apgyvendintą teritoriją apginti. Nedideli pokyčiai įvyko šiauriniame Lietuvos–Latvijos pasienyje. Lietuvos Brest-Litovsko sutartimi rytine siena buvo sutarta laikyti einančią per Molodečną. Ji buvo Lenino pripažinta, tačiau sutartis liko sutartimi, o karo veiksmai ją pakoregavo. Lietuvos–Lenkijos siena, patvirtinta Suvalkų sutartimi, išgyveno rekordiškai trumpą laiką. Lenkai rytinę sieną gerokai pastūmė į vakarus. 1939 m. "gerieji rusai" atvežė nedidelį gabalėlį Vilniaus krašto ir priskyrė Lietuvai. Taip nusistovėjo Stalino siena. Tarp žmonių buvo populiarus Vilniaus krašto vertinimas: "Vilnius – mūsų, o mes – rusų." Ką dabar V.Žirinovskis revizuoja teigdamas, kad Sovietų Rusija atidavė Vilnių, tarsi jis būtų buvęs teisėtai valdomas.

Apkarpytoje Lietuvos teritorijoje mūsų kalbininkai ėmė skirstyti Lietuvos piliečius (gyvenančius teritorijoje) pagal tarmes, drabužius, o vėliau ir pagal kitus požymius į etnografinius regionus. Senovėje buvo skirstoma į daug stambesnius vienetus – Aukštaitiją ir Žemaitiją su istoriškai susiklosčiusiomis ribomis. Mūsų muziejuje regionai buvo nustatyti dar tik ruošiant generalinį planą, dar gerokai anksčiau, nei įsikūrė tuos regionus gaivinančios organizacijos.

Regionų klausimą užaštrino mūsų kaimynai, atsikuriant jau šiuolaikinei Lietuvai. Vokiečiai Žemaitijai teikė pagalbą atsitiktinai, o gal neatsitiktinai. Buvo atkuriamos arba įkuriamos  įvairios organizacijos, orientuotasi į Vokietiją. Panašiai buvo gaivinami ir Lenkijos vadinamieji kresai. Atkuriamos okupacijos laikų organizacijos, kuriamos naujos. Siunčiami siuntinėliai mokykloms ir gyventojams – griežtai tik lenkų mažumai, lenkiškoms organizacijoms. Panašiai elgėsi ir Sovietų Rusijai atsidavę piliečiai. Nenoriu nuneigti, kad atkuriant Lietuvos nepriklausomybę aktyviai dalyvavo ir rusai, ir lenkai, ir kitų tautybių Lietuvos ir ne Lietuvos piliečiai.

Manau, kad Regionų metai vėluoja 30–40 metų. Dar dabar lietuviai ginčijasi dėl etnografinių regionų ribų, tačiau šiandien aktualiau yra apginti norminę lietuvių kalbą (neneigiu, kad reikia paisyti regioniškumo). Tačiau dienos aktualijos ir aktualijos ateičiai – ginti lietuvių kalbą, saugoti identitetą, puoselėti savigarbą, kad baigę aukštąjį mokslą nevažiuotų į Daniją žiurkėms kailiukų lupinėti ar braškių į Švediją skinti. Vėl gaivinamos nuostatos: kultūros ir civilizacijos nešėjai – tai vokiečiai, lenkai, o toms idėjoms oponuojantys ir ginantys tautos vertybę – tai "sovietinės ideologijos rudimentai".

Manau, kad iš tikrųjų sovietmetis sunaikino ginkluotą pasipriešinimą, išnaikino beginklį tautos žiedą – darbščiausius, tvarkingiausius ūkininkus, sąžiningiausius tarnautojus, dvasininkus, kruopščiausius amatininkus. O tauta, likusi be vedlių, aktyviai spaudžiama okupacinio režimo, liko abejinga savo likimui.

– Akivaizdi priešprieša tarp manančiųjų, kad, kalbėdami apie etnografinių regionų paveldą, kultūrą, nepagrįstai susikoncentruojame tik į vadinamųjų prasčiokų tradicijas, kaimą, nepelnytai ignoruodami didikų gyvenimo būdą ir papročius, miesto kultūrą. Kokia yra jūsų nuomonė šiuo klausimu? Gal aukštesniems visuomenėms sluoksniams, miestiečiams nedaryta pernelyg didelė kitų tautų ir kultūrų įtaka, kad galėtume kalbėti apie lietuviškumą?

