„Senoliai“ – su teise nesenti

Pirmieji ir netylantys tautiškumo šaukliai uostamiestyje švenčia 25-metį

Šį rudenį „Aukso paukštės“ nominantams Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro tradicinės instrumentinės muzikos ansambliui „Senoliai“, vadovaujamam Elenos Šalkauskienės ir Jono Petrausko, sukanka 25-eri. Nemokamas šventinis koncertas įvyks šį sekmadienį, lapkričio 25-ąją, 15 val. Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36).

Išjudina iš stingulio

Tikriausiai nerasime tokio klaipėdiečio, kurio širdis būtų visai šalta ir kurčia „Senolių“ muzikai. Jau ištisa miestiečių karta užaugo šio kolektyvo fone. 25 metus nebuvo mieste nė vienos masinės šventės, mugės, folkloro festivalio, kuriuose nekoncertuotų „Senoliai“. Jų klauso kupinos aikštės, minios žmonių. „Senoliai“ sugeba taip pakylėti nuotaiką, kad visų širdys ima plakti gyvenimo džiaugsmo ritmu. Paprastos, visiems suprantamos ar net iš jaunystės brangios melodijos sušildo jausmus, nubraukia nuovargį, pakelia galvas aukštyn, išjudina iš stingulio.

Dar ne visi atšaldėme tautinius jausmus, ne visi pamiršome kaimiškąją savo kilmę.

Dešimtmečius ir šimtmečius žmonės patys įvairius darbus dirbo, patys save linksmino.

Visi to meto mokslai – tik talentas, gabumai ir užsispyrimas siekti gražaus skambesio. „Senoliai“ – iš tokių. Su jais išliko gražiausioji tautos dalis, kuri buvo sąžiningai darbšti, o ir muziką darniai grojo, ir dainai balsų atidaryti nevengė. Ačiūdiev, randasi jaunų žmonių, kurie su meile ir talentu perima šias vertybes.

Ieškojo senimo

Prieš 25 metus ansamblį „Senoliai“ įkūrė tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies muzikos katedros dėstytojas docentas Petras Mateika. Deja, nedaug jubiliejinių kolektyvo sukakčių tesulaukė - jaunas mirė.

Šviesaus atminimo P.Mateika ieškojo būtent senų, kaimiškos kilmės muzikantų. Iš nuogirdų fabrikuose ir gamyklose, kuriose kada nors buvo organizuojama meno saviveikla, rinko žinias apie mokančius groti. Ieškojo adresų klaidžiose ir tada dažniausiai tamsiose gatvėse, prašė, įtikinėjo, sodino į savo nudrengtą zaporožietį, veždavosi repetuoti.

Po repeticijų išvežiodavo po namus. Su įkvėpimu ir kantriai lipdė kolektyvą, kurį priglaudė tuomet egzistavęs komunalininkų klubas Vytauto gatvėje. Po kelerių metų ansamblį į naujas valdas įsileido Stanislovo Norkaus vadovaujama Specialaus autotransporto įmonė Tilžės gatvėje.

Čia buvo puiki salė su parketu, su dideliu, vitražais puoštu fojė. Čia vykdavo puikūs renginiai su gausybe dalyvių.

Tuo metu į „Senolių“ ansamblį pasiprašė šios įmonės darbuotoja Lucija Jokubauskienė. P.Mateika nenorėjo priimti dėl vienos „svarbios“ priežasties – per jauna. Bet groja armonika! Ji iki šiol tebegroja, yra viena iš trijų ilgiausią „stažą“ ansamblyje turinčių dalyvių – kartu su vadove E.Šalkauskiene, smuikininku Povilu Ročiu „Senoliuose“ Liucija groja jau 23 metus.

Scenoje šio jubiliejaus nesulaukė nė vienas iš pirmųjų muzikantų. Yra dar gyvų, bet jų sveikata silpna. Amžinybėn išėjusiųjų vietas mielai keitė kiti, jau žinantys, kad groti „Senoliuose“– garbė.

Veteranais galima pavadinti žavios gyvasties kolektyvui suteikusius šnekorius Rozaliją ir Martyną – Klaipėdos dramos teatro aktorius Nijolę Sabulytę ir Aleksandrą Šimanskį. Jie tvirtai „surišdavo” koncertų programas, šmaikščiomis kalbomis nutiesdavo nesulaužomus tiltus tarp žiūrovų ir scenos. Jie ir dabar atrodo „neišvengiami“ir labai laukiami visų masinių miesto švenčių personažai.

