– Kaip kilo sumanymas dokumentuoti antrųjų rankų reiškinį?

A.J.: Kažkada vienas įdomiausių Lietuvos žurnalistų Arūnas Spraunius sumąstė išvažiuoti padirbėti į Angliją ir visiškai netyčia, manydamas, kad platins skrajutes, pateko į rankas „Second hand“ verslo atstovams. Iš Arūno patirčių gimė trys straipsniai, apie kuriuos išgirdęs režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis suprato, kad tai labai gera istorija filmui ir, į komandą pasikvietęs režisierę Ramunę Rakauskaitę, pradėjo po truputį filmuoti. Pirmą kartą nuvažiavę į Angliją jie pririnko puikios medžiagos, kurios nemaža dalis pateko į juostą. Vėliau R.Rakauskaitė dėl kažkokių priežasčių nusprendė savo darbo netęsti ir pradėjo ieškoti, kas ją galėtų pakeisti. Taip jie rado mane. A.Matelis ir R.Rakauskaitė pagalvojo, kad aš labai tiksiu šiai temai atskleisti, nes esu šiek tiek avantiūristas (juokiasi). Man viskas pasirodė žiauriai įdomu ir aš puoliau kurti filmą. Žinoma, paskui paaiškėjo, kad viskas gerokai sudėtingiau, negu iš pradžių atrodė, bet per keletą metų pavyko jį pabaigti.

– Įsivaizduoju, kad į tą pasaulį nelengva patekti. Kaip jums pavyko?

A.J.: Mūsų tarpininkas buvo filmo personažas Kęstas, kuris puikiai pažįsta visą „Second hand“ verslą, nes pats jame yra dirbęs įvairiose pozicijose. Jis buvo ir mūsų filmavimo grupės narys. Daugelis iš mūsų turėjome tokį dvigubą vaidmenį. Jau minėtas Kęstas buvo ir filmo veikėjas, ir mūsų filmavimo grupės administratorius arba gidas.

– Dokumentika – dažnai nenuspėjamas žanras, nes negali numatyti visų aplinkybių ir kartais tenka derintis prie susidariusios situacijos. Kaip stipriai keitėsi pradinis filmo sumanymas?

A.J.: Labai keitėsi. Iš pradžių atrodė, kad mums su slaptomis kameromis pavyks įlįsti į tą pasaulį. Mano asistentė ir antroji režisierė Julija kartu su operatoriumi netgi įsidarbino toje srityje. Tačiau vėliau pradėjome šiek tiek klaidžioti, nes juk negali sukurti filmo vien tik apie drabužius ar verslą. Biznis neturi emocijų, neišryškėja žmonių istorija. Su slapta kamera nieko panašaus nepadarysi. Filmavome Velse, tačiau turimo personažo linija mums vėl nepasiteisino. Kartais atrodė, kad iš viso neaišku, ką daryti. Iš tikrųjų tai buvo tokia kritinė situacija. Grįždami į Londoną pakeliui užsukome į Bristolį. Bandėme filmuoti ten, tačiau rezultatas irgi nedžiugino. Visai liūdni važiavome į Londoną, kai sutikome Sandrą. Tada pagaliau atėjo suvokimas, kad jeigu turime žmogų, kuris yra atviras ir nebijo filmuotis, tai sekime jį. Taip veikėjai filme tapo svarbesni už pačią „Second hand“ istoriją. Žmonės, jų aistros, emocijos yra daug įdomiau.

Tuo metu, kai mane filmavo, išgyvenau juodžiausias savo gyvenimo dienas, tad visos emocijos, pratrūkimai buvo tikri.

– Sandra, kaip jūs reagavote į pasiūlymą filmuotis kine? Iškart sutikote?

S.: Iš tikrųjų aš nesutikau. Jie filmavo, ir viskas (juokiasi).

A.J.: Mes iš pradžių labai ryžtingai su kamera lakstėme jai iš paskos.

S.: Taip, ir aš neturėjau kur dėtis (juokiasi). Tačiau buvo smagu.

– Sakote, kad buvo linksma. O kas buvo sunkiausia?

