Pirmiesiems išgirsti apie naująjį romaną iš autorės lūpų spalio 25 d. bus proga Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje, o lapkričio 12 d. – Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje.

Romano, skirto Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės (1882–1936) gyvenimui ir kūrybai, puslapiuose prabyla šiandien jau primiršta tarpukario prozininkė, neeilinė asmenybė. Jos gyvenimo įvykiai vaizduojami plačiame laikmečio kontekste: XX a. pradžios Mintauja, Plungė, Vilnius, laikraščio „Vilniaus žinios“ leidyba, to meto sostinės kultūrinė panorama, draugystė su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Pirmoji lietuvių dailės paroda, pažintis ir bendravimas su Antanu ir Sofija Smetonomis, Jonu Basanavičiumi, Petru Vileišiu, Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, artima bičiulystė su Juozu Tumu-Vaižgantu, Jonu Biliūnu.

Partnerio nuotr. 

Ona mokėsi Šveicarijoje, vėliau Puidų šeima (jos vyras rašytojas Kazys Puida) septynerius metus gyveno Čeliabinske, Sibire. O. Puidienė globojo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius lietuvius, kūrė stovyklas. Pilietinio karo metu ilgai blaškėsi po Rusiją. 1920 m. per Maskvą grįžo į Kauną, įsiliejo į kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Išleido tris knygas, svarbiausia jų – romanas „Tėviškė“, kurį kaip reikšmingą kūrinį įvertino Maironis.

„Manęs daug kas klausė, kodėl rašau apie ją, juk beveik niekam nežinoma. Užtat ir norėjau parašyti, kad nežinoma, o įdomi, labai sudėtingo likimo ir gyvenimo, kurį formavo ir istoriniai to meto įvykiai, ir rašytojos prigimtinės charakterio savybės. Jos laikas gana tolimas: 1882–1936-ieji, viskas vyko maždaug prieš šimtą metų. Gilindamasi į O. Pleirytės-Puidienės biografiją ir kūrybą, stebėjausi, kaip ji atlaikė visus lemties smūgius. Mane labiau patraukė jos kaip moters likimas, bet buvo įdomu, svarbu neaplenkti ir kūrybos, šiandien beveik užmirštos, nes nei sovietiniais metais, nei mūsų Nepriklausomybės laikais neišleista nė viena Vaidilutės knyga. Žinoma, literatūros mokslininkai yra nagrinėję rašytojos kūrybą, lyginę su kitomis XX a. pradžios Lietuvos rašytojomis, bet viskas taip ir likę mokslo srityje siauram ratui“, – pastebėjo A. Ruseckaitė.

Romano autorę patraukė ypatinga O. Pleirytės-Puidienės patirtis – septyneri metai Rusijoje, Sibire – ten tiek visko matyta, girdėta, išgyventa. Atskira tema – sudėtingi šeiminiai santykiai su vyru rašytoju Kaziu Puida. Be galo jautriai O. Pleirytė-Puidienė išgyveno motinystę, užaugino tris vaikus, kuriuos dievino ir kurie jai suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir daug sielvarto. Rašytoja buvo pilietiška, jai nuo jaunų dienų rūpėjo Lietuvos likimas.

„Taigi – rašiau knygą galvodama, kad būtina šią rašytoją priminti ir sugrąžinti į lietuvių literatūros kūrėjų gretas, apžvelgiant kūrybą, atskleidžiant jos likimą plačiame istorijos ir kasdienių įvykių kontekste. Žinoma, nebūčiau pasiryžusi knygai, jeigu O. Pleirytė-Puidienė nebūtų palikusi savo Dienoraščio, kurį rašė keletą dešimtmečių“, – prisipažįsta romano autorė, pirminę svarbią informaciją radusi literatūrologo prof. Vytauto Kubiliaus knygoje „Dviese literatūros sūpuoklėse. Kazys Puida ir Vaidilutė“.

Partnerio nuotr.

