– Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, kuriam kartu su režisieriumi ir sese Marija rašėte scenarijų, maloniai nustebino dialogų natūralumu ir tikroviškumu. Kaip atrodė jūsų trijų kūrybinis procesas?

– Na, pirminė idėja buvo Andriaus, kartu mes ją plėtojome. Jis žinojo, ką nori daryti temos ir istorijos užuomazgos atžvilgiu.

– Ar tau nesunku kurti istoriją, kurios tema tau, pavyzdžiui, visai neaktuali?

– Man atrodo, kad visada gali atrasti ką nors aktualaus. Temos gali būti daugiau ar mažiau įdomios, bet gilinantis į istoriją, nelabai įsivaizduoju, kad gali būti neįdomu. Istorija nėra tik tema, didžioji jos dalis yra apie veikėjų tarpusavio santykius, o tai svarbu ir neišsemiama.

– Papasakok apie jūsų įkurtą organizaciją „Heads&Hands scripthouse“.

– Dviese su kolege ir drauge, dramaturge Birute Kapustinskaite dar esame veiklos pradžioje, bet turime daug didelių idėjų (juokiasi). Būtent per „Heads&Hands“ buvo rašytas projektas jos pjesei „Terapijos“ įgyvendinti. Kol kas, kaip sakiau, daug idėjų ir lūkesčių, bet viskas vyksta labai iš lėto, nes turime daug kitų darbų ir dar kuriame tinkamiausią mūsų veiklos koncepciją.

– O ką tu veiki be to, juk turbūt nelabai įmanoma išgyventi tik iš pjesių ir scenarijų rašymo?

– Šiuo metu kaip tik ir įmanoma (nusišypso). Labai padeda dabar gaunama Kultūros ministerijos stipendija pilnametražio filmo scenarijui, taip pat per pusmetį turėsiu pristatyti kelis teatro projektus. Žinoma, nežinau, kaip bus paskui, bet niekada to ir negali žinoti. Nuo praėjusių metų taip pat vedu kūrybinio rašymo kursus – tai suteikia šiokio tokio stabilumo. 

– Kokie žmonės ateina į kūrybinio rašymo kursus?

– Labai įvairūs. Dabar yra dvi grupės, praeitą pusmetį irgi susirinko dvi. Pradžioje visi atėjo labai motyvuoti, ištroškę, išbadėję – pačiai buvo netikėta. Dauguma buvo tokie, kuriems rašymas nesvetimas, bet sunku prisiversti arba atsikratyti kažkuriuo metu atsiradusių blokų. Taigi jie ieškojo būdų, kaip sau padėti. Man ši laisvės, drąsos, blokų atsikratymo dalis visada buvo labai svarbi ir pažįstama, dėl to užsiėmimuose tam skiriame daug laiko ir dėmesio.

Tikiu, kad yra idėjos, kurios, nesvarbu, kiek kitų darbų turėtum, vis tiek ateis laikas ir jas įgyvendinsi.

– O tau reikia muštro, kad galėtum kurti?

– Tikiu, kad yra idėjos, kurios, nesvarbu, kiek kitų darbų turėtum, vis tiek ateis laikas ir jas įgyvendinsi. Tačiau terminai man labai padeda, kartu, žinoma, ir apsunkina, ypač tuo metu, kai artėja – tarsi tamsus debesis kabo virš galvos, bet labai malonu kartais ir taip atrasti kaifą bei atsipalaidavimą. Tai sunku, bet ištinka tokie momentai. Abi mano pjesės atsirado konkurso, dirbtuvių metu – nežinau, kaip ar kokios jos būtų, ir ar būtų apskritai, jeigu ne tai. 

– Koks tavo santykis su pastatytomis pjesėmis?

– Abiem atvejais iš pradžių vykdavo skaitymai, o paskui – pastatymas. Kai ruošiamasi skaitymui, dar tebevyksta teksto derinimo, taisymo procesas, o statymuose dalyvavau jau mažiau. Vykstant pirmajam spektakliui, reakcija yra sujautrinta – sunku priimti kitaip sakomą, keičiamą tekstą, paskui, laikui bėgant, suvoki, kad viskas yra bendras procesas.

