„Modernus butas“, rež. Dainius Liškevičius

Menininkas Dainius Liškevičius įsileidžia į savo gyvenamąją erdvę, kurioje trinasi ribos tarp kasdienybės ir kūrybos. Namų vaizdo filmai ir dokumentinė medžiaga iš šiandienos kuria vientisą filmo audinį, kuriame menininko butas tampa pagrindiniu veikėju. Jame skleidžiasi ne vien kūrėjo, bet ir jo šeimos kasdienybės pasaulis. Šiame mikrokosmose galime stebėti, kaip įprasti veiksmai: eglutės nupuošimo ritualas, vakarėliai, buto perstatymas, piešinių atranka, arbatos gėrimas ima transformuotis į performansus, privati erdvė virsta scena, o šeimos nariai – veikėjais. Šalia menininko kūrybos istorijos plėtojasi ir paslaptinga paties buto istorija.

„Filmo, kurio niekada nebus, anonsas: „Juokingi karai“, rež. Jeanas-Lucas Godard’as

Sunku vienareikšmiškai apibūdinti naujausią – ir paskutinį – didžiojo prancūzų kino revoliucionieriaus filmą. Vieniems tai bus pretenzingų skaidrių kratinys. Kitiems – filosofinis traktatas. Tačiau, regis, visiems galiausiai teks pripažinti, kad tai tikras kinas – jaunatviškas, agresyvus ir atkakliai kviečiantis mąstyti. J.-L. Godardas dažnai paversdavo savo filmų aprašymus estetiniais manifestais. Jo naujausias trumpametražis filmas tęsia šią tradiciją. Režisierius palydėjo jį tokiu tekstu: „Atsisakyti milijardų abėcėlinių diktatų, kad nepaliaujamos būtinos ir tikros kalbos metamorfozės ir metaforos taptų laisvos, grįždamos į praeities filmavimo vietas, bet ir nepamestų iš akių šių laikų.“

„Bangos ilgis“ / „<–> (Ten ir atgal)“, rež. Michaelas Snow

Michaelo Snow filmas „Bangos ilgis“ yra vienas svarbiausių XX a. antros pusės avangardo kūrinių, kurio pasakojimą sudaro 45 minučių trukmės statiškas ir palaipsniui priartinamas vaizdas. Jame atsispindi daugelis pagrindinių M. Snow kūrybos temų – klausimai apie regėjimo prigimtį, juslėmis patiriamą materialųjį pasaulį, vaizdo ir garso santykį. Filmo „<–> (Ten ir atgal)" forma taip pat apgaulingai paprasta: kamera juda pirmyn ir atgal, fiksuodama apleistą ir menkai apšviestą klasę. Tačiau ilgainiui jo poveikis verčia suabejoti pačia kino, vaizdų, žiūrėjimo prigimtimi. Tai kantrybės ir nusiteikimo reikalaujantys kūriniai, privalomi pamatyti visiems besidomintiems kino menu.

„Panelė Kenopsija“, rež. Denis Côté

Visiškai atidavusi savo keistai užduočiai, vieniša moteris tingiai leidžia laiką milžiniškose apleistose erdvėse. Ji vaikšto po tuščius kambarius, retkarčiais mesteli žvilgsnį į seniai nebenaudojamą virtuvę ir atsiliepia į savo vadovo skambučius. Tai panelė Kenopsija – paslaptinga kadaise gyvybės sklidinų patalpų prižiūrėtoja, vaiduokliška esybė, pripildanti jas nejaukumo ir melancholijos. Naujasis kanadiečių režisieriaus Denis Côté filmas – performansas, meditacija ir kinematografiškas kvietimas kartu apmastyti izoliacijos sąvoką, įkūnytą konkretaus asmens.

„Eureka“, rež. Lisadro Alonso

Protėjiškasis argentiniečių režisierius Lisandro Alonso vėl meta iššūkį žiūrovams savo įstabiu, paslaptingu, chameleoniškai formas keičiančiu filmu. „Eurekos“ naratyvas driekiasi per tris iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusias istorijas, kurių vaizduojamų laikotarpių ir poetikos skirtumai netruks išmušti iš vėžių. Vis dėlto juos jungia bendras vardiklis: kiekviename filmo segmente tarsi veidrodyje savaip atsispindi kolonijinio smurto šmėkla. Tai išskirtine autorine vizija grįsta estetinė patirtis, apdovanosianti pačius kantriausius.

„Barbarė“, rež. Bertrand’as Mandico

Savo naujausioje subversyvioje fantazijoje režisierius Bertrand’as Mandico imasi legendos apie Konaną Barbarą ir paverčia jį moterimi. Nepranokstama ir negailestinga karžygė filme prisimena savo gyvenimą, kartu su šuns veido demonu Raineriu keliauja nuo priešistorinių laikų iki distopinio praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Niujorko ir nuolat keičia pavidalus. Sinefiliška, juokinga, teatrališka ir kruvina Dieviškoji komedija, kurios pašėlęs ritmas ir vienas už kitą keistesni personažai puikiai pritaikyti žanrinių beprotybių gurmanams.

„Vampyrė humanistė ieško suicidiškai nusiteikusio žmogaus“, rež.  Ariane Louis-Seize

Saša – jauna vampyrė, turinti rimtą problemą: ji per daug jautri, kad galėtų žudyti. Kai neapsikentę tėvai nustoja jai tiekti kraują, Sašos gyvybei iškyla pavojus. Laimei, ji sutinka Polį. Jis seniai svajoja nusižudyti ir pasiryžta paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų Sašą. Jų draugiškas susitarimas virsta naktiniu žygiu, kurio tikslas – išpildyti paskutinius Polio norus, kol neišaušo nauja diena. Laviruodama tarp žanrinio filmo, brendimo istorijos ir juodosios komedijos, debiutuojanti režisierė sumaniai ir šmaikščiai apmąsto problemas, dažnam keliančias šiurpą.