A. Ruseckaitė dėkinga muziejų ir bibliotekų darbuotojams, leidusiems susipažinti su O. Pleirytės-Puidienės ir Kazio Puidos archyvais. Romano autorė rinko medžiagą Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurioje saugomas pagrindinis rašytojos archyvas, taip pat Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

„Vienatybė“ – šeštasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Jau išleisti jos romanai apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį ir prieš porą  metų pasirodęs romanas EMMI apie Vinco Mykolaičio-Putino moteris.

Siūlome paskaityti ištrauką iš naujojo romano „Vienatybė“.

Dienoraštis

Esu Ona Elzbieta Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė. Ilgas mano prisistatymas, šiaip esu Ona, namiškiams vaikystėje buvau Niuta, ir dar esu Vaidilutė – jeigu kūryboje, o straipsnius pasirašinėdavau O. Pl.-Puidienė. Jūs manęs nepažįstate ir aš jūsų ne – juk nuo mano gyvenimo praėjo visas šimtas metų. O kas gi yra šimtas metų? Ir mažai, ir daug. Didžiausias susidomėjimas yra tais, kurie buvo garsūs, jų vardai išliko, arba tais, kurie dabar gyvena kartu su jumis, o tokie jau nutolę kaip aš, kurie nebuvome didelės garsenybės, grimztame į užmarštį. Skaudu! Gyvendami įsivaizduojame, kad verčiame kalnus, esame patys sau svarbūs, arba atvirkščiai – kankina savigrauža, kad nesu garsus, istorijoje neišliksiu, tai kokia mano gyvenimo prasmė? Prisikankiname, retai galime ką pakeisti, susidėlioja aplinkybės, suprantame, kad labai nedaug priklauso nuo mūsų pačių. Labai nedaug.

Man įdomu, koks gyvenimas po šimto metų, kaip gyvenate jūs, gimusios šimtmečiu vėliau? Aš norėčiau susėsti su jumis terasoje, ateičiau su balta suknia, jeigu kaitintų saulė, išskleisčiau savo ažūrinį skėtį, žiūrėčiau primerkusi akis, klausčiau, klausyčiau – kaip ten viskas vyko po mūsų...

 

Bet man įdomu, koks gyvenimas po šimto metų, kaip gyvenate jūs, gimusios šimtmečiu vėliau? Aš norėčiau susėsti su jumis terasoje, ateičiau su balta suknia, jeigu kaitintų saulė, išskleisčiau savo ažūrinį skėtį, žiūrėčiau primerkusi akis, klausčiau, klausyčiau – kaip ten viskas vyko po mūsų... Smagiausia būtų susitikti Vilniuje – mano jaunystės mieste, kurį labai mylėjau, buvau prisirišusi. Deja, neturiu tokių galių jus girdėti, bet vis tiek klausinėsiu, vis tiek ieškosiu ryšio, vis tiek jums įkyrėsiu – galbūt galima ir per laiką, ir per erdves susikalbėti, jūs, dabar gyvenantys, to nežinote, mes, mirusieji, žinome daugiau, tik nieko jums pasakyti negalime – uždrausta. O amžinybėje šimtas metų šen ar ten – trumpas laikas – tik jūs nebijokite... Kalbėsiuosi atviriau su moterimis, manau, rasime bendrų temų. Nors gyvenime daugiau bendravau su vyrais, kartais net viena tarp jų būdavau, pavyzdžiui, dirbdama „Lietuvos žiniose“ Vilniuje, arba Sibiro miesto Čeliabinsko dūmoje, vis su vyrais, ir bičiulių, ir artimų draugų daugiau turėjau vyrų – taip klostėsi. Moterų irgi buvo, bet mažiau, patikimų draugių beveik neturėjau. Tad dabar su moterimis. Nes ir savo gyvenimą čia atskleidžiu kaip dukters, sesers, mylimosios, žmonos, motinos – visas šias savo asmens dalis giliai išgyvenau. Tiesa, dar rašytojos – moters rašytojos...

