Šią savaitę į Kauną simboliškai sugrįžta režisierius Jonas Jurašas. Prieš du dešimtmečius jis atrado ir pirmasis kaip sceną panaudojo dabar jau įprasta tapusią Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) erdvę - Ilgąją salę.

Į "Smėlio klavyrais" publikai pristatytą erdvę režisierius sugrįžta su Vilniuje pastatyta pjese, raginančia neskubėti teisti. Sovietmečiu dėl politinių motyvų į Ameriką emigravęs ir joje gyvenantis režisierius prisipažįsta: su Kauno teatru jį sieja ir patys šviesiausi, ir skaudūs prisiminimai. Tačiau blogų dalykų režisierius nenorėjo prisiminti. "Grįžęs kurti "Smėlio klavyrų" aš viešai ir asmeniškai atleidau visiems teatre buvusiems savo priešams", - užsiminė menininkas.

- Šią savaitę į KVDT atkeliauja Jūsų režisuota Johno Patricko Shanley pjesė "Dvejonė". Kodėl pasirinkote statyti būtent šią pjesę?

- Po didelės, monumentalios operos "Lietuviai" pastatymo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) ir kitų spektaklių, statytų pabrėžiant teatrinę raišką, norėjau imtis veikalo, kuris leistų išbandyti maksimalaus minimalizmo ribas. Pjesę pasiūlė prodiuseris Audronis Liuga. Jis yra vienišas naujo teatro ir naujosios dramos riteris, nuolat ieškantis alternatyvos sustabarėjusiam valstybiniam teatrui. Per vieną sezoną jis prodiusuoja penkis šešis naujus pastatymus "Naujosios dramos akcijos" ribose. Tai vakarietiškas prodiuseris: ieško naujovių ir nebijo rizikos.

"Dvejonės" autorius J.P.Shanley pateikia visuomenės diagnozę, kai išnykus paskutiniesiems tolerancijos likučiams nebelieka pagarbos žmogui. Man atrodo, tokia visuomenė šiandien yra Lietuvoje. Lieka nesveikas domėjimasis vadinamosiomis žvaigždėmis, jų asmeninėmis paslaptimis, ypač jei jos paviešinamos teismuose.

Ekstremali politinė ir asmeninė konfrontacija, fanatiški kaltinimai vieni kitiems, nuosprendžiai visuomenės užkulisiuose - tokia dabar yra lietuviško gyvenimo atmosfera. Ją patiriu ir gyvendamas toli nuo Lietuvos. Man atrodo, kad vienas blogiausių dalykų Lietuvoje yra abejonės stoka. Nes abejonė, pasak pjesės autoriaus, reikalauja daugiau drąsos nei įsitikinimas.

Gyventi su tam tikru netikrumu turėtų būti nuolatinės visuomenės dvasinės pratybos, be kurių neįmanoma politikos, kultūros, ekonomikos pažanga. Arogancija, nepakantumas artimajam gali būti traktuojama kaip ydingų ideologijų šaknys, kurių padarinius mes, lietuviai, pajutome labai skaudžiai, tebepatiriame ir šiandien.

- Kaip manote, ar šiandieninio pedofilijos skandalo kontekste, kai, atrodo, visi žino, kuris šios istorijos herojus kaltas, kuris - ne, žiūrovai bus atviri "Dvejonės" raginimui per anksti neteisti?

- Kai ėmiausi šios pjesės - beveik prieš metus - net neįsivaizdavau, kad ji pataikys į tokį karštą konfrontacijos židinį, susijusį su pedofilijos byla. Tai nebuvo bandymas ieškoti aktualumo. Tai buvo bandymas gvildenti moralinę, filosofinę problemą. Pjesė kalba apie žmogaus lemtį būti tam tikroje niekieno žemėje tarp juodo ir balto, tarp troškimo būti teisiam ir įgimto žmogaus nuodėmingumo.

Abejonė, autoriaus manymu, yra nepatogi, bet tai yra apsauga nuo skubotų ir labai dažnai neteisingų sprendimų materialiame, dvasiniame ir politiniame visuomenės gyvenime. Todėl šis spektaklis yra provokuojantis, bet nesiūlantis išganingų vienareikšmių atsakymų. Autorius siūlo pagalvoti, kas slypi mumyse. Nes kiekvienas mūsų turime kokių nors paslapčių, kurioms, žiūrint iš šalies, gali būti labai lengvai priklijuojamos etiketės ir galutiniai visuomenės nuosprendžiai.

Perkeldamas šią pjesę į lietuvišką terpę aš puoselėjau gal ir nepagrįstą iliuziją, kad ji visuomenei galbūt turės šiokį tokį terapinį, bet ne didaktinį poveikį. Pjesė aistringai neigia kategoriškumą, konfrontaciją, norą nesusimąsčius mesti akmenį arba bent juodinantį šešėlį į svetimą žmogų. Tai, mano manymu, šiandien yra viena pagrindinių Lietuvos visuomenės problemų.

- Kaip vertinate aktorių ir režisieriaus indėlį kuriant spektaklį: ar tai yra lygiaverčių menininkų dialogas, ar aktoriai yra tik režisieriaus idėjų įkūnytojai, turintys paklusti pastarojo diktatui?

- Prieš emigruodamas į Vakarus maniau, kad režisierius savo idėjas teatre gali įgyvendinti tik diktatūros priemonėmis. Tikro bendradarbiavimo skonį aš patyriau tik Vakaruose. Lietuvoje visada jaučiau sovietine mąstysena užnuodytus žmonių santykius. Jei Lietuvoje aktoriams atveri tikro bendradarbiavimo lauką, jie galvoja, kad tu esi silpnas, ir tada jie stengiasi dominuoti kūrybos procese.

Vakaruose dirbdamas su tikrai intelektualiais aktoriais patyriau, kad tikras bendradarbiavimas yra pats turiningiausias ir vaisingiausias būdas kurti. Dirbdamas su "Dvejonės" aktoriais Egle Mikulionyte, Povilu Budriu jaučiau tą patį - tai buvo viena maloniausių pastarųjų metų kūrybos patirčių.

- Ar, rinkdamasis aktorius, nepagalvojote apie Kauno dramos teatro žmones?

- Pirmiausia, trupės, kokia ji šiame teatre yra dabar, aš jau nebepažįstu. Jei būčiau spektaklį statęs Kaune, galbūt ir iš kitur būčiau ėmęs aktorius. Lietuva - labai mažas kraštas, todėl statant spektaklį galima samdyti skirtingiems miestams atstovaujančių teatrų aktorius. Tradicija, kad aktoriai turi būti iš tos pačios "parapijos" man yra nepriimtina. Su ja aš kovojau prieš daugelį metų Kaune, siūlydamas daryti esminę teatro reformą.

- Kokie prisiminimai jus sieja su Kauno dramos teatru?

- Čia praėjo kūrybiškai vaisingiausi mano metai Lietuvoje. Čia patyriau aukščiausius kūrybos momentus, dirbau su puikiais aktoriais Rūta Staliliūnaitė, Kęstučiu Geniu, Viktoru Valašinu ir kitais, bendravau su įdomiais žmonėmis. Kaune turėjau daug nuostabių draugų ir nuostabių priešų.

- Ką jums reiškia sugrįžimas į Kauno dramos teatro Ilgąją salę?

- Tai didelė emocinė patirtis. Norėčiau pamatyti spektaklį čia, tik kol kas neturiu tokios galimybės - esu savo namuose Amerikoje.

Ilgąją salę atradome su "Smėlio klavyrais." Tada, prieš devyniolika metų, tai buvo ne visai teatras - alternatyvi erdvė. Mes ją vadinome Tolminkiemiu (Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės pjese "Smėlio klavyrai" literatūriškai interpretuojamas Kristijono Donelaičio gyvenimas - aut. past.). Pirmą kartą Lietuvoje ėmiausi eksperimento kurti ne teatro erdvėje.

Kai pastačiau "Smėlio klavyrus", visiems atrodė keista, kodėl mes neiname į tuo metu tuščią teatro didžiąją salę, bet į kažkokį fabrikėlį ir kuriame labai nepatogiomis sąlygomis - per lietų, šaltį. Ši erdvė buvo visiška alternatyva įprastam buržuaziniam teatrui, telpančiam į scenos keturkampį, kur žiūrovai matoma ir nematoma uždanga atidalyti nuo scenos. Man ir Amerikoje patikdavo statyti kameriškesnėse erdvėse, kur galima sukurti intymesnę aplinką, sulydyti vaidybinę ir žiūrovų teatro dalį į vieną visumą.

- Nuo ko priklauso spektaklio sėkmė?

- Teatrą valdo jo didenybė Atsitiktinumas. Nėra kitos srities, kur profesinę sėkmę, spektaklio arba menininko likimą tiek daug nulemtų laimingi arba nelaimingi atsitiktinumai.

- Kokios temos teatre jus labiausiai domina?

- Savo dėmesį aš visada koncentravau į žmogų. Jei pažvelgsime į tikrą Londono ar Niujorko teatrą, ten nerasime tokio režisūrinio ekshibicionizmo kaip Lietuvoje - pastebėsime dėmesį žmogui, amžinoms būties ir kitoms filosofinėms temoms. Tai yra temos, atliepiančios tikrą žmogaus gyvenimą.

- Šiuolaikiniame teatre naudojama daug techninių priemonių, kurios tampa svarbiausios išreiškiant režisierių idėjas. Tuo tarpu aktoriaus talentas lieka antrame plane. Ar jums tokia meninė kalba priimtina?

- Tikrai ne. Aktorius - pagrindinis instrumentas, kuriuo turi operuoti režisierius. Jis turi ieškoti tikro bendradarbiavo su aktoriais. Tačiau tai įmanoma tik visuomenėje, neužterštoje mąstysenos "Žmogus žmogui - vilkas".

- Kai kurie garsių Lietuvos teatro režisierių darbai jums turbūt atrodo kaip nepagrįstas ėjimas formos link?

- Nenorėčiau vertinti kitų režisierių kūrybos. Jie eina savo keliu, aš - savo. Aš nuėjau kelią nuo režisūros dominantės iki atsigręžimo į žmogų visomis prasmėmis. Jei kalbėtume apie Vakarų teatrus, juose tikrai pastatoma įspūdingų režisūros prasme spektaklių, bet jei pražiūrimos esminės autoriaus idėjos, jie nevertinami puikiai. Jei į akis metami tik formos purslai, žiūrovai dažnai balsuoja kojomis. Jei spektaklis neužkabina žiūrovo širdies, proto ar sąžinės, po dešimties minučių publika išeina iš spektaklio.

Teatras yra paskutinis komunikacijos tiltas šiame šaltame, susvetimėjusiame pasaulyje. Jis neturėtų būti šaltas.

- Tikriausiai pastebite publikos skirtumų.

- Mane visada stebino Lietuvos publikos kantrumas - net neįdomiuose spektakliuose sėdi, kenčia. Ir bijo pasakyti savo nuomonę. Statydami "Dvejonę" planavome, kad po kiekvieno spektaklio aktoriai pasiliks su žiūrovais ir aptars, ką jie matė, ką suprato, kas nepatiko. Bet eksperimentas nepavyko - žiūrovai nenorėjo kalbėti. Amerikoje būdavo, kad spektaklio aptarimas su publika trukdavo ilgiau nei pats spektaklis.

Čia matyti visuomenių skirtumas. Lietuviai baiminasi, kad atrodys kvailai, kad kažkas apie juos blogai pagalvos. Tai liudija, kad Lietuvoje nėra dialogo tarp žmonių ir valdžios, nėra dialogo bendruomenėje. Visuomenė brendo sovietmečio sąlygomis, kai žmonės, kalbėdami viešai, turėjo atsargiai rinkti žodžius.

- Po visos serijos cenzūruotų ir draustų spektaklių giliu sovietmečiu emigravote į Vakarus. Ką jums davė ir atėmė priverstinė emigracija?

- Atėmė galimybę pačiu kūrybiškiausiu laikotarpiu dirbti Lietuvoje. Tačiau kartu praplėtė mano akiratį, leido pažinti pasaulį, suteikė galimybę gyventi antrą gyvenimą Vakaruose. Kai Amerikoje manęs klausdavo, ką reiškia pradėti gyvenimą nuo nulio, sakydavau, kad galimybė turėti du gyvenimus yra ir prakeiksmas, ir dovana.

Dabar sugrįždamas į Lietuvą galvoju, kad prasidėjo trečias mano gyvenimo veiksmas - kai ką galiu padaryti ir čia. Per pastaruosius keletą metų nemažai padariau - Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastačiau operas "Orfėjas ir Euridikė", "Lietuviai", dabar - "Dvejonę". Pastaruosius keletą metų gyvendamas Amerikoje kūriau Lietuvai - šiuolaikinės ryšio priemonės, internetas atveria tokias galimybes.

- Kokios Lietuvos vietos yra brangiausios jūsų širdžiai?

- Išmokau vertinti momento grožį toje vietoje, kurioje esu. Džiaugiuosi, kai esu Vilniuje ir ten dirbu, džiaugiuosi ilsėdamasis mūsų su Aušra Marija sodyboje Merkinėje prie Nemuno ir Merkio santakos. Džiaugiuosi ir sugrįžęs į Ameriką.

- Kokiu ritmu gyvenate Amerikoje dabar - dominuoja laisvalaikis ar nuolatos esate įtrauktas į naujus teatro projektus?

- Galvoju apie naujus projektus, bet ir turiu daug laisvo laiko. Sarasotoje Floridos pietuose, kur šiuo metu gyvenu, lepina 25 laipsnių šiluma, vandens temperatūra jūroje - 20 laipsnių šilumos. Plaukioju, žaidžiu tenisą, skaitau ir galvoju apie naujus projektus Lietuvoje. O ar jie atkeliaus į Lietuvos sceną, priklausys nuo jo didenybės Atsitiktinumo.

Kas: J.Jurašo spektaklis "Dvejonė" pagal J.P.Shanley pjesę.
Kur: Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje (Kęstučio g. 62)
Kada: lapkričio 29 d. 18 val.