Realybė neįdomi, o kinas suteikia galimybę sukurti kitokį, geresnį pasaulį, nors ir panašų į mūsiškį, teigia avangardinio kino režisierius Aleksejus Fedorčenko, Vilniaus kino festivalyje pristatęs kino juostą „Revoliucijos angelai“ mažųjų Rusijos tautų kultūros tema. „Man neįdomu tuo užsiimti, nes iš realybės visada tikėsimės ko geresnio. [...] Kvaila, turint tokią profesiją, tiesiog dubliuoti tikrovę, ją dauginti“, – pastebi jis.

Nors dauguma kino kūrėjų sako, kad jų tikslas – papasakoti istoriją, A. Fedorčenko juokauja, kad jam svarbiausia – gerai praleisti laiką: „Aš patiriu nepaprastą malonumą, kai kuriu filmą, kai viskas sekasi, kai galiu užsiimti tuo, kas man patinka. Aš taip užsidirbu pinigų, galiu keliauti po pasaulį. Visa kita, man rodosi, – antraeiliai dalykai.“

– Aleksejau, tai jau trečias Jūsų filmas Vilniaus kino festivalyje. Ankstesniuosius vadinote dokumentinėmis pasakomis. Ar „Revoliucijos angelus“ taip pat galite pavadinti dokumentine pasaka, ar čia jau kitokia kino kalba?

– Kad ir kaip keista, ši istorija labiau dokumentinė, bet jos kalba labiau pasakiška. Istorija pagrįsta realiais Kazymo sukilimo įvykiais. Tai nebuvo vienintelis senųjų genčių maištas prieš sovietų valdžios invaziją. Chantai maištus vadino didžiuoju samojedų karu. Baudžiamieji sovietų būriai gerai „išvalė“ jų žemes – suėmė jų šamanus, kunigaikščius, daugelis buvo nužudyti per tardymus. Genčių vyrus sumušdavo, iš moterų atimdavo elnius, ginklus ir iš esmės palikdavo juos mirti badu. Chantams tai skaudi istorija, jie apie tai nenoriai kalba, mat, kai vyko stalininių represijų aukų reabilitacija, jų kažkodėl nereabilitavo. Aiškinama, kad tai buvo ne politinis veiksmas, o bausmė už atvykėlių rusų nužudymą.

Revoliucijos ir šiaurės tautų tema Sovietų Sąjungos ir Rusijos kine – tema, turinti daugiausia štampų. T. y. labai lengva nufilmuoti 1917 m. planą – iš karto įsivaizduojame kažkokius raudonus transparantus, vyrą su „budionovka“ ir šautuvu su durklu. O jei filmuotume šamaną, tai būtų murzinas apžėlęs seniokas, lopiniuotas ir su būgneliu. Tai matome kiekviename filme. Mano uždavinys buvo šiuos du pasaulius parodyti visiškai kitaip. Pradėjau ieškoti dailininko, bet niekas nesuprato, ko aš noriu, – turbūt nesugebėjau rišliai paaiškinti. Tuomet nusprendžiau pats būti ir filmo dailininkas. Ir štai sukūrėme tokį keistą filmą – fantasmagoriją. Tai labai dokumentinė Kazymo sukilimo istorija ir fantastinė, fejeriška kiekvieno herojaus priešistorė.

– Skaičiau, kad Deniso Osokino apysaką „Revoliucijos angelai“ perskaitėte prieš dešimt metų, kai su juo susipažinote, ir iš karto nusprendėte filmuoti. Bet kažkodėl prabėgo dešimt metų...

– Ne, istorija kitokia. Knyga vadinasi „Angelai ir revoliucija“ – aš ją perskaičiau. Tai pirmoji istorija, kurią norėjau filmuoti. Bet filmas su ta knyga neturi nieko bendra, išskyrus kelis dialogus. Taip pat 2005 m. sužinojau apie Kazymo sukilimą, ir iš karto pradėjome rašyti įvairius scenarijaus variantus – Denisas parašė ir dokumentinį, ir labai poetišką scenarijų. Bet man kažkodėl nepatiko – nesugebėjau surasti aukso vidurio. Ir, kai sugalvojau šią herojų istoriją, nusprendžiau, kad jie – menininkai avangardistai. Išstudijavau beveik 400 sovietinės Rusijos menininkų biografijas ir tikromis jų detalėmis, realiais faktais apdovanojau savo herojus.

– Jie turi prototipus? Skaičiau, kad vienas iš jų – kino režisierius Sergejus Eizenšteinas.