***

Ona vis dar blaškėsi, artėjo vidudienis, tačiau moteris nepajėgė pakilti iš patalų, skaudėjo kiekvieną kūno organą, o lovoje viskas buvo sukuista, sujaukta, susimaigę, paklodė slydo ant žemės, tad supykusi ją nutraukė – tegul ten ir guli, gal parslampins katinas, turės kur susirangyti. Ją ėmė pyktis, erzino spengianti tyla, kelinta diena ji negirdi bute jokių žingsnių, kartais lyg vatos gniutule, lyg kitame pasaulyje suskamba telefonas, bet ji neatsiliepia, jau net pamiršo, ant kurio stalelio aparatas padėtas. Juk jai niekas neskambins – buvo tuo tikra, nors kartais akimirkai suabejodavo – gal kuris sūnus prisiruošė, bet iš kur galėtų skambinti, ką jai pasakytų... Juk jie žino, kad pinigų motina dar neturi, pati beveik badmiriauja, vakar užvakar suvalgė sudžiūvusios duonos, apvytusį obuolį, išgėrė šilto vandens, nerado, o ir neieškojo arbatžolių. Jos vyras Kazys seniai nebeužsuka, bet turės pasirodyti – juk atneš keturis šimtus litų – kaip ir kiekvieną mėnesį. Ona tvirtai įsitikinusi, kad vyras privalo išlaikyti šeimą – kaip galėtų būti kitaip – tokia juk pasaulio tvarka. Tvarka, – pati sau kreivai šypteli, tvarka... Ar ji ką išmano apie tvarką, kai viskas taip susimazgę? Kas tos tvarkos paiso? Bet jos vyras laikosi duoto žodžio, kad ir pykdamas, žaibuodamas akimis, sučiauptomis lūpomis be jokių kalbų, dažnai vėluodamas, vis dėlto palieka jai kas mėnesį tuos pinigus. Iš jų moteris pragyventų, dargi gauna tą savo mažytę šimto dvidešimt keturių litų pensiją, bet tada ir sūnūs iš kažkur atsiranda. Ir motina jiems atiduoda – juk dėl jų gyvena. Vis dar dėl jų? Mimoza, jos dukrelė... Vėl perplėšia moterį nuo plaukų iki kojų pirštų, perveria juodas skausmas, vėl temsta sąmonė. O kad tai būtų sapnas! Kaip atrasti jėgų atsikelti, perbraukti šukomis plaukus, vandeniu apsitėkšti veidą, šiek tiek atsigaivinti, suvalgyti bent obuolį, yra dar virtuvėje ant palangės, tačiau ji nepajėgia nueiti. Tiek to – galima ir badu mirti, koks skirtumas. Jeigu ne sūnūs, ne jos mylimi berniukai... Kokie ten berniukai – juk jau suaugę vyrai su savo bėdomis, bet vis dar prisirišę prie motinos. Guli išsitiesusi, nuspyrusi apklotą, už lango vasara, Ona užtraukusi užuolaidas, saulės nemato. Tarsi vėl snūduriuoja, kūną varsto skausmai, vėl teks leistis morfijų. O vaizdai iš prabėgusių laikų, iš viso gyvenimo plaukia ir plaukia... Tarytum kažkas krebžda, lyg žingsniai, lyg išgirsta durų spynoje trakštelėjimą, bet net nepajuda. Gal tik pasivaideno, gal tik ausyse garsai sproginėja, ūžia. Tegul. Vienatybė – jos gyvenimas, vienatybė... Bet ji dar ir šiandien sukaups jėgas, susiras stalčiuje pieštuką ir popieriaus – gal parašys „Tėviškės“ keletą puslapių. Rašymas Onai suteikia gyvybės, užsimiršimo, ji nori pabaigti romaną, nors vargu ar jį kas išspausdins...