S.: Sunkiausia man buvo filme žiūrėti į save. Žinote, kai atrodo, kad esi pačiame dugne ir niekas nesiseka, o staiga dar atvažiuoja žmonės, draugai. Tuo metu, kai mane filmavo, išgyvenau juodžiausias savo gyvenimo dienas, tad visos emocijos, pratrūkimai buvo tikri. Ir visa tai matyti ekrane – tai buvo sunkiausia. Bet yra kaip yra, vadinasi, taip turėjo būti.

A.J.: Man buvo labai įdomu pamatyti Sandros reakciją, nes nežinojau, kaip ji reaguos į save: juoksis, džiaugsis ar verks.

– Artūrai, atrodo, kad su personažais buvo labai draugiški, artimi santykiai. Esant tokioms situacijoms nelengva užsitarnauti pasitikėjimą. Kaip to pasiekėte?

A.J.: Kažkokių specialių principų neturiu, tačiau jeigu jau filmuojame, esu linkęs nemeluoti ir neapgaudinėti. Buvau atviras ir visi žinojo, ką mes čia darome ir kam.

S.: Žmonės yra atviri. Žinoma, juos reikia surasti. Aš manau, kad šiuo atveju atitiko bioritmai: susitikome, atsivėrėme ir tapome beveik šeimos nariais ar gerais draugais. Greičiausiai taip turėjo būti.

– Kaip atsitiko, kad jūs, filmavimo komanda, patys tapote filmo personažais?

A.J.: Man taip atsitinka ne pirmą kartą gyvenime. Kai turi vieną personažą Kęstą, kuris tarsi ir filmo veikėjas, ir kūrybinės grupės narys, tampa labai sunku atskirti – juk esame visi kartu. Jei filmuojame Sandrą ir jos vaiko gimtadienį, tai turime nuspręsti: ar mes tik filmuojame, ar jame dalyvaujame. O gal dalyvaujame, švenčiame ir šiek tiek filmuojame. Taip užfiksavome daug medžiagos iš realaus gyvenimo. Kai Kęstą ištiko nemalonumai dėl drabužių, mes jam padėjome, nes buvome komanda. Mes nebefilmavome to, ką planavome, o stengėmės jam padėti, pakeitėme savo planus. Taigi tokiu būdu automatiškai truputį tampi personažu. Šiame filme mes visiškai nesislėpėme. Kartais dokumentikoje būna taip, tarsi realybė yra, bet tu pats joje nedalyvauji. Čia mes to nedarėme. Kadangi juostoje nėra nė vieno normalaus interviu, neišvengiamai dalyvauji pokalbyje ir visi tekstai, ką žmonės šneka, yra tikri.

– Kas labiausiai nustebino ar ko visiškai nesitikėjote nerdamas į šią temą?

Man didžiausias atradimas buvo tai, kad ši tema pas mus visiškai neišvystyta.

A.J.: Labai sunku pasakyti, nes viskas vyko labai banguotai. Mane gal nustebino (nors tai neturėtų stebinti), kokie nematomi klodai atsiveria ir kaip ši tema atspindi globalią temą – emigraciją. Šiek tiek priartėdamas, net ir netiesiogiai, prie tikro žmonių gyvenimo, pamatai tokių dalykų, į kuriuos kasdienybėje neatkreipi dėmesio. Aš manau, kad mes, žmonės namuose ir išvykę į užsienį, skirtingai gyvename. Man didžiausias atradimas buvo tai, kad ši tema pas mus visiškai neišvystyta. Taip pat mane nustebino žmonių reakcijos po filmo. Nors turėjome dar tik keletą seansų, jau matau, kad skirtinguose miestuose žiūrovai juostą priima skirtingai. Vilniuje žmonės juokėsi, įžvelgė ironijos, tačiau, pavyzdžiui, Jonavoje ar Panevėžyje žiūrovai matė daugiau dramos. Aš tik tada supratau, kad ten, kur man kartais būna juokinga, žmonėms gali būti visiškai nejuokinga, o netgi liūdna, nes žiūrovai personažuose mato savo vaikus, seseris, brolius, tėvus. Jie tai priima labai asmeniškai ir paskui intensyviai aptarinėja po filmo. Tai man buvo didelis atradimas.

S.: Artūrai, bet tai, kas rodoma filme, yra tik uogytės. Daug kas nežino, kokie karai vyksta tokiuose versluose.