– Nebūna taip, kad kartais aktoriai iškraipo pjesės žodžius?

– Manau, kad tai nuo daug ko priklauso: didžiąja dalimi nuo režisieriaus  ir to, kaip jis dirba su tekstu ir aktoriais, taip pat gal nuo spektaklio rodymo trukmės – natūralu, kad per ilgesnį laiką tekstas gali žymiau kisti. Pamenu, kai vyko pirmosios mano pjesės „Namisėdos“ skaitymas, buvo nemažai improvizacijos, negalėjau lengvai to priimti. Paradoksas, bet gali būti, kad tas laisvumas ir buvo dalis sėkmės, nes pjesę nusprendė pastatyti. Vis dėlto manau, kad skaityme ar pirmą kartą pristatant tekstą dramaturgui labai svarbu išgirsti tekstą tokį, koks jis yra. Autoriui reikia pačiam suprasti, kas veikia ar neveikia iš to, kaip jis užrašė. Jeigu užrašė – tai padarė ne veltui. Pagarba tekstui labai svarbi, na, bet be lankstumo teatre būtų ne tik labai sunku, bet ir, mano manymu, neįdomu. 

– Tavo antroje pjesėje „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ dialogai tokie natūralūs, tarsi būtų iškirpti iš realių situacijų.

– Pjesės idėjos gimimo metu išgyvenau aršų pasipriešinimą pompastiškai, nerealistiškai kalbai ir kai kuriems pastatymams, kurie atrodė šiais laikais jau negalėtų  turėti jokio pasisekimo, nes yra per toli žiūrovo. Tai yra, aš jaučiausi, kad jie yra per toli manęs. Žinoma, kad visada reikės visokio teatro, bet tuomet man buvo labai svarbu rašyti tokiam teatrui, kuriame būtų vaidinama, kalbama taip, kaip žmonės kalba aplink mane. Tas tikrumas ir realybė man visada yra svarbiausia.

– Ar dažnai nuklausai svetimų pokalbių?

– Taip, čia toks beveik įgimtas įprotis. Stengiuosi pasižymėti nugirstus pokalbius, antraip juos greit pamirščiau. Pavyzdžiui, „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ vienoje scenoje nuskamba vyro bare pasakoma, frazė: „Life is not a rehearsal.“ Tai tikra frazė iš tikros situacijos ir ji tapo daugiau nei paprasta eilute pjesėje. Man atrodo, kad pokalbiai, gyva realybė yra svarbiausia medžiaga kūrybai ir apskritai gyvenimo suvokimui.

– O pažįstamus savo kūryboje naudoji?

– Na, taip, ir nors personažai ir situacijos paskui transformuojasi, kartais ir artimiesiems, ir man gali būti tikrai daug sunkiau visa tai išgyventi. Tačiau buvo svarbu po skaitymų ir statymų išgirsti komentarų, kad pjesėje žiūrovai atranda daug savęs, tada prisiminiau labai paprastą tiesą, kad visi visada pirmiausia galvoja apie save, o ne kitą tokiose situacijose ir tai maloniai atpalaidavo. 

– Kuo skiriasi pjesės ir kino scenarijaus rašymas?

– Rašymas teatrui yra toks nenusakomas dalykas. Gali kalbėti apie dramaturgines taisykles ar teorijas, bet iš tiesų esi visiškai laisvas rašyti taip, kaip nori, turint galvoje formą, sprendimus. Žinoma, nesakau, kad tą daryti lengva, toli gražu ne, bet mane labai veža tas neapibrėžtumas ir nesibaigiančios galimybės ieškoti, atrasti, išbandyti. O štai kino scenarijus – daug konkretesnis žanras – turi matyti vaizdais, bet užrašinėti žodžiais.

– Kino dramaturgijos paskaitose turbūt mokėtės ir apie kūrinių struktūrą?

– Taip, studijų metu konkrečiai kalbėjome apie pasakojimo elementus, tai galima taikyti ir rašant prozą. O kai parašiau romanus paauglystėje, nežinojau struktūros taisyklių, tad kūriau intuityviai. Tikrai įmanoma rašyti ir nesuvokiant dramaturgijos teorijos, nes žmoguje jau yra vidinė pasakojimo struktūra, tačiau kai to mokaisi, taikai praktikoje, supranti, kad tai labai padeda kūrybiniame procese, lengviau išsivaduoji iš kūrybinių blokų ir kritiškiau žiūri į savo kūrybą.

