Jau daugiau nei tris dešimtmečius ji dalijasi sukaupta patirtimi su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentais, tad šis jubiliejus – puiki proga pažinti S. Martinaitytę kaip dainavimo mokytoją. Juolab kad jubiliejiniame koncerte „Dedikacija Mokytojai“ bus galima išgirsti ne tik pačią primadoną, bet ir ryškiausius jos išugdytus talentus, kurių pavardės nuolatos mirga teatrų ir koncertinių erdvių afišose.

Apie muziką, pedagogiką, mokinius – pokalbis su S. Martinaityte.

– Ką jums reiškia būti mokytoja?

– Manau, būdamas vokalo pedagogu, turi tapti ne tik balso ugdymo specialistu, bet tiesiog gyvenimo mokytoju. Turi ugdyti mokinio supratimą, formuoti požiūrį į daugelį dalykų: į aplinką, į patį save. Tai supratau, kai pati dar mokiausi pas savo paskutinę mokytoją profesorę Vladą Mikštaitę. Esu ne kartą minėjusi, kad ši mokytoja tiesiog apvertė visą mano gyvenimą: buvimą, mąstymą, suvokimą, požiūrius. Tomis kažkada įdiegtomis mąstymo kategorijomis vadovaujuosi iki šiol dirbdama su savo mokiniais.

Žodį „Mokytojas“ visada rašau iš didžiosios raidės. Ypač – turėdama omenyje buvusius savo ugdytojus. Žinoma, įprastinėje mokykloje, kur mokytojas dirba su didele vaikų grupe, jo misija ir darbo pobūdis yra kiek kitokie. Juk neįmanoma pasikalbėti su kiekvienu mokiniu, įgyti su juo artimą asmeninį kontaktą. Dirbant individualiai tai tampa neišvengiama. Tuomet labai svarbu netapti tiesiog pedagogu. Arba, kaip juokaudama sakau – „pedagadu“ (nuo slaviško žodžio „gad“, reiškiančio „niekšą“). Reikia išlikti tiesiog žmogumi. Mokytoju.

– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tikras vokalo mokytojas?

– Pirmoji į galvą atėjusi mintis – profesionalumas. Nors, iš tiesų, nežinau, ar tai galima vadinti savybe. Tai greičiau įgyjama kompetencija. Manau, būtina savybė – begalinis domėjimasis savo specialybe. Taip pat – sąžiningumas. Turi būti sąžiningas tiek pačiam sau, tiek studentui. Juk negalima nekokybiškai dainuojančiam žmogui teigti, kad jis dainuoja gerai. Iš tiesų kartais tenka ištarti: „Negaliu pasakyti, kad dainuojate puikiai. Suprantu, kad jus tai slegia, sunku girdėti dažniau išsakomas pastabas nei pagyrimus, bet negaliu sau leisti sakyti „gerai“, kai iš tiesų yra blogai.“ Juk tai darbas pasąmoniniu lygmeniu. Gavęs nepelnytą pagyrą mokinys gali užfiksuoti ydingą dainavimo potyrį kaip tinkamą ir naudotiną praktikoje.

Ar jis pasiryžęs daug ką iškęsti dėl tos įsivaizduojamos sėkmės, kurios niekas negali garantuoti?

Dar kelios būtinos vokalo mokytojo savybės – kantrybė, meilė savo darbui ir atsidavimas jam. Tuomet galima padėti mokiniui suvokti, kad jis į pamoką turėtų ateiti norėdamas siekti rezultato. Ne svajodamas užsidirbti pinigų, o būtent norėdamas siekti rezultato. Galbūt todėl mano pamokose nėra tikslaus valandų skaičiavimo – dirbame, kol kažko pasiekiame. Daug laiko paaukojame ruošdamiesi konkursams, greta privalomosios ugdymo programos rengdami koncertinius pasirodymus, netgi statydami spektaklius. Viskas dėl to, kad jaunieji dainininkai visa esybe pajaustų, susivoktų, į kokią specialybę pretenduoja, kur įkišo savo galvą. Ir įsivertintų: ar tikrai verta tęsti kelionę šia kryptimi, ar keisti specialybę, kol dar ne vėlu.

