Pereiti į pagrindinį turinį

Romų menas su drugelio randu

„Mano vardas Delaine, aš iš Anglijos ir esu čigonė!“ – prisistato menininkė Delaine Le Bas. Ant scenos nusigrimavusi ji panaši į Kleopatrą, o dar ta suplėšyta pūsta suknelė ir britiškas akcentas. Delaine ir vaidina (save), ir ne: pasirodymo esmė yra romų emancipacija. Sveiki atvykę į pirmąją romų bienalę, balandį vykusią Berlyne.

Atsiskleiskite dabar!

– Ar manai, kad šiandienos pasaulyje romų menas reikalingas?

– Manau, kad apskritai visas menas yra reikalingas!

Dialogas vyksta interaktyvaus spektaklio – pokalbių šou „Hilton 437“ scenoje, kur ant lovos išsitiesusią Delaine Le Bas kalbina aktorius, režisierius, visuomenininkas Hamze Bytyçi. Jie – bienalės organizatoriai, o jos metu Berlyno Maksimo Gorkio teatras kelioms dienoms tapo romų menininkų iš skirtingų Europos šalių kūrybine platforma. Be queer performansų, čia vyko ir Delaine bei jos vyro Damiano kūrybos darbų retrospektyva „Čigonžemė“ (angl. „Gypsyland“). „To niekad anksčiau nebuvo. Gali niekad ir nebebūti“, – apie bienalę sako Hamze.

Anot organizatorių, romų bienalės idėja geba persikūnyti, keistis laike ir prisitaikyti prie konkrečios vietos, kurioje vyksta. Nepastovi kaip ir pats gyvenimas, ji kviečia apmąstyti naujus veikimo būdus, kurie pakeistų įprastuosius. Ji klausia: kur, kam priklausai tu? Ir ar egzistuoja kitokie, laisva valia pasirenkami, kūrybiški būdai savo tapatybėms apibrėžti? „Išryškindami rasizmo, seksizmo ir homofobijos sankirtą parodome, kad priešiškumo kitokiems ribos yra lengvai stumdomos – ir kad tam tikru momentu kiekvienas iš mūsų priklauso kokiai nors mažumai, – sako bienalės organizatoriai. – Užtat visų tipų mažumas raginame: ATSISKLEISKITE DABAR! Solidarizuokitės vieni su kitais!“

„Bienalė skirta Damianui Le Basui pagerbti – romų Dada meno tėvui ir savotiškam romų Andy Warholai, – sako Hamze, kai susitinkame kitą dieną po pasirodymo. – Jis tikėjo vienybe ir solidarumu.“ Šios bienalės koncepciją sugalvojo būtent Damianas, su Delaine 2007-aisiais Venecijos bienalėje pristatęs pirmąjį Romų paviljoną. Tačiau praėjus porai savaičių po to, kai sužinojo, kad finansavimas renginiui patvirtintas, menininkas netikėtai mirė. Jam buvo 54-eri. „Turėjome mažai laiko pasiruošti, kartu bandėme susitvarkyti su skausmu, kurį sukėlė jo mirtis, – sako Hamze. – Damianas mumyse paliko didžiulę skylę. Nežinojome, kaip į ją reaguoti. Tada Delaine pasakė: „OK, privalome būti tvirti ir daryti tai, ką būtų daręs jis.“

„D.Le Basas daugiausia kūrė ant žemėlapių, gaublių ir išmestų pakuočių dėžių, – apie savo tėvo kūrybą rašo menų srityje dirbantis Damianas Jamesas Le Basas. – Nuklodamas šiuos masinės gamybos objektus tūkstančiais etninių keliautojų numylėtų veidų, šūkių ir simbolių – pasagomis, širdimis, keturlapiais dobilais ir įdėmiai žvelgiančiomis akimis, – savo darbais jis kvestionavo Europos sienų kietumą ir kartu parodė, kad menas mūsų išmetamiems daiktams gali suteikti alternatyvią ateitį.“ Galbūt todėl, anot jo, „Berlynas regisi tobula vieta romų bienalei – renginiui, švenčiančiam meninę tautos apsisprendimo teisę; tautos, kuri niekad neturėjo savo šalies.“

