Per dešimt plenero dienų gamtos įkvėpti menininkai kūrė drobėse, skardos lakštuose ir fotojuostose. Nors ir ne visi dvylika plenero dalyvių kūrė būtent Šilavoto davatkyno aplinkoje, visų darbai buvo eksponuojami ant medinių trobelių sienų.

Senbuviai ir naujokai

Tapytojas A.Vilpišauskas (1945–2015), dažnai vadinamas tapybos spalvų genijumi, pradėjęs organizuoti profesionalių menininkų plenerus, šią iniciatyvą prieš kelerius metus perdavė jaunam perspektyviam menininkui Petrui Lincevičiui, kuris išplėtė plenero ribas ir šiemetį įvardijo kaip simpoziumą.

Jame kartu su  profesionaliais menininkais savo kūrybinius sugebėjimus galėjo išbandyti ir visi kiti norintieji: jau ne pirmus metus čia organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, kuriose gali dalyvauti tiek vaikai, tiek suaugusieji, o jų sukurti darbai taip pat yra eksponuojami Šilavoto davatkyno aplinkoje.

Šis pleneras išskirtinis ne tik tuo, kad čia, paslaptingoje ir kartu labai koncentruotoje rimties, buvusio savotiško vienuolyno aplinkoje, kuriami darbai, bet ir tuo, kad sukurti darbai kabo ant senų trobesių sienų – kaip savita žmogaus ir gamtos kūrinių jungtis.

Šiemet Šilavoto davatkyno plenere-simpoziume dalyvavo dvylika menininkų: Auksė Miliukaitė, Arvydas Palevičius, Arvydas Žalpys, Akvilė Poškutė, Aušra Andziulytė, Eimutis Markūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Petras Lincevičius, Remigijus Treigys, Rimantė Butkuvė, Romualdas Čarna, Sigitas Straigis. Vieni jų plenere kūrė pirmą kartą, o kiti – nuolatiniai jo dalyviai.

Plenero organizatorius Petras Lincevičius skaičiavo: "Visuose trylikoje yra dalyvavęs tik E.Markūnas. Vienuolikoje – Šilavoto plenerų organizatorius A.Vilpišauskas. Dešimtyje plenerų – A.Palevičius, devyniuose – A.Andziulytė, šešiuose – R.Treigys."

Šilavote savo kūrybą pirmą kartą pristatęs A.Žalpys eksponavo du 2015 m. sukurtus vaizdo darbus, kuriuose užfiksuotas A.Vilpišauskas savo studijoje Kaune, o kita naujokė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė – tapybos darbus, kurie buvo skirti A.Vilpišauskui.

Atminimo ženklai išėjusiam kolegai A.Vilpišauskui lydėjo visą plenerą. Kolegos dalijosi prisiminimais apie jį – su mintimis ateityje suguldyti juos į vieną prisiminimų apie A.Vilpišauską rinkinį.

"Menininkai kiekvienas savaip galutinėje simpoziumo ekspozicijoje išreiškė pagarbą A.Vilpišauskui. Simpoziumo metu mes netgi neužėmėme jo vietos prie pietų stalo, kurioje visada sėdėdavo", – pastebėjo P.Lincevičius.

Per simpoziumo uždarymą Šilavoto bažnyčioje aukotos šv.Mišios už A.Vilpišauską, vėliau davatkyno muziejuje aktorė Daiva Škelevaitė ir rašytoja Aldona Ruseckaitė skaitė tapytojo mėgtų poetų eiles, smuikininkė Kristina Katavičiūtė griežė jo mėgtus kūrinius.

Atpažįstami ir kitokie

Dauguma plenere dalyvavusių menininkų yra gerai žinomi dėl savo kūrybinės biografijos, tačiau yra itin įdomu stebėti, kokie minimalūs ar didesni pokyčiai pasirodo jų darbuose, jiems išėjus iš savųjų studijų. A.Andziulytė, geriausiai žinoma dėl savo tapybos ant skardos lakštų, šio savo sumanymo neapleido ir plenere. Vingiuotos, horizontalios, tamsios linijos driekiasi jos darbuose, tarsi autorė bandytų atkartoti Šilavoto apylinkes ir perteikti šios aplinkos atmosferą.

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, kaip pati minėjo plenero uždarymo metu, savo kūrinius tapė studijoje, tačiau spalvų gausa ir itin stiprus kūrinių tekstūriškumas jos drobėse puikiai perteikė visą Šilavoto aplinką ir jos stiprybę.