Netgi atėjus naujam mokiniui verta jo paklausti, ar jis tikrai žino, ko atėjo mokytis. Ar jam tikrai to reikia? Ar jis pasiryžęs daug ką iškęsti dėl tos įsivaizduojamos sėkmės, kurios niekas negali garantuoti? Juk pradedantysis dainininkas turi nueiti ilgą, sudėtingą ir kančių kupiną kelią. Žinoma, taip nutinka ne visiems. Pasitaiko stebuklų, retų atvejų, kai mokinys gana greitai parodo, kad atsidūrė ten, kur jam išties reikėjo.

– Jūsų mokinių galima išgirsti visur: visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose ir koncertų salėse. Kaip paaiškintumėte tokį fenomeną, kad daugelis jūsų ugdytinių neišsibėgiojo po užsienius, o sėkmingai kyla karjeros laiptais Lietuvoje?

– Visų pirma, neturiu tikslo ruošti dainininkus užsienio rinkai. Man labiau rūpi Lietuvos muzikinis gyvenimas. Kažkada ir pati turėjau minčių apie išvažiavimą svetur, bet tas savotiškas savojo likimo pojūtis... Juk kažkada supranti, kad ne viskas vyksta taip, kaip tau norėtųsi. Tuomet suvoki, kad tavo misija – būti ir dirbti čia, Lietuvoje. Nusiramini ir dirbi. Gal man taip sekasi – tarp savo mokinių nesutikau nė vieno, kuris nemylėtų Lietuvos. Ar tai tik sutapimas, ar mano darbo rezultatas?

Iš tiesų, mano studentai dainuoja daug lietuviškos muzikos, drauge minime valstybines šventes, visa širdimi esame už savo šalį, savo tautą. Kita vertus, mokiniai dažnai vyksta į užsienyje rengiamus vokalistų konkursus, mato, kiek pasaulyje yra gerai dainuojančių žmonių, turinčių aiškų tikslą siekti dainininko karjeros. Tai irgi leidžia suprasti, kad savoje šalyje karjeros galimybės yra didesnės. Žinoma, nepaisant to, kad esame maža šalis, konkurencija jaunųjų vokalistų rinkoje yra labai didelė.

Taigi, negaliu pasakyti, kad turiu kažkokį konkretų planą išsiųsti savo ugdytinius į užsienį ar pririšti Lietuvoje. Dirbu taip, kaip moku, o kodėl mano mokiniai randa kelią į scenas, – klausimas impresarijams. Galbūt jiems patinka tai, ką daro mano mokytiniai... Norėčiau mintimis dar kartą atsigręžti į savo Mokytoją, kuri buvo ne tik dainininkė, bet ir režisierė. Ji neleisdavo nei vieno garso dainuoti be prasmės. Tai turėjo didžiulę įtaką mano karjerai ir buvimui scenoje. Tą patirtį stengiuosi perduoti savo studentams. Kai žmogus nuo pat mokymosi pradžios įpranta garsą leisti ne tuščiai, ne mėgautis savo balsu, o į pirmą planą iškelti kompozitoriaus idėją ir kūrinio turinį, jis turi galimybę kažko pasiekti.

Mano klasėje netoleruojamas savo balso ar savęs paties demonstravimas. Žinoma, balsas, kaip instrumentas, yra būtinas. Man labai rūpi, kad bet kurio balso savininkas turėtų maksimaliai išplėtotą savosios balso kategorijos diapazoną. Pasitaiko, kad kartais net negaliu užmigti galvodama, kaip išvystyti vieno ar kito studento balso diapazoną, kad jam nereikėtų kankintis ir gaudyti vadinamųjų gaidžių. Dainininkas scenoje turi jaustis saugiai, ir tai vienas didžiausių mano rūpesčių. Džiaugiuosi, kad daugeliu atvejų tai pavyksta.

Judesys: „Šiuolaikinis dainininkas privalo scenoje atlikti begalę fizinių veiksmų, kartu sugebėdamas dainuoti, neuždusti, ir nepavargti“, – akcentuoja S. Martinaitytė. S. Martinaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate parengusi daugybę dainininkų ir savaime suprantama, kad kiekvieno jų sėkmė džiugina pedagogą. Ar yra tokių, kurie jus džiugina labiausiai?

