PARODŲ SALĖSE
Rudeninė dailės puokštė masina spalvomis
Per savaitę Klaipėdos dailės parodų rūmuose – vėl visa puokštė naujų dailės parodų, kurias klaipėdiečiai gali aplankyti iki rugsėjo 28-osios. Dailės gerbėjams pristatomos Liepojos dailininkų, klaipėdiečių architekto ir skulptoriaus Gintauto Survilos bei grafikės Onos Šimaitytės-Račkauskienės, taip pat kauniečio dailininko Vytauto Eigirdo kūrybos ekspozicijos. Greta, Baroti galerijoje, ką tik veikė klaipėdiečių menininkų tėvo ir sūnaus – Romo ir Roko Klimavičių metalo plastikos objektų ir tapybos paroda, stilistiškai stebėtinai vientisa ir bene įspūdingiausia iš visos pirmosios rudeninės parodų puokštės. Deja, veikė pernelyg trumpai – tik savaitę – taigi blykstelėjo ir bemat užgeso. Kas spėjo tuomet užsukti į Baroti galeriją, - ją pamatė, kas nespėjo – nepamatė. O vis dėlto gaila...
Tačiau Dailės parodų rūmuose dar yra šiek tiek laiko aplankyti naujas parodas, kurios įdomios vien jau savo įvairove.
Kūrybinis portretas
G.Survilos personalinė piešinių, medžio skulptūrų ir fotografijos paroda „Girdėjimas tyloje“ patraukia akį autoriaus sukauptumu bei vienodai stipria kūrybine raiška dviejose vaizduojamojo meno srityse – skulptūroje ir fotografijoje. Piešiniai yra tarsi jungiamoji tų dviejų dalis. Menininkas juos naudoja kaip eskizus savo skulptūroms, o piešinių idėjos dažnai išsirutulioja „bemedžiojant“ vaizdus fotografijoms. Šios trys vientisos ekspozicijos dalys tampa savotišku autoriaus kūrybiniu portretu, kuriame galima įžvelgti ir apžvelgti menininko kūrybos arealą, jį dominančias temas, idėjas bei jų sklaidos formas, paieškoti bendro vardiklio, nusakančio esminius jo kūrybos bruožus. Sakyčiau, tai pirmiausia – nuotaika. Ji – labai rami, skleidžianti susikaupimą, susimąstymą, įsiklausymą į tylą. Maloniai nuteikia ir autoriaus atidus, jautrus dėmesys medžiagai – jo skulptūros tiesiog skleidžia menininko rankų šilumą, padarytos labai preciziškai, jaučiant formą, gebant ją apvaldyti, plastiškai sumodeliuoti erdvėje. Čia, matyt, turi reikšmės, kad G.Survila studijavo ne tik skulptūrą, bet ir architektūrą. Jo fotografijose tai irgi juntama. Dirbdamas Kuršių nerijos nacionalinio parko vyriausiuoju architektu, G.Survila ir savo fotodarbuose atkreipia dėmesį į mūsų peizažo grožį, jame pastebėdamas, iš pirmo žvilgsnio paprasčiausias detales, kurios jo fotovaizduose pakylėjamos iki sugretinimo ir apibendrinimo, prabyla šviesos ir tamsos kontrastais, neįkyriais simboliais ir filosofinėmis asociacijomis. Įdomu, kad tai – tarsi „paveldima“ – simbolių užuominomis, metaforomis „apaugę“ ir jo skulptūros. Smagu, kad visa tai ekspozicijoje sukuria nebanalią, labai jaukią dvasinės pusiausvyros atmosferą. Įsidėmėtinas autorius ir paroda.
Latviai – kitokie...