– Į prasčiokų tradicijas gilintis buvo verčiami pokario etnografai. Prisimenu priekaištus iš "organų", kodėl kraštotyrininkai nerenka duomenų apie kumečius, jų buitį, arba kodėl nedainuoja "tarybinių etnografinių" dainų?! Nesvarbu, kad kumečių pasaulis užsibaigdavo žiniomis apie ordinarijos dydį. O mažiausias mažažemis turėjo daug žinių apie ūkį ir ūkininkavimą.

Prieškariu buvo antibajoriškos nuostatos, dėl to galbūt atsiranda bajoriškos kultūros ilgesys. Vis dėlto tas antibajoriškumas reiškėsi tik valstybei nelojaliu bajorų atžvilgiu. Daugybė bajorų įsijungė į Lietuvos valstybės kūrimą.

Susovietintos kosmopolitinės visuomenės dalis, praradusi ryšį su tauta, Lietuvos valstybe, jos kultūriniu paveldu, krypo į Vakarus, į svajonių šalis, ir tiems, kuriems nepavyko ištrūkti iš sovietinio bloko, liko savo svajas įgyvendinti per vaikus. Jie savo vaikų gerovę įsivaizduoja tik užsienyje. Nepažindami savo krašto kultūros, niekina ją. Kad ir kokia ji būtų – dvaro, kaimo, miestelio ar miesto. Ačiū sovietinei sistemai už šiuolaikinę emigraciją.

Visuomenė visais laikas buvo sluoksniuota. Ji tokia ir liks. Nuo kilmės nepabėgsi.

– Bene ryškiausiai savasties praradimo mastas atsiskleidžia per kalbą ir metų sandūros laikotarpiu, kai Vėlinės grumiasi su Helovinu, o adventas iš tylaus susilaikymo meto virsta lempučių girliandų nutviekstu laikotarpiu. Ką reikėtų daryti, kad, tautiečiams emigruojant į užsienį, o ir iš periferijos – į didmiesčius, mūsų tradicijos neliktų tik muziejų, mokslininkų veiklos objektai?

– Tik savos kultūros pažinimas gali stabdyti tą procesą. Negali žmogus mylėti ir gerbti kultūros, kurios nepažįsta. Tik gilus pažinimas skatina pagarbą jai. Tik istorinis procesų supratimas sukelia pagarbą savo krašto kultūrai, jos žmonėms. Tik mylintis žmogus gali atleisti žmogaus ar savo tautos nuodėmes, ginti savo žmones. Atrodo, Kazys Pakštas yra sakęs, kad geriausios investicijos į krašto gynybą – stiprinti švietimo ministeriją.

– Kaip manote, kodėl lietuviai skuba atsisakyti ne tik lietuviškumo, bet ir savo ryšių su konkrečiu regionu. Juk koks prancūzas, kilęs iš Šampanės, Sardinijos gyventojas ar bavaras retai maskuojasi, atvirkščiai – didžiuojasi savo kilme?

– Nemanau, kad lietuviai skuba atsisakyti lietuviškumo. Yra daug kūrybingo sveiko jaunimo, vertinančio savose mokyklose įgytas žinias ir save, baigusius tas mokyklas. Yra daug šeimų, kurių neveikia šiuolaikinė televizija ar radijo propaganda, nuo kurios darosi nejauku ir nepatogu, kad gyvenu su savo ta pačia žmona daug metų, kad mano šeimos vaikai – vieno tėvo. Manęs ji nepaveikė, bet ar nepaveiks jaunimo? Ar tikrai būsimos mamos nenorės būti modernios – turėti penkis vaikus nuo skirtingų tėvų ir tuo didžiuotis TV ekranuose? Ir galvoti, kad tokioje šeimoje gerbiamos vaikų teisės? Tenka susitikti su daugybe folkloro kolektyvų, kuriuos sudaro ištisos kelių kartų šeimos. Tai rodo geras perspektyvas.

Tie, kurie išvyksta į užsienį, didele dalimi jau ne lietuviai. O grįžta dar mažiau lietuviai, nes su "teisingais" automobiliais, dažo plaukus "teisingomis" spalvomis ir grįžta į kraštą, kuriame, anot jų, nėra teisingų teisėjų arba teisingų teismų. Kaune jau mačiau ant mikroautobusų užrašus "teisingas autobusas"! Man tai rėžia ausį. O jums? Mūsų pačių rankomis žudoma kalba su pavardžių rašyba, su nelinksnuojamomis pavardėmis, su požiūriu "kaip pavadinsi, taip nepagadinsi". Ar tave pavadinsiu Pusdešriu (tokia pavardė), ar pusgalviu, jokio skirtumo? Ar lietuviai, ar labusai – tau tas pats, tai važiuok į išsvajotąjį užsienį, nes ir ten nebus svarbu, ar tu ten antrarūšis, ar trečiarūšis žmogus – vis tiek pastumdėlis, kad ir geriau apmokamas nei tėvynėje. O užsienyje galėsi gėdytis savo kilmės, savo kaimo, savo valstybės. Švietimo ministerijai, vadovaujamai uspaschininkų, svarbu gauti kuo daugiau europinių pinigų.