Romų meno apibrėžimai

Skaičiuojama, kad Europoje yra 10-12 mln. romų. Didelė dalis gyvena atskirtyje, skurde. Užtat M.Gorkio teatro erdvėse keliamas klausimas: kas yra ir kas nėra romų menas? To paklausiu ir Hamze's. Jis sako: „Rimčiau patyrinėję, atsektume chronologiją: tam tikri mitologiniai elementai pasirodo skirtingose kultūros dalyse ir atsispindi mene, tarsi pasikartojantys ornamentai, simboliai, nuolat išlendantys sluoksniai. Romų kultūra darė įtaką ispanų, vengrų, daugeliui kitų Europos kultūrų – bet istoriją už mus užrašo kiti.“ Ar gali paaiškinti plačiau? „Mūsų kultūra didi ir sena, iš jos daug ką perėmė kitos, – sako Hamze. – Tačiau savo istoriją rašome ne patys, o paskui tikime tuo, ką parašė kiti. Gal ir tiesą parašė, tačiau juk nežinome. Vieni sako, kad atkeliavome iš Indijos. Galbūt. Negaliu to įrodyti. Kiti sako: „Ne, jūs esat vergai iš Persijos, deportuoti į Egiptą.“ Gali tikėti, gali netikėti. Galų gale, kam tai rūpi? Tačiau, žinoma, svarbu išmanyti praeitį, nes norint kažką nuveikti ateityje privalai suvokti, kas vyksta ir kodėl. Reikia vizijos.“

Svarstau apie menininko tapatybių ir jam klijuojamų etikečių įtaką pačiam menui, jo formoms ir tematikai. Ar, pavyzdžiui, žmogus jaučia spaudimą – vidinį ar išorinį – save pateikti kaip menininką romą, ne paprasčiausiai menininką? Ar gali kūrėjas atsiriboti nuo savo tapatybės, socialinio statuso, padėties visuomenės paraštėse ir tiesiog paišyti nekaltus drugelius? Hamze's nuomone, kol kas toks savęs pozicionavimas reikalingas tarsi bilietas, atidarantis daugybę durų, kurios kitu atveju liktų užremtos skląsčiu. Tarkim, įvairios ES programos finansuoja mažumų projektus, o tai leidžia kurti ir nemirti iš bado. Pavojus, sako Hamze, tas, kad vien tik pildydamas kvotas niekad toliau jų ir nenusigausi. O grįžtant prie apibrėžimo... „Damianas paaiškino, kad romų menas – tai autsaiderių menas. Pašalėje. Jis pats buvo menininkas, bet kartu ir atstumtasis. Jautė neteisybę ir stovėjo kartu su jos aukomis. Save vadino menininku-autsaideriu, nes nenorėjo būti elitinio šūdo dalimi. Tie, kuriems romų menas nepatinka, sako: „Primityvu.“ Galbūt jie teisūs, tačiau svarbu suvokti, ką tai reiškia – kodėl jis primityvus ir kodėl mes taip sakome. Atgyvenęs? Nepakankamai madingas? Kičas? Galbūt tai ir privalome įveikti. Gali paišyti gražius drugelius, bet jei drugelis turi randą… Jei esi romas ir kuri meną, tačiau pasirenki niekad neminėti savo kilmės – tu slepi savo randą. Viskas labai švaru ir ištaiginga, bet kažkas tau neleidžia leistis giliau. O jei žinai, kad randas yra, tuomet sąmoningai jį priimi. Nebūtinai didžiuojiesi, bet priimi. Va tada gali pradėti rašinėti ant picos dėžių ir paišyti gražius drugelius. Tada gali sakyti: Nagi, prašyčiau, aš nesu tik pabėgėlis, tik migrantas ar tik musulmonas. Turiu tūkstančius tapatybės sluoksnių!“ – sako jis.