A.J.: Taip, kad ir kur eitum, atsiveria plačios temos žurnalistiniams tyrimams. Egzistuoja ištisi pasauliai, apie kuriuos mes nežinome, bet jie yra visiškai šalia mūsų ir juose kartais gyvena mūsų draugai bei giminės.

– Kaip manote, kodėl pasaulio labdaros organizacijos ir policija nesirūpina, kad tokie žmonės būtų gaudomi?

A.J.: Aš manau, kad globalines labdaros organizacijas nėra lengva pasiekti. Jų veikla iš esmės nelabai skiriasi nuo to, kuo užsiima mūsų tautiečiai: jie taip pat surenka rūbus, parduoda ir kažkokią dalį skiria labdarai. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Mūsiškiai labdarai neskiria, ir tai turbūt yra vienintelis skirtumas. Realiai nėra jokio pagrindo nei policijai, nei kam nors juos medžioti. Kažkada viena airių televizija bandė daryti tyrimą, kreipėsi į vieną pasaulinio lygio organizaciją, kuri žurnalistams pasakė, kad tai ne jų reikalas ir kad tai yra privatus verslas.

– Filmas atskleidžia daugybę šio amžiaus problemų. Viena jų – tam tikros formos vergija, kai žmonės netenka savo pasų ir yra priversti paklusti savo vadams. Kaip dažnai tokios situacijos pasitaiko šiais laikais?

S.: Jų vis dar yra. Norėdamas čia įsitvirtinti turi turėti pažįstamų. Jeigu jų bus, tada tave šiek tiek labiau prižiūrės, mokės geresnį atlyginimą ir panašiai.

A.J.: Labai sunku spręsti. Mes galime tik spėti iš to, kas ką nors pašnibžda ar ką pamatome, nes statistikos nėra: nei „Second hand“ verslo, nei emigracijos. Aš manau, kad akivaizdžių vergovės atvejų, kai iš žmogaus atimamas pasas ir jis yra absoliučiai priklausomas, mažėja, nes britai po truputį tokius gaudo. Bet ji dar egzistuoja.

– Dauguma drabužių versle besisukančių žmonių yra lietuviai. Tam tikra prasme tai galima pavadinti nacionaline industrija. Noromis nenoromis prisimeni posakį, kad lietuviui užsienyje geriausia vengti kito lietuvio. Kaip manote, kodėl taip yra? Tai mūsų mentaliteto problema?

S.: Visiškai sutinku. Aš draugų lietuvių neturiu, nes apkalbės, įskųs, įtrauks į kažkokius neaiškius dalykus. Jie žiūri, šiepia dantis ir pavydi. Bendrauju su lenkais, anglais. Manau, kad čia sovietinių laikų auklėjimo palikimas. Mūsų mentalitetas dar nepasiekė naujų laikų, mes vis dar esame įstrigę senuosiuose. Jaunimas stengiasi būti šiuolaikiškesnis, bet jiems irgi sunkiai pavyksta.

A.J.: Sandra palietė, mano manymu, įdomų požiūrį. Tai liečia ne tik lietuvius, bet ir šiaip Rytų europiečius. Kodėl, pavyzdžiui, Rytų europiečiai nelabai mėgstami?

– Sakoma, kad jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Ar tai reiškia, kad visi, kurie perka dėvėtų drabužių parduotuvėse, tam tikra prasme remia šį verslą?

A.J.: Tai labai dviprasmiška situacija. Šis verslas yra labai skirtingas. Jis gali būti ir sąžiningas, ir nesąžiningas. Tam tikru požiūriu jis skatina antrinį rūbo panaudojimą. Jeigu neklystu, tekstilės ir drabužių gamyba pagal taršą siekia naftos taršos lygį. Taigi viskas labai susiję. Mes pakrapštėme tokią temos viršūnę, po kuria, pasirodo, slypi didžiuliai klodai problemų, susijusių su ekologija, verslu, migracija ir mūsų santykiu su tuo.

– Ar buvo taip, kad filmuodami tam tikras scenas jautėte realų pavojų?