– Taip, kiekvienas turi savo prototipą. Piotras Archangelskis – tai S. Eizenšteinas, bet tik priešistorėje. Jo Meksikos istoriją panaudojau filme: labai seniai radau tokį faktą, kad, filmuodamas mirties bausmės sceną, jis naudojo realius mirti nuteistus žmones, kuriuos iš tikrųjų sutrypė arkliai. Kino tyrinėtojai šios istorijos nežino. Peržiūrėjau S. Eizenšteino filmuotą medžiagą, kiekvieną kadrą atskirai, po vieną. Ten matyti, kad viskas surežisuota, išskyrus vieną kadrą, kuriame arklys iš tiesų užvirsta ant užkasto į žemę vyro galvos. Greičiausiai tai baigėsi tragiškai. Matyt, todėl ir gimė šis mitas, kuriuo pasinaudojau ir įkūnijau per savo herojų. Daugiau iš S. Eizenšteino jame nėra nieko, jo visai kitoks likimas.

Bet kiekvienas personažas yra susidūręs su kokiu nors kruvinu įvykiu, mirtimi. Vienas iš jų – architekto, 3-iojo dešimtmečio konstruktyvisto, paveikslas, kuriame susipina kelių realių menininkų biografijų fragmentai. Jis – pirmojo Maskvos krematoriumo autorius. Polina Šnaider – tikra Polina Šnaider, ji iš tiesų buvo Krymo švietimo liaudies komisaro pavaduotoja ir buvo išsiųsta į šią ekspediciją. Jai suteikiau herojiškesnių bruožų, kai kurie – Larisos Reisner, žuvusios pirmojo šarvuoto traukinio vadės, tokios revoliucijos moters. Tai labiausiai mitologizuotas personažas.

Reali Maskvos latvių teatro, kurio visi aktoriai buvo sušaudyti, istorija. Tai atsitiko kiek vėliau, bet vyriausiasis režisierius liko gyvas, nes jis formaliai priklausė Vachtangovo teatrui. Yra skulptorius, kuris Svijavske pastatė paminklą Judui, kaip pirmajam kovotojui su Dievu, turėjo Trockio išduotą leidimą (tiesa, paminklas išstovėjo tik keletą dienų, bet toks faktas buvo).

O kompozitorius – tai kompozitorius Arsenijus Avramovas, nepaprastas žmogus, kūręs miestų muziką, kurioje instrumentais buvo fabrikai, garvežiai, garlaiviai, patrankos. „Sirenų simfonija“ – tikras kūrinys, kurį jis du kartus atliko Baku. Aš panaudojau istoriją apie Baku miestą, o tekstas, kurį filme sako Ivanas Šišlinas, yra kompozitoriaus A. Avramovo. Kita jo biografijos dalis – tai Ivanas Šišlinas – realus asmuo, vadovavęs baudėjų būriui, kuris areštuodavo ir žudydavo chantų tautelės žmones. Radau I. Šišlino dienoraštį, kuris baigėsi žodžiais (juos įdėjau į scenarijų): „O štai ir kunigaikštis, rytoj tą kalę apklausiu.“ Taip baigiasi dienoraštis. Štai toks keistas išėjo baudėjo-kompozitoriaus paveikslas.

– Kaip „Revoliucijos angeluose“ atsirado toks dialogas (labai tiksliai nepakartosiu): mergina sako vaikinui – „išsiųsiu aš tave į Kauną, į velnių muziejų“, o jis atšauna – „ak tu, Krokuvos ragana“?

– Naudojausi keliomis Deniso knygomis ir, kai man reikėjo erotiškumo, dialogus, frazes ėmiau iš skirtingų knygų: viena frazė – iš vienos knygos, kita – iš kitos. Man pasirodė, kad tai toks pusiau erotiškas žodžių žaismas, labai ryškus, – iš karto herojų istorija įgauna spalvų, paaiškėja, kad jie iš Europos.

– Žiūrovų reakcija buvo labai emocinga – filmas apie chantus ir nencus, ir staiga – toks dialogas. Buvote susitikęs su žiūrovais Vilniuje? Žiūrėdama filmą, pastebėjau daug jaunimo.

– Šis mano filmas galbūt žiūroviškiausias iš visų mano juostų, jis ryškiaspalvis, pasakojimas labai aiškus, su pradžia ir pabaiga, su priešistore. Man atrodo, tai – bet kokiam amžiui. Gali žiūrėti ir vaikai, ir pagyvenę žmonės, kurie domisi istorija. Tai kinas visiems.

– Mane sukrėtė paskutinė filmo scena, kurioje senutėlė – pirmoji tame jau sovietiniame kaime, Kazymo kultbazėje, gimusi mergaitė – uždainuoja rusiškai. Tuo tarsi viskas pasakoma: sena tautelė nebeturi savų dainų, savos kalbos, nors moters suknia dar siuvinėta liaudiškais ornamentais.

– Visiškai teisingai. Tos scenos scenarijuje nebuvo. Aš filmavau Kazyme, ten, kur ir vyko tie įvykiai. Pakeliui sužinojau, kad 1934 m. ten gimė mergaitė. Pagalvojau, kad reikėtų ją surasti, buvau girdėjęs, kad ji dar gyva. Radau ją, tik ji labai sirgo. Filmavimo grupė didelė ir moteris šiek tiek sutriko. O aš žinojau, kad ji gerai dainuoja. Paprašiau – štai mes kamerą pastatysim, o jūs išeikite ir ką nors mums padainuokite. Pamaniau, kad padainuos kokią nors chantų dainą, na, kad galėtume pradėti pokalbį. Ir štai ji išeina ir uždainuoja Pachmutovos dainą apie neramią jaunystę. Ir aš supratau – filmas jau baigtas. Viskas jau įvyko. Ta mergaitė tapo rusų kalbos mokytoja ir visą gyvenimą ja dirbo. Praėjus mėnesiui po filmavimo, ji mirė. Geniali senutė. Tai ji padėjo pagrindinį akcentą mano filme.

– Daugelis režisierių sako, kad jiems svarbiausia – papasakoti istoriją. Kas kine svarbiausia Jums?

– Man svarbiausia gerai praleisti laiką. Aš patiriu nepaprastą malonumą, kai kuriu filmą, kai viskas sekasi, kai galiu užsiimti tuo, kas man patinka. Aš taip užsidirbu pinigų, galiu keliauti po pasaulį. Visa kita, man rodosi, – antraeiliai dalykai.

– Kino kritikas ir kinotyrininkas Markas Miuleris, vadovavęs peržiūrai Romos kino festivalyje, kur praėjusiais metais Jums buvo įteiktas apdovanojimas „Ateities Markas Aurelijus“, pažymėjo savitą Jūsų kino kalbos stilių: „Tai teatrinis kinas, užaštrintai vaizdus ir metaforiškas, sąlygiškas savo esme ir detalėmis, tai tragifarsas, daugeliu atžvilgių tiesiog naujas kinas, alternatyvus dabar dominuojančiam buitiniam realizmui, sufantazuotas, poetiškas, šaknimis susijęs su liaudies dramaturgija, kurios laboratorija tapo Jekaterinburgas.“ Kaip sukūrėte savąjį stilių? Kodėl filmuojate ne realistine maniera, o kuriate tarsi paralelinį pasaulį?

– Nes realybė neįdomi. Sakiau ir spaudos konferencijoje. Man neįdomu tuo užsiimti, nes iš realybės visada tikėsimės ko geresnio. O mes turime galimybę sukurti, nors ir panašų į mūsiškį pasaulį, bet kartu ir skirtingą, geresnį. Kvaila, turint tokią profesiją, tiesiog dubliuoti tikrovę, ją dauginti. Viena vertus, aš tuo prizu didžiuojuosi, nes jis ne už vieną filmą, o už keletą. Kita vertus, tai milžiniška atsakomybė, nes paskui filmuoti kažką prasčiau yra tiesiog baisu. Blogai, žinoma, taip galvoti, bet, kai jau yra tas prizas, manai, kad tai – kaip po „Oskaro“ filmuoti kitą filmą. Bent aš taip jaučiuosi.

– Bet štai Hazanavičius sako, kad po „Artisto“ jam tapo lengviau dirbti – kai filmą pripažino, atsirado pinigų kitam darbui.

– Žinoma, tai sukuria vardą. Aš gyvenu Jekaterinburge, o visa sriuba verdama Maskvoje – apauga kažkokiais gandais, interviu, prizais. Tai nuo manęs nepriklauso ir, žinoma, padeda. Padeda ir pinigų gauti, ir požiūris į mane keičiasi. O teatrinis metodas šiame filme buvo specialiai, nes man buvo svarbu parodyti esminį dviejų kultūrų skirtumą ir kartu surasti kažką bendra. Ir aš suradau teatrą – avangardinį teatrą, sąlyginį, Mejercholdo, ir Mansijsko lėlių teatrą.

Nutiko tokia istorija – prieš kokius 15 metų mes filmavome režisieriaus Arkadijaus Morosovo dokumentinį filmą „Meilės zonoje“ apie aklą Mansijsko medžiotoją, kuris gyveno su savo sūnėnu taigoje ir, būdamas aklas, mokė jį medžioti, statyti kilpas. Jaunas vyras – jam buvo 40 metų. Jis grojo liaudišku instrumentu (sokultapu) ir gamino lėles lėlių teatrui. Filme ir matome tą tikrą lėlių teatrą. Tada man pavyko iš jo tas lėles nupirkti. Tačiau jis labai greitai mirė, ir, kai aš sumaniau tai panaudoti savo filme ir pradėjau ieškoti meistro, kuris kurtų lėles, neradau. Pasirodo, jis buvo paskutinis meistras. Mums pavyko unikalų liaudies meno reiškinį atgaivinti ir įamžinti filme. Kitaip visa tai būtų buvę pamiršta.

Labai bijojau susirėmimo scenos. Chantai buvo pastatę ledo tvirtovę, kurioje vyko pagrindinės kautynės. Įvairiai mąsčiau apie tą tvirtovę , bet ji arba atrodė pernelyg fantastinė, arba pernelyg primityvi. Ir, kai atėjo mintis pavaizduoti kovą tokiu naiviuoju būdu – lėlėmis, kurios mušasi lazdomis, supratau, kad tai labai geras sprendimas. Esu labai patenkintas ta scena – ji teatrališka ir teisinga. [...]

– Esate sakęs, kad Jūsų portfelyje jau penki scenarijai ir pabrėžėte, kad vis sunkiau dirbti, neaišku, ar bus Kultūros ministerijos parama.

– Pirmiausia, pinigų autoriniam kinui kiekvienais metais skiriama vis mažiau. Antra, Kultūros ministerija kelia vis naujus reikalavimus, kurių aš kol kas nebijau, kol kas jie man dar neturėjo įtakos, bet jau palietė mano draugus. Kai kurių filmų nėra kur rodyti, jie susiduria su platinimo sunkumais, su valstybine obstrukcija. Štai uždarė „Tanhoizerio“ spektaklį Novosibirske. Atsiranda cenzūra, kurios aš labai baiminuosi. Ir krizė rimta – dabar Rusijoje beveik neįmanoma rasti privataus investuotojo. Šiuo metu prastova – negaliu kurti filmo, tikriausiai tai truks pusmetį ar metus. Todėl planuoju statyti pjesę teatre. Turiu ir mažo biudžeto scenarijų, kurį greitai baigsiu ir mėginsiu įgyvendinti už labai nedidelius pinigus. Filmas taip pat istorinis, bet beveik be jokio biudžeto.

– Rusijoje „Revoliucijos angelai“ dar nebuvo rodyti?

– Rusijoje nebuvo, bet kritikos straipsnių jau pasirodė – rašo tie, kas matė filmą festivaliuose, atsiliepimai labai geri. Tikiuosi, premjera pas mus įvyks „Kinotauro“ festivalyje birželio mėnesį. Apie premjerą Romoje puikiai parašė pagrindiniai kino leidiniai Italijoje, Prancūzijoje ir Amerikoje.

– Paprastai klausiama, ar gali kinas pakeisti pasaulį, ar menas gali jį pakeisti? Bet, jei vis sunkiau kurti meną, kas tada? Kaip elgtis menininkui, kino režisieriui?

– Kiekvieno savas kelias. Kažkas eina į televiziją ar reklamą ir taip užsidirba pinigų. Aš nutariau, kad į televiziją neisiu, tai man neįdomu. Iš televizijos negrįžtama, ji sulaužo žmones. Iš esmės nematau nieko baisaus, jei ir neužsiimsiu kinu, yra daug kitokios veiklos. Štai praėjusiais metais išleidau knygą. Nežinau, ar galima iš to uždirbti, bet kol kas apie blogus dalykus negalvoju, tikiuosi, kad viskas pasikeis.

Pas mus yra Kinematografininkų sąjunga ir Kino sąjunga. Tai antroji kino žmonių organizacija, kuri protestuodama išėjo iš Michalkovo vadovaujamos Kinematografininkų sąjungos ir įkūrė savo draugiją (turbūt jau prieš kokius penkerius metus). Joje – mano geri bičiuliai Andrejus Smirnovas, Andrejus Proškinas, Marina Razbeškina. Tai žmonės, kurių draugyste aš didžiuojuosi. Ir visi mes pasirašėme laišką, kuriame reikalaujame kultūros ministro atsistatydinimo, nes jis per daug kišasi į teatrų repertuarus, filmų turinį. Greičiausiai to neįvyks, bet neišreikšti savo pozicijos mes negalėjome. Tas žingsnis turbūt apsunkins mūsų gyvenimą, bet pažiūrėsim. Geriau pasakyti ir būti ramiam, negu nepasakyti ir kankintis.