– Džiaugiuosi kiekvienu savo ugdytiniu, sėkmingai žengiančiu dainininko karjeros keliu. Tačiau tarp visų labiausiai išskirčiau vieną labiausiai sėkmės lydimų savo studentų – Liudą Mikalauską. Dirbti su juo buvo labai įdomu. Paradoksalu, bet jam buvo nerekomenduojama mokytis dainuoti. O aš pati, kai tik jį išgirdau, pagalvojau – čia gi jau nieko nereikia daryti, medžiaga puiki. Tereikia truputėlį sustyguoti, pakeisti dainavimo manierą, ir viskas. Jam tai labai greitai pavyko.

Kiekvieno dainininko kelias yra savitas. Nori to ar nenori, kažkas mus stebi iš viršaus ir veda tam tikru, paskirtuoju, keliu. Manau, viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti. Liudas šiuo metu jau yra sukūręs savo muzikinę imperiją. Drįsčiau teigti, kad dabartinis jo populiarumas prilygsta legendiniam Virgilijaus Noreikos populiarumui. V. Noreikos populiarumas buvo fenomenalus, o šiuo metu išties nežinau kito tokio populiaraus dainininko kaip L. Mikalauskas. Žvelgiant į jo kūrybos kelią gal ir galima būtų teigti, kad jis to kryptingai siekė, bet manau, kad, dalyvaudamas pirmojoje „Triumfo arkoje“, jis sąmoningai apie tai dar negalvojo. Šis šou suteikė tiek teigiamų, tiek neigiamų patirčių, bet jeigu to nebūtų buvę, nežinia kaip viskas būtų pasisukę. Kas gali pasakyti, kodėl Liudui reikėjo ten atsidurti ir kodėl jam buvo lemta laimėti šį šou? Niekas. Tiesiog taip turėjo būti. Nulemta.

Dar vienas žmogus, kurį dabar įdėmiai stebiu ir kuriuo itin džiaugiuosi, – Gabrielė Bukinė. Ji atėjo mokytis dainavimo neturėdama jokio pasiruošimo. Pirmieji studijų metai buvo kupini ieškojimų, o jau antraisiais ji atsiskleidė. Tai buvo kažkas tokio... Jos pagava, supratimas, tam tikras persilaužimas lėmė tai, kad baigdama antrąjį bakalauro kursą ji dainavo taip, tarsi jau turėtų bakalauro diplomą.

Tais pačiais metais su ja nuvykome į Kazachstane vykusį konkursą, kuriame Gabrielė pateko į trečiąjį, finalinį, turą ir turėjo galimybę pirmą kartą gyvenime dainuoti su orkestru. Per likusius studijų metus ji labai užaugo, sukaupė daug patirties, padainavo gausybę koncertų, sukūrė keletą pagrindinių vaidmenų operoje ir kito žanro spektakliuose. Turbūt tai ir atvedė į pergalingą sėkmę ką tik įvykusiame Klaudios Taev konkurse Estijoje. Manau, jos laukia labai graži ateitis.

Šių dviejų žmonių istorijos – unikalios ir labai sėkmingos. Juk būna atvejų, kai atrodo, kad žmogaus laukia puiki karjera, bet įvyksta kitaip. Tiesa, dar norėčiau paminėti tik šiemet mano klasę baigusią studentę Ugnę Matukaitytę. Unikalus koloratūrinis sopranas. Kai jos balsas pagaliau atsivėrė ir pasigirdo viršutiniai garsai, pagalvojau, kad gyvenime iš arti nesu girdėjusi tokių aukštumų. Ieškodami jos balso murkdėmės labai ilgai, bet ji turėjo kantrybės, didžiulį vidinį atkaklumą, sugebėjo nepasiduoti ir pasiekti tikslą.

– Koks buvo jūsų kelias į vokalo pedagogikos pasaulį?

– Žmoguje turi būti vidinis balsas, sakantis, kad viskas bus gerai, nors aplinka ir teigia atvirkščiai. Tai ne paties žmogaus sąmoningas teigimas sau pačiam, o kažkoks paslaptingas vidinis balsas, nuojauta. Tam galiu pasitelkti savo asmeninį pavyzdį. Mano kelias į dainavimą nebuvo paprastas. Greičiau – ilgas ir sudėtingas. Ne iš karto viskas sekėsi, mano dainavimas būdavo apibūdinamas ne pačiais gražiausiais epitetais, bet vidinis balsas liepė nenuleisti rankų, eiti pirmyn ir, regis, pavyko.

Žinoma, prie to labai prisidėjo dar vienas žmogus, nuolatos mane palaikęs, skatinęs dirbti toliau ir dainuoti. Tai pianistė profesorė Audronė Eitmanavičiūtė, tapusi labai svarbia atrama mano profesiniame gyvenime. Jeigu ne ji, nežinia kaip viskas būtų pakrypę, ar būčiau dainavusi ir netgi – ar būčiau pasukusi vokalo pedagogikos kryptimi. Tuomet, kai Kaune atsidarė Lietuvos muzikos akademijos fakultetas ir mane pakvietė dėstytojauti, sakiau, kad nenoriu, nemoku, nieko nežinau... Tačiau tiek Audronė, tiek kiti kolegos įkalbėjo – juk reikia kada nors pradėti.

Kiekvieno žmogaus balsą girdžiu ne tik savo ausimis, bet ir viso balso išgavimo aparato raumenimis.

Prisiminiau ir Mokytojos V. Mikštaitės pasakymą: „Po dešimties metų darbo suprasi, kad nieko nežinai.“ Ir, ko gero, tai yra tiesa. Prisimenu, kad pedagoginio kelio pradžioje buvo gerų, džiuginančių rezultatų. Tačiau kai pažvelgiu atgal, suprantu, kad dabar tie patys procesai įvyksta daug greičiau. Greičiau pavyksta pasiekti to, kad jaunas žmogus pradėtų dainuoti ir imtų suprasti, kaip tai daroma. Žinoma, tai patirtis ir praktika. Kita vertus, dažnai kartu su Audrone vykstame į stažuotes, stebime, kaip dirba kiti, kaip pasiekia rezultatą, kokias naudoja priemones. Visa šita patirčių apimtis ir leidžia sėkmingai žengti dainavimo mokytojo keliu.

Niekada negalvojau, ar galėčiau savo darbo pobūdį įvardyti kaip tam tikrą metodiką. Tai greičiau praktika. Kiekvieno žmogaus balsą girdžiu ne tik savo ausimis, bet ir viso balso išgavimo aparato raumenimis. Niekada nesakau, kad mokau dainuoti. Aš tik padedu žmogui prisitaikyti prie savo balso, surasti jį. Dirbu ne demonstruodama balsu, o nusakydama žodžiais. Tad kiekvienas studentas turi pats nueiti tą ilgą balso atradimo kelią. Demonstravimas skatina mėgdžioti, o kam gi reikia to, kad studentas imtų dainuoti mano balsu? Dainininkas turi atskleisti savojo balso tembrines savybes, spinduliuoti individualumą.

– Ar tai viskas, ko reikia dabartiniam profesionaliam dainininkui?

– Žinoma, visada pravartu klausytis ir tam tikra prasme mokytis tiek iš senųjų, tiek iš dabartinių operos meno korifėjų. Ypač svarbu suvokti, kokios yra dabartinės vyraujančios manieros, koks balso skambesys šiuo metu yra toleruojamas ir paklausus. Estetiniai balso reikalavimai kinta nuolatos, per visą vokalinio meno istoriją, tad būtina stebėti, ko šiuo metu reikia operos ir kitų vokalinių žanrų rinkai. Štai pavyzdys: vos prieš keletą dešimtmečių operos solistas turėjo būti „pavalgęs“, pailsėjęs, netgi savitai tingus, statiškas. Dabar viskas priešingai – gerai treniruotas kūnas yra būtinas. Šiuolaikinis dainininkas privalo scenoje atlikti begalę fizinių veiksmų, kartu sugebėdamas dainuoti, neuždusti ir nepavargti.

