Portretas interjere

Rūmų dailininkas „stažavosi“ gamykloje

Juvelyras ir grafikas Vidas Bizauskas puošia ne tik damas, bet ir rimtus politikos bei mokslo vyrus. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Juvelyras Vidas Bizauskas puošia ne tik šalies ir miesto damas, bet ir rimtus mokslo bei politikos vyrus, kurdamas jų išskirtinį statusą pabrėžiančius valdžios atributus. Po Naujųjų tik kūrybai žadantis atsidėti menininkas juokauja, kad niekada nesigviešė tapti „rūmų dailininku“. Tačiau likimas lėmė, jog pirmąjį regalijų kūrėjo „krikštą“ klaipėdietis gavo Talino dailės institute, diplominiam darbui pasišovęs sukurti koljė Vilniaus universiteto rektoriui.

Puošia merus

Daugelis klaipėdiečių Vidą labiau pažįsta kaip grafiką ir juvelyrą. Savotiškame rūmų dailininko, kuriančio savivaldos, aukštųjų mokyklų rektorių regalijas, amplua jis pradėjo reikštis nuo 1992 metų. V.Bizauskas – buvęs šiaulietis, todėl nenustebo, kai buvo pakviestas dalyvauti konkurse šio miesto garbės piliečio medaliui sukurti. Paskui - Šiaulių univervsiteto rektoriaus koljė, kuriam padaryti buvo skirti net keli mėnesiai. Dar vėliau buvo pakviestas kurti koljė Šiaulių miesto merui.

Klaipėdos mero koljė V.Bizauskas kūrė ekstremaliomis sąlygomis. Skubus užsakymas, kurį menininkas turėjo atlikti per vieną mėnesį. Viską suprojektavus, darbui liko vos dvidešimt dienų... V.Bizauskas prisimena: tai buvo labai įtemptas laikotarpis, bemiegės naktys – po jų reikėjo bent kelių mėnesių, kol organizmas grįžo į įprastą ritmą.

Kurs ženklelius

Klaipėdai Vidas pagamino ir dar vieną svarbų atributą – žiedą kultūros magistrams, kuris yra Renesanso žiedo, rasto Klaipėdos piliavietėje, tiksli kopija. Jau antrus metus šis žiedas įteikiamas trims klaipėdiečiams, labiausiai nusipelniusiems kultūros, meno srityse. Tiesa, šio žiedo V.Bizauskas nelaiko heraldikos simboliu. Tai daugiau apdovanojimas.

Neseniai V.Bizauskas dalyvavo Klaipėdos savivaldybės paskelbtame konkurse papildomoms savivaldos regalijoms – miesto mero ir tarybos nario, miesto garbės piliečio skiriamiesiems ženkleliams sukurti. Pašnekovas stebėjosi, kad norą dalyvauti šiame konkurse pareiškė tik jis vienas. Anot jo, uostamiestyje yra bent keli juvelyrai, galintys drąsiai tai daryti.

Ženklelių projektus V.Bizauskas turės šiek tiek pakoreguoti ir jau kitą savaitę vėl pateikti komisijai vertinti.

Koljė neprireikė

Talino dailės institute meninio metalo apdirbimo specialybę įgijęs menininkas kurį laiką dirbo ir kur kas proziškesnį darbą – „Sirijaus“ gamyklos vyriausiuoju dailininku. Kurdavo etiketes baterijoms, šiek tiek bandė gražinti interjerus. Daugelis bendradarbių tuomet net nežinojo, kad Vidas nuolat „krapštosi“ su juvelyrika.

Pasak V.Bizausko, regalijų kūryba grindžiama istorija. Visi miestų burmistrai turėjo jų valdžią simbolizuojančius atributus – žiedus, skeptrus, koljė. Talino dailės institute nebuvo dėstoma heraldikos istorija. Visas žinias po kruopelytę Vidas rinkos pats. Beje, diplominiam darbui sukurtas Vilniaus rektoriaus koljė iki šiolei dulka Talino dailės institute – niekam jo neprireikė...

Svaigti negali

Kiekvienai regalijai sukurti reikia individualaus požiūrio, tačiau iš esmės vyrauja tos pačios taisyklės. Koljė gamybai naudojamos medžiagos - auksas, sidabras ir melchioras. Regalijų kūrimas – taupi erdvė pasireikšti nevaldomai fantazijai. Nori nenori egzistuoja menininką tramdantys rėmai. Regalijų koljė būtinai privalo turėti centrinę dalį ir šonus. Kartais akcentuojama ir nugara – toje grandinės dalyje prikabinamas koks nors simbolinis ženklas.

Herbas – būtinas regalijų akcentas. Kartais įpinamas miesto ar pastato (pavyzdžiui, universiteto) architektūros fragmentas. Jau egzistuojantys heraldiniai simboliai diktuoja kai kurias spalvas, tačiau menininkas turi teisę jomis varijuoti. „Kuriant regalijas, labai svarbu išlaikyti santūrumą, per daug svaigti negali“, - sako V.Bizauskas.

Pritaiko prie stoto

Pavasarį juvelyrikos dirbinių parodą ketinantis surengti menininkas tikina, kad abi kūrybos sritys - ir juvelyrika, ir heraldika – įdomios, viena kitą papildančios. Pastaroji reikalauja daugiau inžinerinio mąstymo, darbas pagrįstas griežta logika. Tenka nenukrypti nuo projekto, dirbti švariai, kruopščiai ir kokybiškai. Tačiau prie abiejų – daug krapštymosi, gausybė smulkių detalių, kurias, norint sulipdyti į visumą, kartais tenka net kvapą sulaikyti.

Su jau padarytais savo darbais Vidui tenka susitikti gana dažnai. Kadangi miesto ar universiteto regalijos – nėra asmeninė nuosavybė, keičiantis merams ar rektoriams, jos perduodamos. Kartais kūrinį tenka pakoreguoti, pritaikyti prie naujojo savininko stoto. Štai buvęs Šiaulių meras - žemas, o dabartinis – aukštas ir liesas. Teko grandinę patvarkyti, kad atrodytų tinkamai.

Veda „instruktažą“

Koljė prie drabužio būtina prisegti specialiais segtukais, įtaisytais grandinės šonuose. Tuomet papuošalas nenutįsta. Neretai regalijas kūrusiam menininkui tenka rūpintis ir jų priežiūra. Metalas oksiduojasi, jį tenka valyti. Be to, valdžios simboliai nučiupinėjami, o jeigu iš karto nenuvaloma, - patamsėja. Kiekvienam regalijų savininkui V.Bizauskas praveda „instruktažą“ – kaip dėvėti, kaip su papuošalais elgtis.

Kam reikalingi tokie „žaisliukai“ rimties vyrams? Pasak pašnekovo, koljė ant mantijos dėvintis rektorius ar meras – atrodo iškilmingai. Taip sutikdamas svečius, jis išreiškia jiems savo pagarbą. Tačiau iš tiesų regalijos skirtos pasipuošti retais, išskirtiniais atvejais ir dėvimos tik per šventes.