Iki šiol gyvuojančios senosios patarlės rodo, kad žmonių santykiuose nedaug kas keičiasi, be to, jose labai aiškiai matyti, kurios socialinės grupės dominuoja: vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, jaunimas ar senimas, LRT KLASIKAI sako Jokūbo Brodovskio patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinio leidėja ir tyrėja Ona Aleknavičienė. „O dominuojanti grupė yra vyrai arba tėvai – jie silpnesnei pusei primeta savo nuomonę, tam tikras elgsenos normas. Pavyzdžiui, „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Vadinasi, čia tas pozityvusis, gerasis yra tėvas“, – pastebi mokslininkė.

– Prieš metus išleidote didžiulį Jokūbo Brodovskio patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinį. Kodėl ėmėtės būtent šio rinkinio?

– Šis rinkinys man buvo įdomus ir kaip senosios kalbos tyrėjai, ir dėl to, kad jis buvo įtrauktas į programą. Lietuvių kalbos institute yra kuriama senųjų raštų duomenų bazė ir mes į ją traukėme XVI–XVII a. šaltinius. Šis šaltinis iš pradžių ir buvo datuojamas XVII a., dėl to mes jo ir ėmėmės.

– Knygoje rašoma, kad tai mįslingas rinkinys – iki šiol jis buvo laikytas anoniminiu, nes nėra išlikusio antraštinio lapo, nežinomas ir tikrasis jo pavadinimas, rengėjai ir netgi rengimo laikas. Ar buvo įmintos visos šios mįslės?

– Šias mįsles teko pradėti nuo datavimo, nes šaltinis buvo datuojamas XVII a. pab. arba XVIII a. pr. Bet, kadangi nėra nei sudarytojo, nei tikro pavadinimo (jis suteiktas bibliotekos darbuotojų), netikslus datavimas neleido nustatyti ir sudarytojo. Betiriant paaiškėjo, kad yra ne vienas vandenženklis, o trys ir vienas iš tų vandenženklių (tiksliau – popierius su tuo vandenženkliu) buvo pradėtas gaminti apie 1716 m. Vadinasi, ir rinkinys negalėjo būti pradėtas rašyti anksčiau.

Tada, kai jau paaiškėjo jo ribos, buvo galima galvoti apie autorystę. Ir, atlikus rašysenos analizę, buvo nustatyta, kad tai – J. Brodovskio rankraštis. Jame yra kito autoriaus prierašų, bet nedaug. Tas kitas autorius – Gotfridas Ostermejeris, bet pagrindinis sudarytojas vis tiek yra J. Brodovskis.

– J. Brodovskis – XVIII a. Mažosios Lietuvos figūra. Kokia šio giesmių kūrėjo, kultūros istoriko įtaka lituanistikai?

– Kaip rodo archyviniai dokumentai, J. Brodovskis buvo Trempų parapijos precentorius (mokytojas) ir padėdavo kunigui laikant mišias. Rasti duomenų apie J. Brodovskį nelengva, nes pagrindinis asmuo būdavo kunigas. J. Brodovskis buvo kilęs iš Geldapės (Darkiemio apskritis), dabar tai Lenkijos teritorija. Jis rašė didelį lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodyną. Vokiečių-lietuvių kalbų dalis yra apie 1 000 psl., o lietuvių-vokiečių kalbų dalis žuvo per Antrąjį pasaulinį karą (iki karo dar ji buvo saugoma Karaliaučiuje, Valstybiniame archyve).

Tame žodyne J. Brodovskis užfiksavo apie 2 tūkst. patarlių, priežodžių, mįslių. Jis tiesiog jomis mėgavosi: traukė, rašė, nesvarbu, apie ką ta patarlė, yra įtraukta ir obsceniškų (nešvankių) patarlių ir mįslių. Bet jam jokios ribos nebuvo – jei tiko tam žodžiui iliustruoti, ir traukė tą patarlę arba mįslę.

– Knygoje dabartiniam žmogui gana keistai atrodo fonetika, pavyzdžiui, š ir ž rašyba. Labai  įdomu, kad ilgasis y žymimas su dviem taškeliais viršuje. Tai tikriausiai rodo rašybos kaitą Mažojoje Lietuvoje ir leidžia daryti tam tikras išvadas?

– Nuo XVI a. vidurio, nuo Martyno Mažvydo, kai prasidėjo lietuviška raštija, labiausiai įvairavo vadinamųjų šnypščiamųjų š, ž ir č rašyba. Priežastis yra ta, kad M. Mažvydas paskelbė tipinę lotynų kalbos abėcėlę, o lotynų kalboje nėra nei š, nei č, nei ž. Ir tada iki Danieliaus Kleino laikų š buvo rašoma pagal vokišką tradiciją sch, ž buvo žymima vokišku escetu ß, o č rašoma cz arba dedamas kirtis. D. Kleinas mėgino padaryti tvarką ir suvienodinti rašyba Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.

