Tris vaikų kartas savo eilėmis maitinusi poetė Ramutė Skučaitė leidžia pasinerti į savo poezijos klodus.

Ar jau nuraminot pelėdą?

Pelėda ant lentynos tupi
Ne pelės tai pelėdai rūpi! –
Po valandos sueis para,
Kai raidžių – matote? – nėra!

Nuo nugarėlių jos išpliko,
O ant viršelių, rodos, liko.

Bet paukštė gal neįžiūrėjo –
Ne visos raidės nutrupėjo.
Kad mokiniams nebūtų gėda,
Skubėkim nuramint pelėdą!

Lietuvių klasikus juk žinot –
Raides bematant sugrąžinot!

(Iš knygelės vaikams „Žaidžiu lietuvišku žodžiu“, 2011 m.)
„“„“„“„“„“"
P.E.
Prikrito jau šalčiais pakvipusių lapų
Prie kapo kraštų.
Klausykit, mielasis, klausykit iš kapo:
Vis tiek mes kartu.

Jums juokas! - Apsiaustą sidabrina mėnuo,
Pakilęs staiga.
Vis tiek mes kartu, ir jūs esate mano,
Kaip mano - ranka.

Ateisiu rytoj prie ligoninės durų
Kaip galint anksčiau.
0 jūs paprasčiausiai išvykęs prie jūrų,
Į ten, kur šilčiau.

Aš jus glamonėjau! Jums ateitį spėjau!
Man juokas ant kapo akmuo!
Mirtim patikėti? Ar jūs neparėjot
Namo?

Tai kas, kad vainikai sudžiūvę, nubirę,
Sudie prie duobės jums tariau.
Ir jeigu kitiems iš tikrųjų jūs mirėt,
Aš irgi miriau.

Jūs matomas, jaučiamas - aš jus išgirsiu
Ne ten, kur liūdni kaspinai.
Ir aš jus visur visada prisiminsiu –
Visur - amžinai.

Žinau aš tokių pažadų netikrumą,
Jie dings visiškai.
- Laiškai į aklumą.
Laiškai į kurtumą. -
Į niekur laiškai.

1914 m.
Iš R.Skučaitės sudarytos ir išverstos Marinos Cvetajevos eilėraščių rinktinės „Į niekur laiškai“, 2008 m.

* * *
Likimas pildos ne tada, kai griaudžia,
O taip: sniegas, dangus,
Žvakės. Skambutį spaudžia
Priartėjęs žmogus.
Garsas sušvitęs pražuvo.
Įėjęs tyliai žiūrės.
Namuos bus tylu kaip buvo.
Ir ikonos žėrės.
1916 m.

***
Jūs niekad nesusirgsit manimi,
Ir niekad aš jumis – už tai dėkoju,
Kad žemė suksis visiškai rami
Ir niekad neišslys mums iš po kojų.
Galiu sau būt juokinga – nebaugu –
Ir žaist žodžiu, neieškant žodžiui vietos,
Nesibijoti nuoraudžio bangų,
Vos vos prie jūsų rūbo prisilietus.
Džiaugiuosi, kad jūs galite šalia
Bučiuoti kitą ir manęs neskausti.
Ir neužlieti panieka gilia
Man einant – ne prie jūsų – prisiglausti.
Kad mano vardo jūs, mielasis, ne-
Prisimenate be noro vis kartoti,
Kad aleliuja cerkvėje minia
Nesusirinks mums tuokiantis giedoti.
Dėkoju jums, kad jūs ištikimai –
Nejausdamas nė pats – mane taip mylit.
Dėkoju jums, kad aš miegu ramiai,
Kad jūs manęs nė karto neapvylėt,
Už mūsų ne-klajojimus naktim,
Už žemę slystančią ne mums po kojų,
Kad jūs, deja, susirgot ne manim,
Aš – ne jumis, deja, – už tai dėkoju

Šios M.Cvetajevos eilės kompozitoriaus Mikaelo Tariverdijevo dėka virto daina iš garsaus Eldaro Riazanovo filmo „Likimo ironija, arba po pirties“. Šį eilėraštį be pavadinimo M.Cvetajeva parašė 1915-aisiais ir paskyrė jį sesers vyrui.
„“"
Medžioklė
... o kodėl neparašius apie medžioklę?..
(Iš pokalbio)

Apie medžioklę – tai apie medžioklę:
Tebūna žvėriui duoklė, medžiui duoklė.
O gal ir tiems, kurie atlaidžiai gėris,
Kaip patikliai ir skaudžiai miršta žvėrys.

Medžioję juk išeisim kaip atėję –
Paliksim mišką, tylumą ir vėją...
O žvėrys bėga. Bėga bėga bėga
Į tankmę. Į juodumą. Ir – į nieką.

O aš nenoriu – nieko! Noriu visko:
Žvėrių ir paukščių. Sniego. Žalio miško.
Ir ašaros – palaimintos – per skruostą,
Kad tyluma. Kad saulė. Kad nesprogsta.

Iš eilėraščių knygos „Dar šneka vanduo“, 1981 m.
„“„“
Margarita

Tu - mano draugė. Ligi galo.
Ir vėl mes sėdamės prie stalo...
Tik stalas kitas. Kitas metas –
Kavos, Kalėdų aromatas,
Sausainiai su šokoladu.
Abiem – nostalgiškai graudu –
Ano kvepėjimo. Sūrumo.
Žuvies ir druskos nešvarumo
Ir tavo žodžio iš tenai,
Kuriuo ne sykį raminai,
Kai man skaudėjo... Kai kiti
Pavargę buvo - ne kalti.

Šiaip sau

Dar smėlio laikrodį apversiu,
Dar vieną mirusį apverksiu,
Dar kokį sykį pamyluosiu,
Dar kokį sykį pameluosiu,
Dar kokį rytą spindulys
Per veidą mums gražiai nuslys, –

Žiūrėk, jau smėlis ir išbiręs,
Ir tas, ir kitas jau numiręs,
O aš nespėjau pamyluoti,
O aš nespėjau pameluoti...
Dar niekas nieko negirdėjo Ir viskas. Viskas? - Ar skaudėjo?

Eilėraščiai iš knygos „Praeiviai be praeities“, 1996 m.
„“„“
Grėsmė

Girdėjai? – šiąnakt ledas sprogo.
Ar taip yra, ar man atrodo,
Kad auga medžiai be šaknų,
O tu: sudie, aš išeinu.

... Sprogimas pelenus išbarsto.
Sakai sudie, bet jokio balso!..

Nejaugi tu mane bučiuoji? –
O, meilės praeitie saldžioji!

Apakę paukščiai plunksnas renka...
Ištiesk, paglostysiu tau ranką!

...aš taip beviltiškai siekiu
To balso, rankos ir akių...

Kur – tuštumoj mes ar narve?
Kas šitaip viską - ir tave?..

Tu pasakyk, kad nieko blogo.
Dar ne! Kol kas -
Tik ledas sprogo.
Bet stovim ant lyties. O lytį
Užkimę juodvarniai palydi.

Dabar

Prašau prašau: priglausk mane,
Kai praeitis iš kapo kyla,
Kai sidabriniai bėgiai dyla
Po ratais – ne atminime.
Priglausk– aš niekam nesakiau,
Kaip mėnesio šviesoj verkiau,
O šaltis pro vagono sieną
Į šerkšną vertė mėnesieną
Ir šiąnakt ten - labai aukštai –
Tos mėnesienos atšvaitai.

Iš eilėraščių rinktinės „Tiek turi“, 2006 m.
„“„“

Parduotuvėlė maža – tokių dar pasitaiko – ir senutėlė mažutė: vaškinė saujelė beria ant prekystalio aliumininius centus. Palinkus prie jų, kad nė vienas nenuriedėtų. „Trūksta, – atsidūsta suskaičiavusi pinigus pardavėja ir priduria: – O čia saga, močiut, čia ne centas.“ Senutėlė apčiupinėja atstumtą dviejų centų didumo perlamutrinę sagą ir prisikiša ją prie pat akių. „Saga, – pakartoja, – nugi sagą įmetė“. Paskui ji ilgai rankioja nuo prekystalio savo pabertus centus, visai kaip mažas vaikas proverksmiais kartodama: „nugi sagą įmetė“.
Tiek teįdedu iš užrašų sąsiuvinio su juokinga holograma ant viršelio. Ir taip gali pasirodyti per daug sentimentalu. Bet – tik pasirodyti. Žinau, kad Jūs, kam dabar rašau šituos žodžius, neįmesit senai susigūžusiai ant laiptų elgetėlei sagos. Pieną, beje, kurio pirkti ji buvo užėjusi į parduotuvėlę, senutė gavo. Nei aš, nei mergaitė už prekystalio nevedėm elgetėlės parodyti savivaldybės teksto ant reklaminio stendo – tai būtų buvę itin ciniška. Aš tik pati sau prisiminiau Sibiro žiemos pieną, nusiperkamą prie liepto, vedančio į „Lesozavodą“. Pienas būdavo sušaldytas „kvortelėse“ įdėjus į jas balanėlę, kad galėtum už jos paimti ir parsinešti („kvortelės“ likdavo moteriškės namuose - jos tik formos). Moteriškė, išpardavusi pieno cilindrėlius, pasikišdavo sulankstytą maišelį po pažastimi ir kildavo į kalną „atstovėti“ duonos – ilga eilė prie kontoros tįsdavo nuo pat ankstaus ryto.
Nuostabu būdavo laižyti tą iškrikusios sandaros pieną, parėjus į baraką: pirmiausiai viršų – tai gūbriu iškilus gelsva grietinėlė, antras sluoksnis – baltas, o trečias – melsvas ir perregimas – tai jau bemaž vanduo. Toks sušalęs susisluoksniavęs kokteilis. Tik tokio žodžio tada nebuvo nei pirkėjų, nei pardavėjų žodyne.
Sušalęs pienas – daugiau, kaip prieš pusę šimtmečio, Zimoj. Sena elgetėlė, kuriai pritrūko keleto centų pakeliui pieno – čia, Vilniuj, prieš pusmetį.

Iš eilėraščių ir užrašų knygos „Varinis angelas“, 2006 m.