Didžiulę Liepojos dailininkų kūrybos parodą Klaipėdoje pristatė visas būrys – bene 17 autorių, specialiai atvykusių į vernisažą. Tokie Klaipėdos ir Liepojos dailininkų susitikimai, apsikeitimai parodomis tapo gražia kaimyniška tradicija, kuri po ilgokos pertraukos su nauja jėga atgimė jau nepriklausomybės metais. Anot Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pareigas einančio skulptoriaus Arūno Sakalausko, kitas artimiausias susitikimas, matyt, bus jau Liepojoje.
O šįsyk Klaipėdoje savo naujausius darbus eksponuoja 31 dailininkas iš Liepojos. Parodoje latviai pristato savo tapybą, grafiką, dailiąją tekstilę, stiklą, keramiką, skulptūrą. Apžiūrint ekspoziciją, krenta į akis nemenki lietuvių ir latvių profesionaliosios dailės skirtumai. Anot svečių parodą pristačiusio Liepojos meno galerijos „Klints“ direktoriaus tapytojo Aivaro Kleinso, „mes, lietuviai ir latviai, esame labai artimi, bet vis dėlto kitokie. Mūsų bendros šaknys, bet skirtinga istorija. Dabar, kai pasaulio kultūros procesai persipina, labai svarbu išsaugoti savo identiškumą. Meno srityje labai svarbu – išsaugoti savo braižą. O čia labai padeda štai tokios parodos“.
Iš parodos matyti, kad latviai menininkai išties labai rūpinasi savo identitetu. Akivaizdu, kad jie nuosekliai tęsia latvių dailės tradiciją, nelabai kreipdami dėmesį į europines šiuolaikinio meno tendencijas. Todėl kažko labai naujo ar ypatingo parodoje kaip ir nėra. Nors ji labai įvairi, spalvinga žanriniu požiūriu. Beje, įdomu susipažinti su latviška profesionaliąja tekstile, kurioje dar išlikę etnokultūriniai ornamentai (E.Ošelės gobelenai, I.Kleinos aplikacinės širmos). Parodoje daug tapybos, kuri, išskyrus gal tik G.Stavrovskos ir A.Kleinso paveikslus, vis dėlto nepatraukia dėmesio. Keramika, skulptūra ir stiklas – blankoka, čia kaimynai savo meniniais ieškojimais latvius aplenkė iš visų pusių... Tačiau nebūkime tokie griežti – pažintine prasme tokia parodinė lyginamoji patirtis mums labai naudinga. Juolab kad lietuviška, taip pat ir klaipėdietiška dailė tokiame kontekste tikrai neprastai atrodo, ir tai glosto savimeilę... Tarp kitko, daug labiau nei tarptautinėje fotografijos parodoje „Modernioji kūno antropologija“, šiemet viešėjusioje toje pačioje didžiojoje Klaipėdos dailės parodų rūmų salėje. Tuomet naujausi latvių fotomenininkų darbai, palyginti su lietuvių, kėlė nuostabą, pavydą ir pasigėrėjimą. Ką gi, dailė – ne fotografija, o Liepoja – dar ne visa Latvija... Bet draugystė – vis tiek gražu!
Emocijų korida
Gretimoje salėje savo tapybą ir grafiką eksponuoja kaunietis dailininkas Vytautas Eigirdas, sprendžiant iš darbų, nesukantis sau galvos dėl tautinio identiteto. Jam labiau rūpi pati tapyba ir kaip joje išreikšti save. Pasak dailėtyrininko Igno Kazakevičiaus, šio dailininko kūrybos moto galėtų būti – korida: tarp spalvos ir formos, jei tapytojui, be formalių kompozicijos aspektų, nerūpėtų paveikslų turinys... V.Eigirdas meta iššūkį tradiciniams dailės kanonams. Jo tapyba – tai savotiškos kraštovaizdžio struktūros studijos. Dailėtyrininkas pastebi, jog tapyba ant spalvoto grunto, dažų klojimas voleliu, reljefinių ir lygių, blizgančių ir matinių plotų kaita – tai tik kelios priemonės iš plataus V.Eigirdo išraiškos diapazono. Logiškai jomis manipuliuodamas, vengdamas beatodairiško spontaniškumo, idėjiškai nepagrįsto efekto, autorius atranda kolorito ir dekoratyvios plokštumos vienį. Taip turinys prilyginamas formai.
