Iš nesuvaidintos pagarbos

Spalio 22-ąją, pirmadienį, Maironio lietuvių literatūros muziejuje rengiamas atminimo vakaras, skirtas dainininko, aktoriaus, režisieriaus S.Rubinovo penktosioms mirties metinėms.

"Jei susirinks kažkiek žmonių vienos kraujo grupės, kaip mėgdavo sakyti tėvas, tai jau – daug. Jei nuoširdžiai pabendraus – dar daugiau. Tai buvo labai svarbu tėvui, kuris ragindavo eiti vieniems pas kitus, domėtis, dalytis", – sako Aleksandras, prisimindamas, kad tėtis laikė pareiga pamatyti visus kolegų naujus sceninius darbus, pasidžiaugti, pasakyti gerą žodį.

"Būsime ir mes, šeima. Žmona Daiva, abu mūsų sūnūs: Justinas, baigęs klasikinės gitaros specialybę, Joris, studijuojantis vokalą Hamburge. Iš senelio jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Atskris į Kauną specialiai dėl muzikinės premjeros – sudainuos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūrinį, parašytą tėčio atminimui", – džiaugiasi meniniu vakaro akcentu.

Žinoma, bus prisimintas ir maištingasis S.Rubinovo kūdikio – Kauno kamerinio teatro kūrimas, ir ištikimybės jam sindromas, ir darboholizmas, ir erudicija, ir humoras, ir daugybė kitų šios iškilios asmenybės savybių, kurias bandome vardyti.

"Jeigu man reikėtų parašyti apie tėvą, negalėčiau", – sako Aleksandras. Suprantu tą sūnaus "negalėčiau": jis iš pernelyg gero artimo žmogaus pažinimo, iš daugybės jausmų, nors ir praėjus kuriam laikui, dar labai gyvų.

Ilgisi turiningų pokalbių

"Sunkūs, – lakoniškai atsako paklaustas, kokie buvo penkeri metai be tėvo. – Palaidojęs tėvą, tarsi privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Mudu buvome tandemas. Maža to, kad kartu dirbome, kiekvieną vakarą, paprastai po "Panoramos", – skambutis. Gyvenome atskirai, bet skambindavomės. Ir šnekėdavomės apie politiką, kultūrą, gyvenimą – apie viską. Mano žmona Daiva stebėdavosi: "Darbe kartu visą dieną, tai ką, neišsišnekate?" Toks buvo tas mūsų bendravimas, labiau nei tėvo ir sūnaus – draugų, vienminčių. Jo man labai trūksta."

Tiesa, mosteli ranka Aleksandras, ir pasiginčydavo, ir pasipykdavo, bet niekada – dėl buities, dėl to, kas įprastai sustato tėvus ir vaikus į priešingas barikadų puses. "Aš nuo mažens buvau daugmaž lygiavertis partneris. Mano tėvai niekada nedemonstravo jokios viršenybės, neprimetė savo tiesų. Net kai imdavau maištauti, niekada nepalauždavo, nenutildydavo, visada bandydavo kalbėti argumentais, kad išgirsčiau ir suprasčiau", – prisimena pagarbų santykį, kuris įpareigojo ir Aleksandrą taip pat bendrauti su savo vaikais.

Iš tėvo jis išmoko ir kritinio mąstymo. "Mes nepriimame jokių duotų tiesų. Jas reikia perleisti per save, galbūt joms vėliau pritarti, bet jokiu būdu ne dėl to, kad taip sako visi, – dalijasi vertingu paveldėjimu. Juokiasi: – Aš net fiziškai negaliu pakęsti minios, jokios. Ir jis nemėgo. Visada buvo opozicijoje – atskiras."

Moto: keltis ir eiti

Aktorių Reginos Sakalauskaitės ir Stanislovo Rubinovo vienturtis sūnus Aleksandras vaikystėje, kaip ir visi berniukai, pasvajodavo: gal bus lakūnu, gal jūrininku, gal gaisrininku. Tačiau jau paauglystėje genai ėmė viršų – tapo savaime suprantama, kad darys tai, ką ir tėvas. Tiesa, S.Rubinovas tuomet buvo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, o Aleksandras, nelankęs jokių muzikos mokyklų, dainuoti neketino – viliojo dramos teatras.

Baigęs prestižinį Maskvos teatro meno institutą, nė minties neturėjo likti toli nuo namų. Grįžo į Kauną. Nors ir pataikė į auksinius Kauno dramos teatro laikus, kai režisavo Jonas Vaitkus, išdirbo čia vos metus. Turėjo vadinamųjų įvedimų, tačiau pasitenkinimo nejuto. O štai nuėjęs į 1976 m. tuomečiuose "Girstučio" rūmuose tėvo įkurtą Kauno jaunimo muzikinę studiją tarsi įgaudavo antrą kvėpavimą.

"Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Statėme Maurice’ą Maeterlincą, Aleksandro Bloko "Nepažįstamąją" –  apie tai valstybiniai teatrai tuo metu nebūtų galėję nė pasvajoti", – prisimena begalinį tėvo tikėjimą išauginti nieko bendra su vaidyba iki šiol neturėjusių žmonių studiją iki profesionalaus teatro, kuriuo ir tapo po dešimties metų.

"Ko aš neperėmiau? Jo fantastiško užsispyrimo. Jis niekada neatsitraukdavo. Niekada. Pasakė: "Bus teatras", ir padarė. Nors būta visko – ir depresijų, ir nuovargio, ir puolimų. Va tokio užsispyrimo aš neturiu. Tam tikra prasme palūžau po visos šitos griūties, – Aleksandras užsimena apie Kauno kamerinio teatro likvidavimą, jo bazėje įsteigiant viešąją įstaigą nauju pavadinimu. – Man atrodo, jeigu jis būtų gyvas, mes būtume radę kažkokį sprendimą. Jis buvo statytojas – ne griovėjas. Šia prasme man tikrai labai jo trūksta. Tokio palaikymo ar net bizūno: "Tai kaip? Reikia keltis ir eiti." Tai jis ir darė."

Grąžino moralinę skolą

"Šalia tėvo baigiau dar vieną teatro meno institutą", – pripažįsta A.Rubinovas, kalbėdamas apie beveik keturių dešimtmečių Kamerinio teatro etapą, kai suvaidinta daugiau kaip 5 tūkst. spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvauta daugiau nei 70 tarptautinių festivalių.

Būtent tėvas paskatino Aleksandrą režisuoti. "Kartą pasakė ir nukirto: "Aš nestatysiu, statyk tu." Teko paklusti", – juokiasi prisiminęs subtilų diktatą ir pasakoja apie vieną grąžintą moralinę skolą.

A.Rubinovo monospektaklis "Koba" ne kartą dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose. Ypatinga sėkmė aktorių ir jo spektaklį lydėjo Torunėje vykusiame trisdešimtajame festivalyje "Vieno aktoriaus teatrų susitikimai", kur A.Rubinovui buvo įteiktas vienas iš dviejų pagrindinių festivalio prizų. Tačiau svarbiausia, kad, lig tol nemokėjęs lenkų kalbos, suvaidino spektaklį lenkiškai.

"Priėmiau šį iššūkį dėl to, kad mano tėvas, spektaklio režisierius S.Rubinovas, visą gyvenimą norėjo, jog išmokčiau lenkiškai. Lenkų kalba buvo jo gimtoji", – pasakoja Aleksandras.

Tam, kad išmoktų spektaklio tekstą lenkiškai, Aleksandras paaukojo aštuonis mėnesius. Įveikti tarties problemas jam padėjo lenkų aktorius Januszas Stolarskis, perskaitęs ir įrašęs visą spektaklio tekstą. Po spektaklio lenkų žurnalistai, kalbinę Aleksandrą, labai nustebo, kad nepriekaištinga lenkų kalba suvaidinęs spektaklį aktorius šia kalba nekalba.

Jaudinanti išpažintis

Aleksandras džiaugiasi, kad, dar tėvui esant gyvam, suspėjo suredaguoti ir išleisti jo memuarų knygą "Miške ir scenoje". 2013 m. pasirodžiusi knyga nustebino net ir žodžio meistrus: nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti, be lašo pykčio, neapykantos. Nors turinys "sunkus" – gausu Lietuvos prieškario gyvenimo detalių, tragiškų karo įvykių fragmentų, pokario realybės, sovietinio laikotarpio absurdo, knyga parašyta grakščiai ir lengvai. Žinoma, dominuoja lengvas humoras.

"Humoras buvo viena sudedamųjų jo dalių. Aš – pusė lietuvio, pusė žydo. O jis – žydiško kraujo, be humoro – nė kur. Pats rimčiausias pokalbis nepraeidavo be pajuokavimų, anekdotų, intelektinio pažaidimo. Jei žmogus nesupranta humoro, su juo juk kalbėti neįmanoma! – šypsosi prisiminęs Aleksandras, kurį be galo žavėjo ir tėvo intelektas, erudicija. – Ko stebėtis, jei jis šešerių skaitė Adomo Mickevičiaus poeziją ir sukūrė monospektaklį pagal ją. Būdavo, didžiausiais fragmentais cituoja prozą, o atsimena tai iš vaikystės."

Valia ir gyvenimas

Keturių dokumentinių filmų režisierius A.Rubinovas vos puse lūpų kalba apie ir kitus tėvo gyvenimo įamžinimo planus: "Visi mano filmai – apie tremtį. Apie holokaustą nesukūriau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten ir visi kiti giminės iš tėvo pusės."

Aleksandrui ironišką šypsnį kelia prisiminimai apie daugelio pastangas inkriminuoti tėvui komercinį žydiškumą: "Jis buvo patologiškai sąžiningas. Dėl ko labai kentėjo, nes gandų buvo visokių. "Joks žydas už tokius pinigus nedirbs", "Aišku, kad krauna sau pinigus", – šnabždėdavosi, kai kūrėme teatrą. Jis niekada niekam nedavė kyšio. Negalėjo to daryti, negaliu ir aš. Ar tai yra gerai? Sąžinė – rami, bet gyventi nėra gerai. Užtat turėjo neregėtą valią. Valia buvo visas jo gyvenimas. Iki paskutinių dienų. Dieną prieš mirtį gulėjo paliatyviosios slaugos skyriuje, puikiai suprato, kas jo laukia, gyvybę palaikė deguonies aparatas. Ir... pradėjo dainuoti arijas. Atbėgo seselė, kas vyksta, klausia. "Mes čia Borisą Godunovą dainuojam", – atsakė. Kokios vidinės galios reikia tam?"

Apie drąsą

2011 m. S.Rubinovas Kauno kameriniame teatre režisavo spektaklį "Diena ir naktis" pagal Daivos Čepkauskaitės pjesę "Duobė", kurioje kalbama apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje įvykusią tragediją – holokaustą. 2012-ųjų vasarį Sugiharos fondas paskelbė 2011 m. Tolerancijos žmogų.

Mano džiaugsmui, juo tapo Daiva Čepauskaitė. Už pjesę, kurią sumanėme ir realizavome mūsų teatre. Formuluotė diplome skambėjo taip: "Už ribų peržengimą, pilietinę ir moralinę drąsą meno kalba spręsti praeities ir šiandienos visuomenės dilemas, už skausmingos praeities aktualizavimą padarant ją ne kažkieno, bet mūsų pačių, už pastangas kurti istorinę atmintį ir dialogą." (...) Ką ypatinga padarė Daiva? Kokias ribas ji peržengė? Viskas, ką byloja pjesė, yra neabejotina tiesa. Dokumentai – autentiški, žmonių likimai – taip pat. Visi faktai žinomi, patikrinti, nepaneigti. Pjesėje ir spektaklyje nėra piktų kategoriškų nuomonių. Kurgi ta drąsa? Gal formuluotėje – tik gražūs, bet niekuo nepagrįsti žodžiai?

"Tolerancija – ha, ha, ha... Sielą pardavė judošiams už 30 sidabrinių."

"Nežinau, kokia tu esi rašytoja, bet kad verslą išmanai – tai tikrai. Tau žydukai gerai atsilygins."

"Gal geriau šita pinda būtų parašiusi pjesę, kaip išsigimėliai žydai NKVD‘istai kankino ir žudė žmones."

"Dar mažai šių išgamų sunaikino. Reikėjo išdusinti iki paskutinio, gal dabar mažiau problemų būtų."

Ir taip toliau, ir taip toliau... Paskambinau rašytojai:

– Komentarus internete skaitot?

– Nebijokit – nepalūšiu. Aš tam pasiruošusi.

Iš tiesų formuluotė teisinga: už pilietinę ir moralinę drąsą. Taip, Daiva Čepauskaitė peržengė ribas.

Iš Stanislovo Rubinovo knygos "Miške ir scenoje"

Komentaras

Daiva Čepauskaitė, aktorė, rašytoja

Man atrodo, kad Stanislovas Rubinovas buvo tikrasis romantikas. Jo idėjos, jo poelgiai buvo romantinės kilmės. Iš to romantizmo buvo kuriamas ir būtent toks teatro modelis. Teatras jo gyvenime buvo idealizuotas, pakylėtas ir gal net sakralus objektas. Teatras jam nebuvo vien darbas, teatras jam buvo gyvenimo būdas, kovos su negerovėmis laukas, meilės objektas, brangiausias kūrinys. Romantika buvo jo varomoji jėga, jo ideologija. Jaunystėje ta romantika jį atvedė į Kauną, kur jis rinkosi ne uždarbį, o teatrą kaip idėją, kaip vėliavą.

Toji romantika nė kiek neapleido jo ir sulaukus brandaus amžiaus. Teatras jam tebebuvo ir visada išliko ne darbovietė, kur kartą per mėnesį mokamas atlyginimas, net ne kūrybos namai, bet absoliuti idėja, tikslas ir vienintelė siekiamybė. Prisipažinsiu, kartais mus tas erzindavo – tas atotrūkis nuo tikrovės, tas visiškas pragmatizmo nebuvimas, tas nesiorientavimas materialinėse koordinatėse. Kai pagalvoju, kiek kartų mes, jo aktoriai ir bendražygiai, savo ciniškais poelgiais, kalbomis ir pasirinkimais nuleisdavome jį ant žemės, kiek kartų išduodavome jo vertybes...

Man atrodo, kad jis daugybę kartų turėjo mumis nusivilti, tačiau niekad to nusivylimo nerodė. Jis stojiškai eidavo pirmyn kaip tikras užsispyrėlis, vienišas kovotojas Don Kichotas, iš kurio juokiasi aplinkiniai, tačiau jam tai nesvarbu, nes jis turi kilnų tikslą, kurio siekia su renesansišku optimizmu. Tas jo nepalaužiamas tikėjimas, užsispyrimas ir ištikimybė savo idėjoms, ne vienus metus kartu dirbant, jau kėlė nebe pašaipą ar nuostabą, o pagarbą, kurią jis pats, beje, nuolat rodė. Jis rodė pagarbą kiekvienam, su kuriuo dirbo, kiekvienam savo priešininkui ar oponentui. Su kiekvienu neišmanėliu jis kalbėjo kaip lygus su lygiu.

Jis buvo puikus pasakotojas. Jo istorijos buvo tokios įdomios, kad galima buvo jų klausytis be galo. Klausantis tų pasakojimų, atrodė, kad to žmogaus gyvenime nuolat nutinka daugybė neįtikėtinai įdomių dalykų, nuostabiausių nuotykių, anekdotinių situacijų. Atrodė, kad gyvenimas su tokiais įvykiais turėtų būti be galo įdomus. Neabejoju, kad toks jis iš tiesų buvo – labai įdomus, tikslingas, prasmingas.

S.Rubinovas sulaukė garbingo amžiaus, tačiau jis niekada nebuvo išėjęs į pensiją – nesėdėjo fotelyje priešais televizoriaus ekraną, neleido laisvalaikio dejuodamas apie savo ligas. Laisvalaikio jis niekad ir neturėjo, nes jam jo nereikėjo. Jis buvo laimingas dirbdamas.