R.Treigio fotografijose taip pat buvo galima rasti nuorodų į šią plenero vietą: neryškūs aplinkos horizontai tarsi perteikia vietos paslaptingą nuotaiką – iki galo taip ir nepažintą, kartu tokią savą ir jaukią. Dalyje R.Treigio kūrinių užfiksuotas ir pats A.Vilpišauskas – susimąstęs, kad ir žvelgiantis į fotoobjektyvą, tačiau atrodantis nuklydęs mintimis kažkur labai toli.

E.Markūnas savo grafitinėje tapyboje imasi naudoti spalvą – būtent šio plenero metu pirmą kartą ir buvo eksponuojami jo darbai – naujas kūrybinis posūkis, apie kurį menininkas jau ne kartą buvo kalbėjęs.

R.Čarna, naudodamas pastelines spalvas, išsiskyrė iš kitų kūrėjų – užuot perteikęs ekspresiją, tarsi bandė viską savo kūriniuose suvaldyti ir sukontroliuoti.

Tapytoja A.Poškutė liko ištikima negyvosios gamtos vaizdams (natiurmortams), tačiau šįkart šią idėją papildė – dėmesį skyrė gyviems (Šilavoto davatkyno aplinką supantiems) ir negyviems medžiams (malkoms). Tokia autorės idėja – tapyti medžius, po to tapyti malkas, kurios sukuria šilumą degdamos, ir šį kūrinį eksponuoti ant medinių trobesių – ten, kur krosnyse šios malkos ir spragsėdavo – puikiai atskleidžia visą gamtos gyvavimo ciklą.

A.Miliukaitė, savo kūriniuose vis tapydama gerai meno (ir net tik) pasaulyje atpažįstamus žmones, tokią pačią kūrybinę manierą pasitelkia ir šio plenero metu. Autorės darbai, kabėję ant pilkų trobesių sienų, sudarė puikų kontrastą savo ryškių spalvų drobėmis.

A.Palevičius mažo formato drobėse įamžino aplinkos daiktus: verpimo ratą, įrankius sviestui mušti ir kitus buitinius rakandus.

Tautodailininkė R.Butkuvė plenero uždarymo metu eksponavo tris skulptūras, įkurdintas ant trobelių sienų. S.Straigis sukūrė amžinąjį molbertą Alfonsui Vilpišauskui.

Atviri bendruomenei

Meno mugėje "Art Vilnius’15" geriausiu jaunuoju menininku pripažintas plenero organizatorius P.Lincevičius fiksavo Šilavoto davatkyno trobas ir jų aplinką, tyrinėdamas pastarosios įtaką sau pačiam. Paklaustas, kodėl jau trečius metus plenero vairą laikantis kūrėjas šįkart nusprendė išplėsti kūrybinės stovyklos formatą – plenero ribas išplėtė iki simpoziumo, aiškino paprastai: šiemet projektas nebetilpęs į paprasto plenero rėmus.

"Šilavoto pleneras nuo pat pradžių neapsiribojo vien tik tapyba iš natūros. Kuriant plenero uždarymo ekspoziciją buvo atsižvelgiama į kiekvieno dalyvio asmeninę ekspoziciją kaip į tam tikrą prisistatymą renginio lankytojams. Ekspozicijoms sukurti buvo pasitelkiami ne tik vietoje tapyti darbai, tačiau ir seniau sukurti. 2007-aisiais pleneras įgavo ir edukacinę kryptį. Nuo to laiko, ypač trejuose pastaruosiuose pleneruose ir šių metų simpoziume yra skiriama dėmesio vietos bendruomenei, kuriai rengiami edukaciniai tapybos aliejiniais dažais užsiėmimai", – sakė menininkas.

Šiųmetės edukacinės veiklos tikslas buvusi artimesnė Šilavoto bendruomenės pažintis su A.Vilpišausko kūryba – ypač vėlyvąja, kuri neatsiejama nuo Šilavoto. Dalyviai, vartę knygas, galėjo lyginti paveikslus ir tų paveikslų motyvus. "Dauguma edukacinių užsiėmimų dalyvių pasirinko tuos pačius motyvus, kuriuos yra tapęs ir A.Vilpišauskas", – pastebėjo P.Lincevičius.

"Menininkai, dalyvaudami plenere, noriai įsitraukia į Šilavoto bendruomenės veiklą, jie yra restauravę Šilavoto kapinėse esančius partizanų kryžius, netgi tvarkę Jiesios pakrantes. Visa tai praplečia Šilavoto plenero veiklą. Tapyba ar kitokia kūryba davatkyno aplinkoje yra dalis šio projekto, tačiau pagrindinis kūrinys yra menininkų ir vietos bendruomenės tarpusavio ryšių kūrimas", – sakė jis.