V.Eigirdas - bene vienintelis tapytojas Lietuvoje, religinėms krikščionybės tezėms suteikiantis aštrią išraišką. Atmesdamas paplitusį, banalų, reportažinį biblinių temų atpasakojimą, jis interpretuoja Senojo testamento pranašysčių fragmentus, asociacijas sukėlusius sakinius. Kitaip tariant, kuria tapybinį mitą, paremtą netradiciniu požiūriu į kanoninius dalykus. Parodoje yra keli paveikslai, iliustruojantys šį dailėtyrininko pastebėjimą. Be to, esama „juodojo“ ir „baltojo“ periodų darbų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų iš „babelės“ serijos.
Antroji V.Eigirdo parodos dalis skirta grafikai, kuri masina juodos ir baltos spalvų kontrastu, galimybe į mus prabilti piešiniu. Juodas tušas dengia didumą V.Eigirdo grafikos lakštų ploto. Jame – tie patys, iš V.Eigirdo tapybos atkeliavę „Pandoros įsčių pagimdyti riteriai, kekšės, dievybės ir mirtingieji“... Autorius į Klaipėdą atvežė darbus iš savojo grafikos ciklo “Ezechielio pranašystės“. Kaip galima pastebėti, V.Eigirdo grafika – rafinuotesnė, konkretesnė nei tapyba. Ir, kas be ko, - literatūriškesnė...
Anot I.Kazakevičiaus, šioje parodoje mes turime galimybę „regėti koridą, kurioje menininkas sąmoningai siekia nukraujuoti emocijomis, o surinktus materijos krislelius paversti spalva ir forma“. Tokią „koridą“ verta pamatyti.
Grafikos šiluma
Į jubiliejinį vernisažą pakvietusi savo kūrybos gerbėjus klaipėdietė grafikė Ona Šimaitytė-Račkauskienė surengė solidžią apžvalginę savo darbų parodą, lydimą įspūdingo dailininkės kūrybos katalogo.
Parodoje galime iš arti pamatyti jos ofortus, piešinius, monotipijas. Nėra gal tik minkštų žaislų, kuriuos vienu metu dailininkė labai entuziastingai siuvo, buvo surengusi kelias jų parodas. Tačiau visa siena nukabinta ekslibrisais kuriems ji skiria ypatingą dėmesį, daug jų yra sukūrusi, dalyvavusi su jais konkursuose, laimėjusi nemažai apdovanojimų.
Žinant, kad jubiliatė yra ir kandidatė į sporto meistrus, Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė ir prizų laimėtoja, akį patraukia jos monotipijos, kuriose vaizduojami kalnai. Yra jose kažkas, kas priverčia ir žiūrovo širdį greičiau plakti...
Vis dėlto bene didžioji parodos dalis byloja apie autorės meilę gimtinei, savam kraštui ir... ofortui. Kaip pristatydama parodą pastebėjo dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikos motyvai – paprasti ir pasikartojantys – paukštis, medis, lizdas, knyga, liaudiška skulptūrėlė, pamario krikštas, kelias... Tai universalūs vaizdiniai, kiekviename kūrinyje įgaunantys kitokį prasminį ir emocinį atspalvį. Jos grafika emocionali, tačiau su rūstaus orumo priemaiša, tikra ir nuoširdi kaip pats žmogus. Paroda nuteikia svajingai, labai šiltai ir betarpiškai. Gal čia „kaltas“ tas autorės „iš tėvų gautas, iš tėviškės laukų atsineštas, kažkaip mieste išlaikytas esminis vertybių suvokimas, dosniai atvertas O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisuose ir estampuose“...
Naujausi komentarai