Brangus palikimas

„Senoliai“ groja įvairiais senoviniais instrumentais: bandonijomis, armonikomis, smuikais, lūpine armonikėle, lumzdeliu, basedle, liaudišku būgnu, įvairiais žvangančiais „papildais“.

Ansamblis turi ir gana retai sutinkamą styginį instrumentą – cimbolus.

Ne mažiau kaip 150 metų senumo. Tai – šviesaus atminimo ilgamečio muzikanto Juozo Gibo palikimas. Būdamas 92 metų J.Gibas tebegrojo. Mirė berods 94-erių.

Dabar instrumentą specialiais mediniais „muštukais“ valdo E.Šalkauskienė.

Šviesaus atminimo Valentinas Romanenka ansambliui taip pat paliko gerą palikimą: pats pagamino ir padovanojo būgną, džingulį (tą į grindis trenkiamą žvangučiais apkabinėtą lazdą), žaržolus (kadaise švenčių proga kabintus arkliams), remontavo instrumentus ansamblio draugams.

Tradicija nenunyko: dabar instrumentus taiso, pertvarko vadovas, liaudies muzikos magistras J.Petrauskas, jau 17-i metai nesiskiriantis su „Senoliais“ ir įkvepiantis visus savo talentu bei darbštumu. Ansamblio dalyviai visada broliškai dalijasi pačia įvairiausia patirtimi.

Neleido iširti

Per 25 gyvavimo metus „Senoliai“ keletą kartų buvo ties sugriuvimo riba. Vienąsyk, kai į kitokią veiklą nusprendė pasinerti šviesaus atminimo ansamblio įkūrėjas P.Mateika. Jis dairėsi vadovų, kokių kolektyvas nenorėjo.

Žmonės patys nusižiūrėjo Eleną, kurią dar studentę P.Mateika buvo pasikvietęs tarškučiais pritarti. Studijuodama Elena jau vadovavo pagyvenusių žmonių gamtos mylėtojų folkloro ansambliui „Putinas“. Gana sėkmingai.

Visi suprato, kad ši mergaitė ne tik gražuolė, o sugeba pagyvenusiems žmonėms ne vien šypsotis, bet ir valdyti juos ta geranoriška šypsena. P.Mateika pakluso žmonių valiai. Ir niekas neapsiriko.

Kitas kartas, kai kolektyvas buvo ties riba, – visuotinio griovimo ir naikinimo metai. Tačiau įgytas populiarumas, klaipėdiečių meilė šiam kolektyvui privertė suklusti miesto vadovus, ir šie išsaugojo „Senolius“. Ansamblis nenuilsdamas koncertuoja ne tik Klaipėdoje, ne tik visoje šalyje ir Europoje. „Senoliai“ grodami ir dainuodami apkeliavo daugelį tolimų pasaulio šalių. Sako, dar nebuvę gal tik Afrikoje.

„Senolių“ repertuaras – didžiulis. „Kiek reikia, tiek galime groti – dvi, tris valandas ar dar ilgiau. Neskaičiuojame mūsų atliekamų liaudiškų kūrinių. Sunku pasakyti, kiek jų mokame. Daug“,- sakė vadovas J.Petrauskas. Vienus kūrinius tik groja, kitus dar ir dainomis paskanina. J.Petrauskas kiekvienam kūriniui gali imti vis kitą instrumentą – pritaikys. Šis Dzūkijos kaimo šaunuolis Klaipėdos muzikiniam gyvenimui jau davė labai daug.

Niekada neatsisakė

„Senolių“ ansamblį teisėtai galime vadinti tautiškumo šaukliais. Atgimimo metais „Senoliai“ jau grojo, jau buvo publikos numylėtiniai. Niekada neatsisakė be jokių atlygių dalyvauti tautiškose šventėse. Jų muzika, dainos, itin išraiškinga aktorių N.Sabulytės ir A.Šimanskio kalba pavergė žmones, stiprino tautiškus jausmus. Tai tarsi leido suprasti, ką iš tiesų mums reiškia laisva sava kalba, laisva mintis prieš minią klausytojų. Juk buvome suvaržyti.

Šiandieną dar įprasta girtis, kiek kartų ir kokio nuotolio užsieniuose būta, kaip ten į mūsų atlikėjus žiūrėta. Tačiau ar ne didesnė vertybė yra ta veikla, kuri turtina ir įkvepia savus žmones? Ar ne didesnis džiaugsmas yra tarnauti, kurti savo kraštui ir tautai? Nesuklysime pasakę, kad čia yra už ką paploti ir sveikinant kepures nukelti amžinai jaunatviškiems mūsų „Senoliams“, jų profesionaliems vadovams.