Tam savo pamokose taip pat skiriu nemažai dėmesio. Stebiu studentų laikyseną, skatinu užsiimti fizine veikla. Kažkam galbūt pravartu lankyti sporto klubą, bet mano labiausiai rekomenduojamas pasirinkimas – šokiai. Jie lavina grakštumą, laisvumą, formuoja laikyseną. Buvo atvejis, kai vienai mano ugdytinei buvo pasakyta, kad ji tiktų teatrui, bet derėtų pakoreguoti laikyseną. Teko koreguoti. Tiesa, mokytojas pats to nepadarys. Jis gali tik pasakyti, kad į tai derėtų atkreipti dėmesį, o dirbti su savo kūnu privalo pats studentas. Kuo anksčiau tai pastebėsi ir tuo užsiimsi, tuo lengviau bus ateityje. Dainininkas privalo kontroliuoti savo kūną ir jo padėtį. Taip jau yra, nes estetiniai reikalavimai dainininkui neapsiriboja vien balsu ir jo savybėmis.

Galėčiau netgi pasakyti, kad dainuodamas žmogus turėtų tapti dar gražesnis, nes jį veikia muzika, emocijos, nuo to paslaptingo šilto jausmo krūtinėje. Tuomet jo spinduliuojami jausmai pasieks klausytojų širdis. Juk balsas – tai tik priemonė emocijoms perteikti. Instrumentas, kurio padedami galime išsakyti savo jausmus ir pojūčius.

– Ar teko suskaičiuoti, kiek dainininkų esate išugdžiusi?

– Kažkada bandžiau, bet tikslaus skaičiaus neprisimenu. Prieš keletą metų suskaičiavau, kad tų, prie kurių mokydama esu bent kažkiek prisilietusi, yra bene penkios dešimtys. Skaičius nemažas, bet nereikia pamiršti, kad pedagogikos srityje darbuojuosi jau 33 metus. Na, o tų, kurie mano klasėje baigė dainavimo studijas susidarytų kone 30. Labiausiai džiugina, kad tik maža dalis jų nevalgo duonos iš dainavimo. Na, o kad ne visi tampa pastebimais solistais – taip pat natūralu, juk dainininkų reikia ir chorams, ir ansambliams, ir galų gale ne vien operos scenai.

Taip jau susiklostė, kad ateinančius mokinius įvardiju dviem kategorijomis: „nuo šaligatvio“ ir „nuo gatvės“. „Nuo šaligatvio“ – tie, kurie jau yra ragavę dainavimo mokymo. „Nuo gatvės“ – visiškai be jokių pagrindų, tam tikra prasme – grynuoliai. Kad ir kaip atrodytų keista, bet su šiais grynuoliais dirbti smagiausia. Jie nieko nežino, bet ir neturi jokių kompleksų, jokių užkulisinių minčių, jokių žinojimų. Toks mokinys daro tai, ką jam pasakai. Jam nekyla nereikalingų klausimų: o kodėl turėčiau tai daryti? Toks besąlygiškas sutikimas labai greitai atveria kelią į sėkmę. Greitai atsiskleidžia vidinis žmogaus jautrumas, švelnumas, dingsta bet kokios agresijos apraiškos. Tai labai džiugina.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, bandantiems siekti dainininko karjeros?

– Visų pirma norėčiau išsakyti palinkėjimą visiems žmonėms: kad nebūtų karo. Kodėl? Nes tai baisu. Prieš pusantrų metų kilusio karo pradžia man tapo tokiu stipriu emociniu sukrėtimu, kad kone metus nebegalėjau dainuoti. Visuomet laikiau save apolitiška, gyvenau muzikos, teatro, vaidmenų ir pedagogikos pasaulyje, nekreipdama dėmesio į aplinkinį pasaulį, bet tai privertė mane atsigręžti į nūdienos realybę. Nuo šio sukrėtimo dingo net mintys apie tai, kad galėčiau dainuoti. Vyko Ukrainos palaikymo renginiai, visi dainavo, o aš tik sėdėjau ir verkiau. Beprotybė ir negailestingas suvokimas, kad nieko negali padaryti. Tad nuoširdžiai visiems linkiu, kad to nebūtų. Niekur ir niekada.

Na, o jauniesiems dainininkams palinkėsiu labiau mylėti ne save muzikoje, o muziką savyje. Neiškelti savęs aukščiau kompozitoriaus, aukščiau užrašyto teksto, siekti atskleisti tai, ką sumanė genialus žmogus. Taip pat – išgirsti tą sėkme tikintį vidinį balsą ir tik tuomet atkakliai siekti tikslo.

Kas? Koncertas „Dedikacija Mokytojai“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 9 d. 18 val.