Romas Treigys

DZIEDAS

Tyto alba, 2018

Tai knyga apie išlikimą. Ne apie dziedą, bent jau ne vien apie jį. Dziedo linija, kuri tęsiasi visą XX a., romane sudaro kokį trečdalį, kitos dvi stambios šakos – tai didžiavyrio Tomo Ramzos nuotykiai XIX a. ir jo pirmtako tokio pat kieto vyruko Edgaro Ramsay reikalai XVII a. pradžioje.

Visus juos pirmiausia sieja kova ir sugebėjimas išlikti nepavydėtinomis sąlygomis. Sumanusis Dziedas, jaunystėje pravardžiuotas Plunksnele, kaip riešutus taršo ir nacių, ir sovietų okupantus, jo kolega iš praėjusio laiko kaunasi net už patį Napoleoną, o kitas iš trijulės karšia kailį Lietuvos atsikąsti atplaukusiems švedams.

Istorinis knygos pagrindas tikras ir dar mažai čiupinėtas – aš pats apie negirdėtus neregėtus škotus Ramzas (Ramsay) nuo Kėdainių sužinojau tik iš R.Treigio knygos. Surentęs tvirtą vaizduotės tiltą į praeitį autorius leidžia iš arti sudalyvauti ir karuose su švedais, ir prancūzų imperatoriaus žygyje į Maskvą (ypač – nelaimingoje kelionėje atgalios), pokario rezistencijos kovose. Daugiausia vaizduojami visokie kariniai dalykėliai, dvikovos su ginklais ar pasalomis. Todėl „Dziedas“ žanriškai primena klasikinį vesterną. Skaitai kaip filmą.

Knyga kinematografiška dar ir dėl to, kad kalba nežėri literatūriniais niuansais ir retorinėmis figūromis. Nors vaizduotė žaižaruoja, nepašykštėta įvairiausių keistų nutikimų ir spalvingų gyvenimiškos išminties frazių, stilius lieka gana santūrus. Vieniems skaitytojams tai reikš, kad kalba netrukdo veiksmui, kitiems gi truputėlį pritrūks gylio.

Ko gero, šiais metais mirusio autoriaus pirmosios ir paskutinės knygos radimosi istorija yra pati verta bent kelių puslapių nuotykių romane. Šis tekstas išniro iš niekur. Ir gali tapti vertingu rašytiniu paminklu netikėtiems Lietuvos istorijos rakursams. Todėl tikrai galima pro pirštus pažiūrėti į kiek komplikuotą romano struktūrą, trūkinėjantį naratyvą.

Valdas Papievis

BRYDĖ

Odilė, 2018

Ši knyga – irgi apie išlikimą. V.Papievis panardina į pokario rezistencijos dramą, į pačią laisvės kovų sąmonę, sakiniais varydamas gyvą partizanų kraują. Nors „Brydėje“, kaip ir „Dziede“, susipina keli laikai ir atsišakoja kelių veikėjų linijos, tekstas lieka stebėtinai nuoseklus. Romaną suriša bendra nuotaika, kurią sukuria talentinga rašytojo kalba. Autorinis balsas toks ryškus, kad tampa legitimia laisvės kovų pasipriešinimo dvasios versija. Kitaip sakant, gali būti, kad kaip alsuoja šis tekstas, taip po Antrojo pasaulinio karo alsavo okupantų trypiama Lietuva.

Kita vertus, papieviškas braižas, tas pasakotojo emocinis fonas tampa visų veikėjų ypatybe, dėl to jie tarytum supanašėja. Bet tai visiškai pateisinama, nes romanas veikia kaip bendražmogiška (broliška) tautos egzistencijos iššūkių ir kančių stenograma: „Tu eini į mišką, tu keršysi, nors tavo kerštas nieko nesugrąžins, tu žudysi, kad nebūtum pats nužudytas.“ (p. 37).

Ideologiškai, sakytum, netikėta, užtat literatūriškai išties prasminga, kad V.Papievis kuria ne tik miško brolių ir rezistencijos aukų psichologinius portretus, bet įsismelkia ir į stribų (romane aukštaitiškai vadinamų skrebais) sąmonę, sužeistą sielą. Šiame tekste okupantai ir jų lietuviai talkininkai – tokie pat žmoniški, tokie pat labai likimo nuskriausti.

Žinant, kad šis romanas parašytas dar iki priklausomybės ir tik dabar ištrauktas iš stalčiaus, stebina, kokius jau andai rašytojas demonstravo literatūrinius gebėjimus („vidurnakčio skliautas – tarytum varpas be šerdies“, p. 19), jau tada buvo įvaldęs savo stilių, kuris po romano „Eiti“ (2010) praktiškai tapo egzistencialistinės pajautos kanonu. Būtent šis autorius sukuria būseną pagal tai, kaip jungia žodžius. Sintaksė yra sielos semantinis kodas. 