A.J.: Aš taip nehiperbolizuočiau. Žiūrint filmą gali taip pasirodyti, nes vadinamoji „afrikos“ zona atrodo neaiški. Ji labai izoliuota, dėl to nėra jauki, bet kai į ją atvyksti su maišais drabužių, viskas būna gerai. Pirmą kartą mes ten buvome įlindę išvis be nieko. Tada chebra labai nustebo, liepė žiūrėti, kas čia tokie. Teko labai greitai dingti. Bet šiaip ne. Kartais būdavo, kad patenki į situaciją, kurios aplinkybių nežinai ir jautiesi nejaukiai, bet tik tiek.

– Nors filmas yra įtempto siužeto, jame gana aiškiai ir jautriai atskleidžiami personažų charakteriai, gyvenimai. Kokie jums pasirodė ten gyvenantys lietuviai?

A.J.: Aš matau vienatvę, kuri turbūt yra neišvengiama. Dažnai pats jausdavausi vienišas, kai būdavau išvažiavęs kažkur toli. Žinoma, tu gali susikurti savo gyvenimą iš naujo, bet turbūt skirtingiems žmonėms skirtingai laiko prireikia. Nėra taip paprasta. Kitas dalykas, kad namuose, kaip sakoma, gali gulėti ant pečiaus, o ten nuvažiavus to daryti neišeina, nes prapulsi.

S.: Galima ir čia, bet reikia įsikurti.

A.J.: Kai pasikeičia aplinka, nebeturi visų savo ryšių ir viską reikia susikurti iš naujo. Taigi iš šalies matau, kad vienatvės, vienišumo jausmas egzistuoja. Jis gal ne visada yra išreikštas, galbūt paslėptas po linksmumo kauke, bet jaučiamas.

S.: Jis tikrai yra. Man reikėjo septynerių metų, kad adaptuočiausi ir pradėčiau gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenau Lietuvoje, kur supa draugai ir pažįstami. Bet vis tiek viskas labai greitai keičiasi: atsikraustai, tada nuomotojas sugalvoja parduoti namą ir tu vėl turi kraustytis, megzti naujas pažintis. Kai susikuri savo pasaulį, kuriame yra tavo draugai, mokslai, šeima, tada prasideda normalus gyvenimas kaip ir Lietuvoje. Bet tai užtrunka.

– Žiūrint iš tam tikros perspektyvos, šis filmas atskleidžia šiuolaikinių emigrantų ir tos Lietuvos dalies, kuri yra kažkur ten ir kurios mes dažnai nematome, portretą.

A.J.: Iš dalies, taip. Tam, kad atskleistume visą emigracijos portretą, vieno filmo neužtenka, gal ir dešimties būtų per mažai. Aš nesu gyvenęs Anglijoje, tačiau ne kartą esu joje lankęsis. Ši patirtis buvo rimčiausia, praleidau labai daug laiko su žmonėmis ir galiu pasakyti, kad tai labai įdomu ir svarbu. Tai turės įtakos tam, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai, kaip mes sutarsime, kiek žmonių grįš, kiek žmonių pasiliks ten gyventi, kiek lietuvių bus užsienyje, kokie bus mūsų santykiai. Aš tikrai nesiimu filme nei vertinti, nei spręsti ar sakyti, ką reikia daryti, nes to nežinau. Bet tai verta stebėti ir matyti, kaip yra gyvenime, nes mes nepabėgsime vieni nuo kitų.

– Taigi tam tikra prasme, „Second hand“ yra apie Lietuvą?

A.J.: Taip (juokiasi).

– Filmo premjera įvyko Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Sandra, kas jums asmeniškai pasikeitė po jos?

S.: Įgijau daugiau ryžtingumo. Anksčiau bijojau, turėjau scenos baimę, o filmas mane išlaisvino. Atrodo, kad tapau nesustabdoma (juokiasi). Pradėjau labiau savimi pasitikėti.

– Ir pabaigoje – optimistinis klausimas-teiginys: man pasirodė, kad tiems žmonėms viskas bus gerai. Kaip jūs manote?

A.J.: Man irgi taip atrodo.

S.: Kaip sakoma visose pasakose, jeigu tiki gėriu, viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau. Tik prieš tai reikia iškentėti, kas tau gyvenime yra paruošta.

A.J.: Aš manau, kad jie nepražus dar ir dėl to, kad visi tie žmonės savyje turi kažkokį užtaisą, kuris jiems neleis to padaryti.