 

Teko girdėti atsiprašinėjant, ar neįsižeis aplinkiniai, kad yra lietuvis ir dar neturi juodaodžių draugų. Didžiuotis savo kilme, savo kraštu – tai ne tos savybės, kurias ugdo mūsų mokyklos. Muzikiniuose konkursuose dar darželinukai dainuoja atseit vertinga anglų kalba. Gal tėvai gero linkėdami, savo dukreles išleis į kokį Turkijos restoraną dainuoti ar šokti pilvo šokių.

– Iš kokio regiono esate kilęs jūs? Koks jūsų receptas, kaip išsaugoti savo regiono tradicijas, ypač šia prasme mišriose šeimose?

– Aš kilęs iš dabartinio Lietuvos centro – iš Kėdainių. Esu ketvirtos kartos miestietis iš amatininkų ir verslininkų šeimos. Dėl mano paties etnografinio regioniškumo – prastokai, nes mano kalba Lietuvos radijo išugdyta. Tėvai tarmiškai nekalbėjo, seneliai – taip pat. Su kaimynais dažniausiai kalbėjo kiekvienas savo kalba ir pakankamai suprasdavo. Tėvas lenkiškai nekalbėjo, nes jaunystėje lenkakalbiai buvo skaudžiai įžeidę. Kitomis kalbomis kalbėjo. Senelis, atrodo, suprato ir žydiškai. Žmona – iš senos lietuvių bajorų giminės, kalba gimtąja lietuvių kalba, moka anglų, lenkų, rusų kalbas. Dukra – lietuvių, anglų, vokiečių, latvių, lenkų, rusų kalbas. Kita dukra – lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, lenkų, hebrajų kalbomis. Dar kita dukra sukūrusi mišrią šeimą. Kalba lietuvių, suomių, anglų, rusų kalbomis. Su vaikais kalbasi lietuvių kalba, tėvas – suomių, prancūzų. Tarpusavyje kalbasi suomių, lietuvių ir anglų kalbomis.

– Kokio regiono bruožai, jūsų nuomone, vyrauja Kaune, kur gyvena anaiptol ne tik iš Suvalkijos kilę žmonės?

– Kaune gyvena suvalkiečiai, žemaičiai, aukštaičiai, yra dzūkų. Jie geografiškai išsidėstę skirtinguose priemiesčiuose. Kaune vis dėlto didžioji (pastovioji) dalis – miestiečiai, nemažai jų bajoriškos kilmės, daugybė iš senų inteligentų šeimų.

– LLBM Etnografiniams regionams dėmesys skiriamas nuolat, nelaukiant progų kaip kad šie metai. O kaip dėl lankytojų? Ar neslūgsta jų susidomėjimas LLBM – taigi, ir etnografiniais regionais?

– Susidomėjimas regionais mažėja, nes didėja susidomėjimas edukacija. Populiarėja, ypač tarp užsieniečių, domėjimasis tremties ir pasipriešinimo sektoriumi.

– Kita vertus, mūsų gyvenime vis mažiau senosios kultūros, kuri, regis, dar taip neseniai buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kad ir šienapjūtė – mūsų tėvai, pirmoji karta nuo žagrės, vasaras leisdavo plakdami dalgius, šiandien šis įrankis – retenybė. Jūsų muziejuje organizuojamos šienapjūtės stovyklos – išties unikali galimybė susipažinti su šia tradicija. Ko dar gali išmokti stovyklautojai?

– Šioje stovykloje galima išmokti ir kitų svarbių darbų, susijusių su šieno paruošimu – sukalti žaginius, pasigaminti medinį grėblį, šakes, susipažinti su papročiais, susijusiais su šienapjūtės darbais. Stovyklautojai sužinos, kokie augalai auga pievose, kas nutinka, jei pievos nebešienaujamos, kokios vaistažolės renkamos per šienapjūtę. Beržinių šluotų, vantų rišimas – taip pat vasaros darbų dalis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų