Liepos 29–rugpjūčio 7 d. vykęs XVI Šilavoto pleneras ir jį lydinčios kūrybinės edukacijos, skirtos vietos bendruomenės nariams, sukvietė tapybos, keramikos, fotografijos, tarpdisciplininio meno kūrėjus.

Plenere pirmą kartą dalyvavusi dailininkė, keramikė Monika Gedrimaitė sako, kad Šilavotas įsiminė kaip gamtiškai, istoriškai, kultūriškai ir intelektualiai turtinga vieta. "Visada gera kūrybinėse išvykose sutikti menininkų, kuriančių skirtingose srityse, dalytis mintimis, patirtimis, įdirbiu, stebėti vienas kito kūrybos procesą. Plenero metu savo žinias apie keramiką perdaviau jo dalyviams ir vietos bendruomenės nariams, supažindindama juos su molio subtilybėmis edukaciniame užsiėmime. Buvo smagu sutikti žmonių, kurie molį rankose laikė pirmą kartą", – įspūdžiais dalijasi M.Gedrimaitė.

Eimučio Markūno ekspozicija / P. Lincevičiaus nuotr.

Anot dvyliktąjį kartą plenere dalyvavusios tapytojos Aušros Andziulytės, nors pleneras neilgas, Šilavoto aplinka, netikėti pastebėjimai joje, kūrybiniai eksperimentai, diskusijos su kolegomis dažnai tampa postūmiu naujiems meniniams sprendimams, atradimams. "Šiemet šio atradimo džiaugsmo tikrai buvo. Su kolegomis daug šnekėjomės apie kūrybinį procesą, apie atsitinkantį kūrinį ir tikrumą, apie plenero pradininką Alfonsą Vilpišauską", – pasakoja tapytoja.

Ne pirmą kartą plenere dalyvavusiam fotomenininkui Remigijui Treigiui kiekvienais metais yra įdomu susitikti su į jį atvykstančiais jaunaisiais menininkais, diskutuoti su jais, stebėti, kaip jie kuria. "Be to, dalyvaudamas plenere, sugrįžtu į gimtąsias vietas, kuriose gera ir būti, ir kurti", – sako fotomenininkas.

Plenero kuratorius P.Lincevičius pokalbyje su "Santaka" taip pat prisiminė plenero iniciatorių A.Vilpišauską, pasakojo apie Šilavoto plenero išskirtinumą, jo svarbų indėlį į Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimą, vietos bendruomenės narių dalyvavimą plenero metu organizuojamose kūrybinėse edukacijose ir pasidalijo mintimis, kuo šiųmetis Šilavoto pleneras buvo kitoks.

Remigijaus Treigio ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Esate 2004-aisiais tapytojo A.Vilpišausko pradėtos Šilavoto vasaros plenerų tradicijos puoselėtojas. Ar A.Vilpišausko asmenybė, kūryba yra prisimenami pleneruose, kurie organizuojami, deja, jau be jo?

– A.Vilpišauskas, 2000-aisiais atvykęs tapyti į dabar jau muziejumi tapusį Šilavoto Davatkyną (Prienų krašto muziejaus padalinys – aut. past.), pakeitė Šilavoto identitetą. Tapytojo dėka jis dabar gerai žinomas tarp meno bendruomenės narių ir mėgėjų. Pasakodamas apie plenerą, visuomet pabrėžiu, kad tai A.Vilpišausko kūrinys. Didžioji dalis plenere dalyvaujančių menininkų asmeniškai pažinojo tapytoją kaip draugą, kolegą ar mokytoją, jo atminimas visada būna svarbi Šilavoto plenerų dalis.

Viena iš plenero koncepcijos linijų – suteikti erdvę menininkams ne tik kurti ir pristatyti savo kūrybą vietos bendruomenei, bet ir generuoti naujas idėjas. Įprasta, kad Lietuvoje organizuojami plenerai yra labiau orientuoti į rezultatą – menininkų skatinimą plenero metu kurti produktyviai. Tačiau Šilavoto pleneras išsiskiria tuo, kad tampa erdve konceptualiems procesams.

Monikos Gedrimaitės ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

Pleneras vyksta unikalioje aplinkoje – Šilavoto Davatkyne – šimtmetį gyvavusiame neoficialiame moterų vienuolyne, kurį jame gyvenusios vienuolės pačios ir įkūrė. Dažnai būna taip, kad kūrėjai, atvykę į naują erdvę, ją, visų pirma, turi prisijaukinti, todėl tik atvažiavusiems į plenerą būna sunku pradėti kurti. Pirmosiomis dienomis, kad dalyviai geriau pažintų kultūrinį kontekstą, kuriame dešimtį plenero dienų gyvena ir kuria, organizuojama ekskursiją po Šilavotą. Bendravimas taip pat tampa svarbiu plenero aspektu, kadangi čia susirenka skirtingų vizualiojo meno disciplinų kūrėjai. Susipažinus vieniems su kitais kyla naujų idėjų ar planų apie bendrus tarpdisciplininius projektus, kuriuos plenero dalyviai įgyvendina vėliau.

Atsižvelgiant į išvardytus aspektus, pleneras turi meno rezidencijos bruožų, kai kūryba organiškai kyla iš vietos patirties ir komunikavimo su kolegomis. Taip sukauptos patirtys kūryboje būna išreiškiamos ir plenerui pasibaigus.

Tačiau, žinoma, plenero metu dalyviai sukuria kūrinių, kurie eksponuojami uždarymo renginio metu.

Samantos Augutės ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Šilavoto pleneras skirtas ne tik menininkams. Kita svarbi jo koncepcijos linija – indėlis į Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimą. Pleneras aktualizuoja apskrityje esantį kultūros paveldą, skatina kultūrinį turizmą, kuria apskrities identiteto komunikavimo priemones. Tai pasiekti jums pavyksta dėl to, kad plenero metu skirtingų vizualiojo meno disciplinų kūrėjai laiką skiria ne tik individualiai kūrybai, bet ir kūrybinėms edukacijoms vietos bendruomenės nariams organizuoti. Ar ši – kūrybinių edukacijų – idėja vystoma nuo pat pirmojo Šilavoto plenero? Ar tai jūsų, kaip plenero organizavimą perėmusio kuratoriaus, iniciatyva?

Menininkų ir bendruomenės ryšys buvo svarbus nuo pat pirmojo plenero ir jis apima ne tik edukacinius užsiėmimus. Dalyvavę kūrėjai yra sutvarkę ir atnaujinę Šilavoto kapinėse esančias partizanų laidojimo vietas, prisidėję prie Jiesios upės aplinkos tvarkymo. Toks bendruomeniškumas radosi natūraliai ir natūraliai perėjo į norą dalytis patirtimi ir pagyvinti vietos kultūrinį gyvenimą. Manau, kad šiuolaikinis pleneras negali būti uždaras. Jis turi skatinti dialogą ir suteikti galimybių kurti naujus tarpasmeninius ryšius.

– Kaip vietos bendruomenės nariai priima kvietimą prisijungti prie menininkų? Ar jie aktyviai, smalsiai įsitraukia į kūrybines veiklas?

– Šiais metais plenere pirmą kartą vyko keramikos kūrybinės dirbtuvės, kurios sulaukė daug dėmesio. Vietos gyventojai noriai įsitraukia į kūrybines veiklas, kai kurie jose dalyvauja jau ketvirtus metus iš eilės ir turi sukaupę tam tikros kūrybinės tapybos patirties. Stengiamės, kad kūrybinės edukacijos vyktų ne tik plenero metu. Ne taip seniai – prieš keletą mėnesių – Šilavoto Davatkyne vyko Šilavoto interdisciplininio centro organizuotos piešimo dirbtuvės, kurias vedė menininkas Mindaugas Lukošaitis.

Tado Kazakevičiaus ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Kokio grįžtamojo ryšio tiek iš bendruomenės narių, tiek iš menininkų sulaukiate?

– Drąsiai teigiu, kad grįžtamasis ryšys yra teigiamas. Prienų rajono gyventojams kultūrinės veiklos yra sunkiau pasiekiamos, o šio plenero metu atsiveria galimybė iš arti pamatyti, susipažinti su ne tik Lietuvoje, tačiau ir už jos ribų žinomais menininkais ir jų kūryba.

Šilavoto pleneras išsiskiria tuo, kad tampa erdve konceptualiems procesams.

– Ar pastebite vietos bendruomenės pokyčių, kuriuos paskatina jos narių edukavimas, susipažįstant su šiuolaikiniu menu, jo procesais?

– Apmąstant visus plenerus, galima pastebėti vietos bendruomenės kultūrinį pokytį. Plenero metu vykdomos veiklos, parodos ugdo meno suvokimą, o kai kūrėjai patys papasakoja apie idėjas, kurios slypi už abstraktaus tapybos kūrinio ar skulptūrinio objekto, išnyksta atsiribojimo siena ir įvyksta dialogas.

– Į šių metų plenerą pakvietėte dar iki šiol jame nedalyvavusios meno disciplinos – keramikos – atstovę. Kas paskatino? Galbūt patys bendruomenės nariai išreiškė norą patyrinėti šiuolaikinį keramikos meną, susipažinti su šios srities kūrėjais, pasisemti iš jų žinių?

– Kiekvienais metais siekiame tarpdiscipliniškumo – kad tai nebūtų tik vienos disciplinos, pavyzdžiui, tapybos pleneras. Norisi vis plėsti dalyvaujančių menininkų ratą. Nors keramika plenero veiklose buvo pirmą kartą, tačiau neiškrito iš bendro konteksto, o kaip tik generavo naujų bendrų veiklų, kurias, ko gero, įgyvendinsime ateinančių metų plenere.

Aura: legendinio Šilavoto Davatkyno erdvės – ideali vieta ne tik kurti, bet ir dalytis savo kūrybine energija su vietos bendruomene. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Ar kasmet, organizuodamas plenerą, jo koncepciją papildote kuo nors nauju? Galbūt XVI Šilavoto pleneras buvo išskirtinis, ypatingas ne tik dėl prie jo prisijungusios keramikos meno atstovės?

– Po plenero uždarymo renginio juokavome, kad šis pleneras ypatingas tuo, kad pirmą kartą per uždarymo renginį lijo. Bet džiugu, kad žvarbesnis oras neatbaidė renginio svečių, kurie gausiai atvyko pasižiūrėti plenero dalyvių kūrinių parodos, susitikti su Šilavoto kraštiete rašytoja Aldona Ruseckaite, pasiklausyti operos solisto Liudo Mikalausko koncertinės programos. Pleneras išsiskyrė tuo, kad, be keramikos meno atstovės, jame šiais metais pirmą kartą dalyvavo du gerai žinomi fotomeninikai – Remigijus Treigys ir Tadas Kazakevičius. Apskritai, šių metų plenere dalyvavo gausiausia kūrėjų kompanija – net trylika menininkų. Ne visi visą plenero laiką gyveno Šilavote, galima sakyti, kad tam įtaką padarė nuotolinis darbas, studijos ir kitų veiklų vykdymas per nuotolį, tačiau tarpusavio bendravimas ir kūryba dėl to nenukentėjo.

Plenero dalyviai

Aušra Andziulytė (tapyba), Samanta Augutė (tapyba), Kipras Černiauskas (tapyba), Monika Gedrimaitė (keramika), Eimutis Markūnas (tarpdisciplininis menas), Tadas Kazakevičius (fotografija), Petras Lincevičius (tapyba), Povilas Ramanauskas (tarpdisciplininis menas), Rosanda Sorakaitė (tapyba), Sigitas Straigis (skulptūra), Romanas Togobickis (tapyba), Remigijus Treigys (fotografija), Ieva Tulaitė (tapyba).

Plenero kuratorius – Petras Lincevičius.