Tad ar galime kurdami išvengti savo tapatybės? Kova dar nebaigta, nes ji nelaimėta: neteisybė klesti, paraštės perpildytos. „Tai ne varžybos, tačiau, mano nuomone, jei nesi išgyvenęs kančios, negali jos ir pajusti, – sako Hamze. – Nuobodu gyventi, kai viską turi ir viskas gerai. Manau, menas egzistuoja tik tada, kai tu gali knistis giliai savo šūde. Nes jei nieko nejauti – fuck, kaip faina! arba fuck, kaip blogai! – tada menas tik pusėtinas.“

Nuo Bistricos iki Šprė

Hamze Bytyçi gimė 1982 m. Kosovo mieste Prizrine prie Bistricos upės, Saro kalnų papėdėje. 1989 m. jo šeima atvyko į Vokietiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Gavo Duldung. Duldung reiškia toleranciją – laikiną deportacijos sustabdymą, t.y. tavo buvimas šioje teritorijoje toleruojamas… kol kas. Žmogus su tokiu statusu gyvena priverstiniame laukime: kuriam laikui popierių išduos šįkart? Mėnesiui? Trims? Planuoti gyvenimą į priekį – rasti darbą, išsinuomoti butą, užrašyti vaikus į mokyklą tampa itin sudėtinga. Kaip sako Sarajeve gimęs, Berlyne gyvenantis fotografas Nihad Nino Pušija, „Duldung yra nuolatinė kančios būsena.“ Joje gyvena tūkstančiai žmonių, didelė dalis – Balkanų romai.

Vokietijos pilietybę Hamze įgijo 2011 m. „Esu vienas iš tų privilegijuotų šunsnukių, kurie save vadina romu menininku, kai dauguma tų, kurie į šią šalį atvyko kartu su mumis, yra deportuojami atgal į Kosovą. Jiems tenka kovoti dėl maisto trupinio, – sako Hamze. – Privalau kažką dėl to daryti.“ Freiburgo mieste jis studijavo vaidybą ir įkūrė romų jaunimo organizaciją „Amaro Drom“ („Mūsų kelias“). Vėliau, persikėlęs gyventi į Berlyną, įsteigė dar keletą su romų teisėmis dirbančių organizacijų, kūrė vaidmenis ir režisavo Ballhaus Naunynstraße ir M.Gorkio teatre, pradėjo nepriklausomo teatro ir žiniasklaidos pedagogo praktiką mokyklose. Taip pat kuruoja interneto radiją „Corel“, organizuoja „Balkanų svogūnais“ pavadintas kino vasaros stovyklas jaunimui, sukūrė dokumentinį filmą „Jožka“ apie pensininką Jožką Mikerį, kuris ilgus savo gyvenimo metus paskyrė kovai už žmogaus orumą. Jožkos kova, regis, laimėta: Čekijos valdžia paskelbė perpirksianti žemę Lety u Písku vietovėje, kur ant Antrojo pasaulinio karo metais veikusios romų koncentracijos stovyklos liekanų buvo įkurta kiaulių ferma. Lety, iš kurios – arba kapaduobėn, arba į Aušvicą, tapo romų tragedijos ir Čekijos siekio istoriją užglaistyti simboliu.

Akivaizdu, kad Hamzei kūryba neišvengiamai yra ir asmeninis, ir politinis reikalas: visa jo veikla sukasi apie romų ir jų pozicijų stiprinimą. Tikrai taip, sako jis: „Kentėdamas neturi galimybės žiūrėti į grožį, nes reikia pasirūpinti, kad rytoj turėtum ko pavalgyti. Kaip, esant tokiai situacijai, gali galvoti apie meną? Jis tampa prabanga. Va čia aš sakau: ne, menas negali būti prabanga, ir romų menas nėra prabanga. Menas reikalingas visiems, tai viena. O antra, jis mums suteikia galimybę žvelgti giliau ir žengti žingsnius tikrojoje politikoje, kuri pati nepasikeis. Menas gali tiksliai paaiškinti dalykus, kuriuos keisti yra būtina.“ Tad galime teigti, kad menas turi socialinę atsakomybę. Pasak Hamzes, ir taip, ir ne: „Iš vienos pusės, būna gaila, kai menas nepasinaudoja proga išreikšti socialinių skaudulių, iš kitos – gerbiu tuos, kurie nuoširdžiai pripažįsta meną darą tik dėl pinigų, šlovės ar paprasčiausiai grožio. Jei gražaus meno kūrimas žmogaus viduje kažką sujudina – žinoma, ir toliau jį kurk, nes tai tavo variklis. Tačiau kam mums reikalingas duonkepys? Maistui. Valytojai, mechanikai – jų visad reikia. Ko nereikia – tai menininkų, nes ir be jų žmogus gali išgyventi. Kita vertus, jei noriu gyventi, menas man būtinas, o tai reiškia, kad esu atsakingas už savo aplinką ir privalau atspindėti tai, kas joje vyksta.“

Vietos užteks visiems

Viena iš Bienalės retrospektyvos instaliacijų yra teatro kiemelyje suręstas namelis, tarsi kartotinis, palaikis. „Saugūs europietiški namai?“ (angl. „Safe European home“), klausia užrašas ant jos. Namai čia reiškia ir saugią vietą, iš kurios niekas neturi teisės tavęs išmesti, ir laikinas pabėgėlių apgyvendinimo įstaigas, ir teisę laisvai keliauti bei būti ten, kur norisi, ir patį sienų, taisyklių, privilegijų ir bausmių išraižytą Europos žemyną. Sekundę svarstau, ar įeiti vidun. Įeinu. Bet aš su ES pasu juk galiu pasirinkti, kada įeiti ir kada išeiti. O kas, jei tokio pasirinkimo neturi? Jei už tave sprendžia kiti? „Žmonės nori vienybės, jiems reikia būti kažko didesnio dalimi. Ką vaikai darželyje mėgsta? Piešti. O ko nemėgsta? Būti atstumti, nepriimti, – sako Hamze. – Menas yra didžiausia mūsų turima jėga, jis visus kviečia ir visad priima.“

Tačiau Hamze kritiškai vertina ir savąją, ir aplinkines bendruomenes. Sako dažnai susiduriantis su ribotu mąstymo lauku ir laisves varžančiomis taisyklėmis, tradicijomis ir priimtinomis normomis. Uniforma siaura ir nepatogi, bet ją dėvi visi, tad po kurio laiko klausimų nebekyla. „Tokia aplinka ypač stipri mažose bendruomenėse, joje nesudaromos sąlygos vidiniam išsilaisvinimui: ei, ar man leidžiama mąstyti pačiam, ar ne? Remiamasi idėja, kad savus reikia nuleisti ant žemės: lai jie nemato šviesos! Likite čia, dugne!“ – pyksta Hamze. Tačiau savo tapatybes jis priima natūraliai: „Savo religijos nepasirinkau, esu musulmonas ir to nekeisiu. Esu romas – šito irgi nepasirinkau. Kaip ir savo vardo. Tačiau gyvenu. Kiekvienas gali užsiimti sava veikla, vietos užteks visiems.“

Nuo suoliuko teatro kieme atsiveria vaizdas į ryškiaspalvius Damiano Le Bas perbraižytus žemėlapius be sienų. Po poros valandų – paskutinysis bienalės performansas „Roma Armee“ apie kovą su išorine diskriminacija ir internalizuotu aukos vaidmeniu. „Mūsų kultūroje yra toks pasakymas: problema ne ta, kad namuose laksto pelė, šeimininkauja tavo virtuvėje. Problema ta, kad dabar ji jau žino kelią ir užsuks dažniau, – sako Hamze. – Privalome atsakingai dirbti, kad naujoji karta didžiuotųsi savo tapatybe, jaustų tą savo randą. Juk geriau randą pripažinti, operuoti ir baigta, nei 24 valandas per parą kankintis galvojant, kaip jį paslėpti.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų