– Pavasarį TV3 televizija pasitinka su naujomis kriminalinio serialo „Gaujų karai. Ledlaužis“ serijomis. Šeštą sezoną skaičiuojantis serialas – jūsų režisuotas, jame dar ir vaidinate. Ar dėl to kiekvieną dieną plušate sporto salėje – kad jūsų įkūnijami kriminalinio pasaulio veikėjai būtų panašūs į realiai egzistuojančius (-avusius) jų prototipus?

– Iš karto jus pataisysiu, kad būtent šio sezono serijose aš nevaidinu.

Kalbant apie sportą, jis man apskritai yra ir sveikata, ir malonumas. Be to, man labai patinka suderinti kelis dalykus, tarkime, režisuoti ir vaidinti arba sportuoti ir atsakinėti į jūsų klausimus. Visada sakiau, kad multidarbas yra kur kas įdomesnis.

– Jums – 56-eri. Turite perpus jaunesnę žmoną Justiną, šešerių metų sūnelį Raidą. Gal teko domėtis šiuo metu itin sveikatos ir mokslo pasaulyje populiaria tema apie ilgaamžiškumą (angl. „longevity“), kurios vienas iš būtinų faktorių – reguliarus sportas?

– Ne, nesidomėjau. Be to, kaip su tuo susijusi mano žmona? (Juokiasi.) Sportuoju, kad kokybiškiau išgyvenčiau tą laiką, kurį Dievulis man davė.

Kiti prioritetai – kokybiškas miegas tinkamu laiku. Einu gultis 21–22 val. ir keliuosi 5–6 val. Ne mažiau svarbu geras maistas, geras viskis ir geras seksas!

Stresas? Ne, nejaučiu, nes visos šios sudedamosios dalys, kurias ką tik išvardijau, stresą malšina. Jei leisi sau stresuoti ir nuolat kalsi į galvą, kad tau stresas, greitai užsilenksi, o jei būsi savo amato profesionalas, normaliai bendrausi su kolegomis – patirsi jo mažiau.

TV3, R. Rudoko asmeninio archyvo nuotr.

– Esate kriminalinio serialo „Gaujų karai. Ledlaužis“ režisierius. Kada pajutote, kad jau subrendote ne tik vaidinti, bet ir režisuoti: juk jokių specialių mokslų nebaigėte?

– Kaip tapau režisieriumi? Daug filmų prisižiūrėjau ir tapau (juokiasi).

Jei rimtai, esu baigęs aktoriaus meistriškumo studijas, o su režisūra mane jau daugiau nei 20 metų vis suveda likimas. Teko laimė dirbti su vienu geriausių visų laikų teatro režisieriumi Eimantu Nekrošiumi,  noromis nenoromis dėjausi į galvą visą jo patirtį. Pamačiau, kaip smagu susirasti medžiagą, ją pačiam režisuoti, o paskui pačiam dar ir vaidinti.

Esu pastatęs keletą spektaklių Jaunimo teatre, kituose Lietuvos teatruose. Esu režisavęs miuziklą „Tadas Blinda“, rodytame Vilniaus Vingio parke su Andriumi Mamontovu priešakyje.

Televizijos serialų režisūra – vėl kita patirtis. Debiutavau TV serialu „Rezidentai“. Iš pradžių labai išsigandau, kai man buvo pasiūlyta perimti jo režisavimo vairą. Mąsčiau, kaip reikės vienam sezonui sukurti 80 serijų, bet po poros mėnesių jau ne juokais pamėgau šitą darbą.

„Rezidentai“ buvo gera mokykla – teko pabūti ir režisieriumi, ir pirmuoju, ir antruoju jo padėjėju. Teko pasigilinti ir į šviesas filmavimo aikštelėje, vadovauti operatorių ir aktorių komandoms, be to, dar ir pačiam vaidinti.

Labai norint apgauti žiūrovą galima, bet mes norėjome, kad seriale jis pajustų tikrą Ispanijos dvasią.

– Po „Rezidentų“ serialų pasipylė kaip iš gausybės rago – režisavote serialus „Moterys meluoja geriau“, „Gaujų karai“, „Sniego skonis“, „Kam ta meilė“ ir kt.

– Ne tik serialus. Per pastarąjį dešimtmetį režisavau ir tris pilnametražius kino filmus: „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“, „Pasmerkti. Kauno romanas“ ir istorinį filmą „Laikinai jūsų“, kurį dar visai neseniai žiūrovai galėjo išvysti kino teatruose.

– Pragmatiškai mąstant, režisieriumi būti apsimoka: visada galite išsirinkti patį įdomiausią vaidmenį arba pats jį susikurti. Tik kaip čia prašovėte su „Gaujų karai. Ledlaužis“? Minėjote, kad šio serialo serijose jūsų nebematysime?

– Prieš tai buvusiame „Gaujų karų“ sezone mano personažą – baisų banditą – kriminalistai prirėmė prie sienos, jis nebeturėjo kitos išeities ir  nusišovė. Kaip matote, kartais ir režisierius prieš scenarijaus rašytojų sumanymus būna bejėgis. Aš dar bandžiau su jais ginčytis, bet buvau pastatytas prieš faktą, kad mano personažas turi realų prototipą, kurio likimas buvo būtent toks.

– Naujo sezono „Gaujų karų“ serijose žiūrovai galės pasinerti į vieno iš įtakingiausių Lietuvos narkobaronų istoriją. Taip pat – pasidžiaugti puikiais vaizdais iš Ispanijos, nes didelė dalis serialo veiksmo vyksta būtent ten. Negi neradote ispaniškų peizažų Lietuvoje?

– Kai TV žiūrovas pamatys vaizdus, kuriuos nufilmavome: gyvą gamtą, kalnus, jūrą, palmes, išsyk supras, kad Lietuvoje tokie dalykai būtų buvę neįmanomi. Nebent filmavimas vyktų specialiose LED ekranų studijose, o tai kainuotų milžiniškus pinigus. Labai norint apgauti žiūrovą galima, bet mes norėjome, kad seriale jis pajustų tikrą Ispanijos dvasią.

Norint visa tai suorganizuoti teko gerokai paplušėti. Įsivaizduokite, nuvežti visą kūrybinę grupę – apie 30 žmonių – į Ispaniją, o kur dar visi aktorių grafikų suderinimo reikalai, operatoriai su visa savo darbo amunicija ir pan.! Gyvenome ir filmavome ten porą savaičių. Žiūrovai galės įvertinti, ar mums pavyko.

TV3, R. Rudoko asmeninio archyvo nuotr.

– Įsivaizduokite, kad TV3 žiūrovas yra jūsų geras bičiulis, kuriam pasakojate prie puodelio kavos, kuo šis serialas žavus ir vertas dėmesio...

– Jis vertas dėmesio vien jau dėl to, kad jo personažai – tikri, realiame pasaulyje egzistuojantys. Kalbame apie dar visai nesenas istorijas, kuriose dalyvavo Lietuvoje ir Ispanijoje gyvenantys lietuvių nusikaltėliai.

Žiūrovai išvys ir daug specialiųjų efektų: buvo tokių sprogimų, kurie tikrai vertė iš koto. Apie siužetą nepasakosiu. Žiūrėkite ir patys pamatysite. Pasakysiu tik tiek, kad buvęs Klaipėdos kriminalinis autoritetas Vilkas, užsitraukęs teisėsaugos nemalonę, sprunka į saulėtąją Ispaniją, kurioje pamažu ima skintis kelią iki narkobarono titulo. Procesą atidžiai stebi Lietuvos kriminalinė policija, ruošdamasi operacijai „Ledlaužis“, tad Vilką̨ nuo teisiamųjų suolo skiria tik vienas neatsargus žingsnis…

– Jūsų režisuotose kriminalinio pasaulio istorijose nusikaltėliai dažniausiai turi pravardes, slapyvardžius. O kaipgi R. Rudokas, ne sykį tapęs vienu iš jų filmavimo aikštelėje? Ar daug per gyvenimą esate turėjęs pravardžių?

– Porą tikrai turėjau. Maždaug nuo 8 iki 11 klasės tarp draugų turėjau pravardę Waitas (angl. white – baltas), paskui iki pat dabar turiu vieną vienintelę – Rudis. Pagal pavardę.

– Įvedus jūsų pavardę į gūglo paieškos sistemą, iškrinta gausybė straipsnių apie jus, jūsų karjerą, šeimą, vaikus. Kokį patį neįtikinamiausią gandą apie save esate skaitęs?

– Nelabai tuos straipsnius skaitau, bet kartą nusipirkau kioske laikraštį ir per visą pirmą puslapį pamačiau antraštę: „Naujasis narkotikų baronas Ramūnas Rudokas, užauginęs Rokiškio rajone 6 ha narkotinių kanapių“. Įsivaizduojate, kaip pasijaučiau gavęs tokią bombą? Laikraštyje – ilgiausias straipsnis apie tai, kaip tam tikri žmonės jau suimti, o manęs teisėsauga irgi ieško.

Tiesa tokia, kad mes su partneriu iš tikrųjų auginome pramonines kanapes – iš Prancūzijos atsivežėme legalių nenarkotinių kanapių sėklų ir pasėjome jas į lietuvišką dirvą. Lietuvos teisėsaugos institucijoms šis dalykas pasirodė įtartinas, todėl visos kanapės buvo konfiskuotos ir sunaikintos kaip nelegalios, t. y. narkotinės kanapės, o mano kolega patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tuomet žiniasklaida rašė, kad sugauti stambūs narkotikų augintojai, siejami su nusikalstamomis grupuotėmis. Istorijos moralas? Mes laimėjome visus Europos teismus, Lietuvoje buvo pakeisti įstatymai ir ūkininkai, mums pramušus kelius, paskui galėjo auginti šį nuostabų augalą atsipūtę. Žodžiu, straipsniui realaus pagrindo būta, bet jau ta antraštė... Įsivaizduokite, kai tėvai, draugai, giminės ir visi artimieji pamato tokį baubą, o aš lygioje vietoje patiriu teisinį persekiojimą. Niekam to nelinkėčiau.

TV3, R. Rudoko asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų kolegė Ineta Stasiulytė sykį yra išsitarusi, kad režisieriaus R. Rudoko filmavimo aikštelėje aktoriai bijo, bet kartu jį ir labai myli. Dirbe naudojate bizūno ir meduolio principą?

– Nežinau. Aš noriu, kad aktorius, atėjęs filmuotis, bent 70–80 proc. būtų išmokęs savo tekstą. Tada galėtų ir paimprovizuoti, nes daryti tai kokybiškai gali tik tuo atveju, jei mintinai moki savo tekstą.

Kitas dalykas – aktorius turi būti blaivus. Labai nemėgstu, kai į filmavimo aikštelę ateinama su kvapu. O jei dar tai moteris...

Ar manęs bijo? Nemanau. Aš nereikalauju iš aktorių neįmanomų dalykų. Tiesiog ateinu pasiruošęs darbui – beveik mintinai žinau visą filmo scenarijų, visų aktorių tekstus – ir to paties reikalauju iš kitų.

– Dažnai lietuviškuose serialuose veikia tam tikros kelių aktorių grupės – jei būna vienas, paprastai žiūrovai išvys ir kitą. Jūs pats dažnai vaidinate su aktoriumi Mariumi Jampolskiu. Įdomu, kokia jūsų draugystės istorija?

– Su Mariumi dirbame kartu jau nuo pirmojo „Moterys meluoja geriau“ sezono. Bus koks septyniolika metų. Tarp mūsų – dešimties metų amžiaus skirtumas, tad Marius tikrai nėra mano studijų draugas. Šeimomis irgi nedraugaujame, tiesiog daugelyje projektų dirbame kartu, esame geri darbo bičiuliai. Beje, dar ir tos pačios muzikos grupės „Čilinam“ nariai.

Švęskime kiekvieną dieną ir tada nereikės pirkti didžiulių puokščių gėlių lyg išperkant kokias nors būtas nebūtas kaltes.

– Pats ne kartą esate sakęs, kad blogiuko įvaizdis prie jūsų prilipo kaip etiketė gal dėl išvaizdos, gal dėl pirmųjų vaidmenų. O kiek kartų esate kūręs teigiamą personažą?

– Sekite reklamą ir būtinai pamatysite, kad spektakliuose „Tėtis“ ir „Tėtis 2“ R. Rudokas yra visiškai kitokiame amplua, nei žiūrovai įpratę matyti. Ten aš ne gangsteris, ne banditas, net ne piktas senis, o fainas žmogus su savitu charakteriu, labai įdomiai bendraujantis su savo žmona, vaikais, kaimynais, dėdėmis ir tetomis. Tuose monospektakliuose aš vienas vaidinu daugybę skirtingų personažų. Beje, „Tėčiui 2“ scenarijų parašė vienas geriausių Lietuvos rašytojų, scenaristų Sigitas Parulskis.

– Cituoju: „Aš mėgstu dirbti, ir dirbti daug.“ Ar ta pati frazė galioja ir namuose?

– Žinoma. Ir namus tvarkau, ir indus plaunu, drabužius skalbiu, lyginu, vaiką į mokyklą ir iš mokyklos vežioju... (Ilgoka pauzė.) Cha cha cha... (Juokiasi.) Žmona namuose juk turi būti karalienė ar bent jau princesė. (Ramūno žmona – grožio specialistė Justina Rudokė – aut. past.)

– Neseniai praėjo Tarptautinė moterų diena. Apibėrėte žmoną gėlėmis, dovanomis?

– Ne, ne (juokiasi). Tikrai nevažiavau ir šiandien nevažiuosiu prie jos grožio salono su 1 000 rožių puokšte. Nemėgstu primestų švenčių – visokių kovo 8-ųjų, valentino dienų, kai turgelį apipuola pulkai vyrų, kad galėtų nupirkti kokią sušalusią tulpelę. Manau, kad dovanoti mylimam žmogui dovanas reikia kas minutę ar net kas sekundę. Švęskime kiekvieną dieną ir tada nereikės pirkti didžiulių puokščių gėlių lyg išperkant kokias nors būtas nebūtas kaltes.

Sveikink, mylėk, bučiuok savo moterį kiekvieną dieną – tiek kovo 1-ąją, kovo 6-ąją ar kovo 8-ąją.

TV3, R. Rudoko asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo švenčių pereikime prie rimtesnių reikalų – artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Pirmąjį serialo „Gaujų karai“ sezoną veiksmas vyko būtent pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. Sakykite, ar Lietuva – palanki vieta darbuotis kino filmų, serialų kūrėjams?

– O, taip. Dar ir kaip! Kur daugiau gali taip gerai nufilmuoti 1990-uosius,  t. y. praeito amžiaus metus, jei ne Lentvaryje ar Rūdiškėse (juokiasi). Sustingęs laike miestas. Dešimtojo dešimtmečio pastatai, gatvės. Jei reikia 2025 m. – prašom, vykstame į Vilnių.

Jei filmuojame istorinį filmą ar serialą, Lietuvoje yra labai daug tiek apleistų, tiek renovuotų, veikiančių dvarų.

– Kurdami filmus, serialus prisivažinėjate po Lietuvą iki soties. Ar belieka noro keliauti po šalį su šeima?

– Lieka, kur neliks. Mano gimtasis miestas yra Rokiškis (Šiaurės Aukštaitija), o žmonos – Skuodas (Šiaurės Žemaitija). Tad, jei norime per Velykas ar Kalėdas apvažiuoti ir vienus, ir kitus, maršrutu Vilnius–Skuodas–Rokiškis–Vilnius tenka sukarti daugiau nei 1 000 km! Apvažiavus tą trikampį jau ir išeina beveik visa Lietuva.

Kadangi mėgstu jėgos aitvarus, vasaras leidžiame Drevernoje, kur geras vėjas pučia. Šią vasarą turbūt daugiau laiko būsime Palangoje, nes su grupe „Čilinam“ bus nemažai koncertų. Teks prisitaikyti ir šeimai.

– Esate ir taip labai užsiėmęs žmogus, kuriems galams reikėjo dar ir „Čilinam“?

– Kai buvau gal keturiolikos, muzikos mokytoja Rokiškio kultūros namuose sugalvojo statyti muzikinį spektaklį, o man patikėjo pagrindinį vaidmenį, nes lankiau muzikos mokyklą, grojau gitara, violančele. Po premjeros prie mūsų su mokytoja priėjo svečiai iš sostinės ir labai mane išgyrė: sakė, kad turiu gerą klausą ir galiu būti dainininkas. Šita frazė man ilgai skambėjo ausyse, kol per vieną televizijos projektą, kuriame dalyvavome trise: aš, M. Jampolskis ir Stano, gimė grupė „Čilinam“. Dabar jai penkiolika metų. Galite įsivaizduoti – tiek metų mes čilinam ir net pradėjome kurti autorines dainas, todėl užteks koncertuoti picerijose – netrukus šturmuosime arenas!

– Mes kalbamės jau beveik valandą, o jūs vis dar nenulipate nuo treniruoklio...

– Taip... Esu priklausomas nuo sporto. Neseniai kažkur skaičiau, kad jei žmogus daugiau nei septynias valandas per savaitę sportuoja, jau nenormalu, tai jau, anot psichologų, kritinė psichinė būklė – kitaip sakant, priklausomybė. Nesąmonė.

Faktas, kad turi būti saikas. Juk neariu po penkias valandas per dieną. Tačiau sportas, kaip jau sakiau, man padeda greičiau įsisavinti ir profesinius dalykus – tarkim, per valandos trukmės kardiotreniruotę galiu perskaityti visą kino filmo scenarijų, galiu išmokti naują vaidmenį. Todėl nesėdėkite ant sofų, o sportuokite... Tiesa, dar žiūrėkite „Gaujų karus“ per TV3: juk tam ir esate žiūrovai, kad žiūrėtumėte!