Robertas Seethaleris

VISAS GYVENIMAS

Vertė Rūta Jonynaitė, Baltos lankos, 2017

Apie ką ši knyga? Apie išlikimą. Istorija apie Andrėją Egerį, kalnų gyventoją, užaugintą smurtaujančio giminaičio šeimoje. Tai melancholiška odė kalnų gamtai ir atšiauriam kalnėnų charakteriui. Kaip ir R.Treigio romane veikėjas Dziedas, taip ir Egeris įrėmina XX a.

Vaikystėje uitas savo globėjo, jis paauglystėje jam pasipriešina ir išeina į savarankišką gyvenimą. Susiradęs trobesį viršum kaimo, ten įsikuria ir atsiveda į namus moterį – atvykėlę smuklės darbuotoją. Beje, pasiperša jai kaip reta romantiškai – su vyrų pagalba įžiebia prisipažinimo užrašą kalnuose.

Tačiau šeiminę darną nutraukia nelaimė – sniego lavina, kurios pradžią veikėjas pajunta miegodamas: „Tai buvo ne daugiau kaip nuojauta, švelnus šnabždesys, nuslinkęs pagal sienas.“ Šioji stichijos scena R.Seethalerio romane viena vaizdingiausių: „Kažkur viršuje išgirdo tarsi atodūsį, tarsi kas būtų plyšę giliai kalno viduje. Paskui dusliai sudundėjo, vis garsyn, ir jau kitą akimirką po kojomis sudrebėjo žemė. Staiga Egerį pagavo šaltis. Per kelias sekundes dundesys išaugo į skardų, šaižų griausmą. Egeris stovėjo sustingęs klausydamas, kaip kalnas pradeda dainuoti. Tada išvydo už kokių dvidešimties metrų pro šalį be garso šmėkštelint kažką didelį, juodą, ir dar nespėjęs suvokti, kad tai medžio kamienas, leidosi bėgti.“ (p. 55).

Knyga, Lietuvos vertėjų sąjungos išrinkta į geriausių pernykščių vertimų penketuką, patiks tiems, kurie dievina kalnus, mėgsta paprastų žmonių istorijas ir kuriems užtenka nepretenzingos filosofijos  apie gyvenimą ir mirtį: „Nes jei Dievulis būtų, jo dangaus karalystė nebūtų taip velniškai toli!“ (p. 47).

Artūras Žilis

ANT KELIŲ TIK PRIEŠ DIEVĄ

Naujas vardas, 2018

Ir ši knyga – apie išlikimą. A.Žilis aprašo agresyvaus jauno vyro Jono Vareno, dar žinomo kaip Varkė, kurio gyvenimo vara yra niekam nepasiduoti, nebent Dievui, viešnagę psichiatrijos ligoninėje. Patekęs į įstaigą po muštynių, jis ten tęsia kumščių filosofijos praktiką. Siužetas visiškai paprastas: iš pradžių psichuškės vierchus iškerta Varkė, tada supy*dina jį patį. Vėliau traumatologijos skyriuje jis planuoja kerštą, tačiau nelaimėlio mintis užvaldo medicinos seselė Sigutė, kurią jis įsimyli. Sigutė pacientui irgi prielanki.

Na ir tiek. Iš tikrųjų romanas sukurptas beveik iš nieko, intriguoja nebent tai, kokiu būdu veikėjai vieni su kitais susikapos. Veikėjai keliauja per puslapius neišplėtotų charakterių – jiems užtenka funkcijų (pavalyti, parūkyti, pasimušti, pajuokauti). Daug dialogų, kurie turėtų būti neva juokingi; gal šešiolikmečiai ir pakikens. Beje, veikėjai vieni kitiems nuolat papasakoja mums jau girdėtų anekdotų. Vietomis pamėtėjama kalėjimo gyvenimiškos išminties aforizmų: „Žmogus žmogui žmogus, kai žmogus žmogui žmogus.“

Kam galėtų rūpėti tokia istorija? Jeigu „Vilko valandą“ išleidęs Andrius Tapinas gražino prie knygos paauglius, tai gal A.Žilis taikosi į marozų auditoriją? Banaliosios istorijos iš kartaus gyvenimo psichiatrijos ligoninėje leidinio „37O“ auditorijai nedrįsčiau rekomenduoti, geriau skaityti rimtas knygas, kad ir iš pagrindinio veikėjo, anekdotiškai filosofuojančio mušeikos Varkės sąrašo: „Skaitau apie evoliuciją. Skaitau tai, kas tikrai yra krūta. Tarkim, Sun Tzu „Karo menas“, psichologija ir populiarioji psichologija. Skaitau Friedrichą Nietzsche, skaitau Osho. Daugybę knygų.“ (p. 221). Tai va, bum bum, bem bem, kokių randasi reiškinių šiuolaikinėje literatūroje!