Tada š taip pat buvo rašoma įvairiai, nes rankraščių rašytojų niekas nereglamentavo. Sakykim, jei spaustuvininkas neturi to ženklo, vartoja tą, kokį turi ir kokius jau vartojo kiti autoriai. O rašant rankraštį žmogaus rankos laisvos – jis, kokią nori raidę, tokią parašo. Taigi varijavimo yra labai daug.

– Jūs aptarėte fonetiką, morfologiją ir socialinį bei kultūrinį turinį. Man įstrigo tokios patarlės ir priežodžiai: „Tėvas peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvą – šunimis“, „Vaikų kaip pupų, o duonos nė plutos“, „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Taigi galima įžvelgti tam tikrą įtampą tarp tėvų ir vaikų, tėvų ir vaikų nelygiateisiškumą. Sakyčiau, labai panašios problemos iškyla ir XXI a.

– Iki šiol ir gyvuoja tos pačios patarlės, kad žmonių santykiuose nedaug kas keičiasi. Kai tyriau šias patarles ir priežodžius, man buvo be galo įdomu pamatyti, kaip atrodė ta visuomenė (XVIII a. vid. Trempų parapija), kuri vartojo būtent šiuos kalbos tautosakos vienetus. Taigi labai aiškiai išsiskiria socialinės grupės ar sluoksniai: vyrai ir moterys, tėvai ir vaikai, jaunimas ir senimas, etninės grupės, – ir labai gerai matyti, kuri grupė dominuoja.

O dominuojanti grupė yra vyrai arba tėvai – jie silpnesnei pusei primeta savo nuomonę, tam tikras elgsenos normas. Kaip jūs ir sakėte – „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Vadinasi, čia tas pozityvusis, gerasis yra tėvas, o „tu net durų neuždarai“. „Tėvas peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvą – šunimis“ formuoja požiūrį, kad taip neturėtų būti, kad tėvai vaikus prižiūri, o paskui vaikai su tėvais irgi turėtų elgtis pagarbiai.

– Čia galima įžvelgti ne vien socialinį ir kultūrinį turinį, bet ir išminties perliukų. Pavyzdžiui, patarlė „Moki žodį – žinai kelią“ vartojama ir šiomis dienomis. „Gina kaip pempė vaikus“, „Dieve, duok vienam gimti, bet nė vienam mirt“, „Viena kregždė – dar ne pavasaris“ taip pat labai tinka ir mūsų dienomis.

– Dauguma šitų patarlių yra labai senos. Patarlė „Viena kregždė – dar ne pavasaris“ iš tiesų pradėta vartoti V a. pr. Kr. ir pirmiausia užfiksuota graikų kalba. Pradžią jai davė Ezopo pasakėčia apie jaunuolį, kuris iššvaistė palikimą. Pamatęs, kad parskrido kregždė, pagalvojo, kad jau pavasaris ir pardavė paskutinį apsiaustą. Bet čia vėl užėjo šalčiai, jam pasidarė šalta ir jis suprato, kad viena kregždė dar nerodo pavasario. Štai koks ilgas yra šito posakio vartojimo laikas, be to, jis vartojamas maždaug 49 pasaulio šalyse. Kitos patarlės yra atėjusios per Bibliją ir net sunku nustatyti jų laiką. Taip pat nežinia, ar jos išverstos iš vokiečių kalbos, ar paimtos tiesiai iš Biblijos.

– Minite Bibliją, bet įdomu, kad šiame rinkinyje matyti krikščionybės ir pagonybės sandūra. Minima ir Žemyna, ir Laima, ir Magyla. Taigi galima kalbėti apie ikikrikščioniškų dievų įtaką lietuvininkų pasaulėjautai.

– Taip, analizuojant ir šio rinkinio, ir J. Brodovskio žodyno patarles, matyti, kad prisimenami ir senieji baltiški dievai, beje, yra įdėtos ir dvi ikikrikščioniškos maldos. Būtent šie smulkieji tautosakos žanrai rodo, kad žmonės norėjo tai prisiminti, išsaugoti ir kad jiems senasis tikėjimas buvo savas – juk mes prisimename tai, ką norime prisiminti, išsaugoti ir kitiems pasakyti. Pačiame rinkinyje nėra labai daug tokių posakių, bet J. Brodovskio žodyne posakių, liudijančių dar ikikrikščioniškąjį senąjį tikėjimą, daug.