Man atrodo, kad pokalbiai, gyva realybė yra svarbiausia medžiaga kūrybai ir apskritai gyvenimo suvokimui.

– Ar man tik atrodo, kad režisieriai vis dažniau į pagalbą pasikviečia ir scenarijaus autorius?

– Mūsų kursas tapo šio pasikeitimo liudininkais. Studijavome paraleliai su režisieriais, visiems viskas buvo nauja, niekas nežinojo, kaip turi būti, nes iki to buvo kitokia tradicija ir režisieriai dažnai patys rašydavo scenarijus. 

– Esi labai anksti debiutavusi dviejų romanų autorė – ar tebegrįžti prie šio žanro?

– Dabar jaučiuosi atitolusi. Kartais atrodo, kad tie romanai atėjo, praėjo ir nieko neliko. Visada rašiau ir teberašau poeziją. Su keliais draugais darėme novelių rašymo susitikimus, užduodavome vienas kitam užduotis, nes supratome, kad savarankiškai yra gana sunku tam atrasti laiko ir vietos galvoje. Norisi toliau vystyti trumpų istorijų rašymą, to mokytis. O romanas bus, jei bus idėja, pašaukimas, niekada negali žinoti. Tiesiog šiuo metu tai nėra mano siekiamybė.

– Jauni rašytojai mėgsta grupuotis į būrelius, šlietis prie sąjungų ir institucijų, tačiau tu ne iš jų?

– Paauglystėje jaučiau nepaaiškinamą priešiškumą sąjungoms, kažkas man tuose susitikimuose nepatikdavo. Kai rašiau romanus, tai buvo toks labai asmeniškas ir intymus procesas, turbūt nenorėjau dalytis, staiga tapti kažko didesnio dalimi. Bet taip pat prisimenu, kad bendra atmosfera ir priėjimas prie moksleivių mane labai atstumdavo. O kai prasidėjo studijos, dar labiau nuo literatūrinių dalykų atitolau. Šiaip manau, kad visiems išeitų į gera,  jeigu rašytojai, dramaturgai ir kino kūrėjai būtų arčiau vieni kitų.

– Kuo užsiimi, kai kūrybinė veikla atsibosta?

Iš tiesų sunku pasakyti, nes kūryba apima visomis prasmėmis labai didelę gyvenimo dalį. Man svarbu kelionės ir žmonės – tiesiog bendravimas, buvimas, dalijimasis visada buvo ir yra labai svarbūs aspektai mano gyvenime.

– Kokios gimtojo miesto vietos tau svarbios?

– Šnipiškės ir Žirmūnai svarbūs kaip gimtosios vietos, nes ten užaugau, o apskritai man svarbi Vilniaus visuma – ir su tolimais ne tokiais patraukliais rajonais ir su centrinėmis vietomis – manau, kad taip yra su mylimu miestu, kaip ir su žmogumi, kai negali įsivaizduoti kažkurios dalies be kitos, nes tuomet tai nebūtų tai, kas yra.

– O dirbi kur – namuose ar kavinėse?

– Kavinėse ir bibliotekose, namuose sekasi sunkiau. Lengviau susikaupti, kai būnu tarp kitų žmonių, tuomet tarsi lengviau atsipalaiduoju. Arba matau kitus dirbančius žmones ir tai padeda susikaupti.

– Turi nuolatines vietas, į kurias eini?

– Mėgstu eiti ten, kur jaučiuosi jaukiai, patogiai. Šiuo metu man sunku kalbėti apie pastovumą. Įdomu, kaip nepastoviai daugelis laisvai samdomųjų gyvena – gali ką nori daryti vidury dienos, tačiau vis tiek jauti įtampą ir įsipareigojimus. Tarsi ir norisi, kad mano gyvenime būtų daugiau pastovumo, bet kartu manau, kad ne šiaip yra taip, kaip yra. 

Žurnalo „370“ ieškokite Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kavinėse, universitetuose ir kitose jaunimo pamėgtose vietose. Naujas numeris – jau birželio 9 d.