– Papasakok apie savo pirmąjį kūrinį ir savo pirmąją parodą. Ką išskirtum kaip svarbesnį įvykį kūrėjo gyvenime?

– Sudėtinga pasakyti, kas buvo tas pirmas kūrinys. Ribą tarp vaikiškų žaidimų su tėvo įrankiais ir tarp sąmoningos intencijos sukurti kažką, ką būtų galima laikyti meno kūriniu, gan sudėtinga apčiuopti. Galbūt tai buvo traukinys iš tuščių, lauže apdegintų konservų skardinių, galbūt vėžlys, kurį išgremžiau iš kalkakmenio su mamos nagų dilde, o gal mūsų turėto šuns Lokos portretas, kurį bandžiau iškalti iš granito su šriftiniais kalteliais, kai buvau septynerių ar aštuonerių. Nesinori kažko ypač sureikšminti.

Pirmoji paroda įvyko studijuojant antrame kurse, 2012 m., „Akademijos“ galerijoje kartu su bičiuliu Mykolu Sauka. Paroda vadinosi paprastai – „Skulptūra“. Tada atėjo daug žmonių – gal koks 150 (kaip į studentų parodą „Akademijos“ galerijoje, tai labai daug). Nemaža dalis tų žiūrovų buvo gerai žinomi meno pasaulio grandai. Aišku, visi susirinko dėl Mykolo pavardės, bet ir aš tada laimėjau – mano darbai buvo eksponuojami pirmame galerijos aukšte, o Mykolo – antrame. Visi buvo priversti apžiūrėti mano kūrinius. Sulaukiau pakankamai dėmesio ir padrąsinimų. Buvo šiek tiek baisu ir išdidu vienu metu. Dabar prisiminus, ta mūsų paroda gana juokinga – studentiška, bet jautėmės visai kietai.

Negaliu išskirti vieno kažkaip dramatiškai mane paveikusio įvykio. Visas gyvenimas yra kažkoks laike besitęsiantis įvykis. Įsivažiuoji kaip traukinys ir judi užtikrintai, kol ateina laikas sustoti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Tavo kūriniai atrodo nežemiški – lyg atklydę iš kitų planetų. Kokį dialogą per savo kūrinius mezgi su žiūrovu?

– Kiek save pamenu, visada buvau neabejingas siurrealistinio meno tradicijai. Gal dėl to mano darbų nuotaika tokia nežemiška – kaip iš sapno (ar kitų planetų). Pats labai nemėgstu didaktinio pobūdžio kūrinių, tad ir savo darbais stengiuosi žiūrovui nebrukti savo vertybių ir pasaulėžiūros. Aišku, kartais būna, bet stengiuosi, kad tai nebadytų akių, – pasitelkiu metaforas, perkeltines prasmes. Didžioji dalis mano darbų – gana abstraktūs. Čia esama tokio įdomaus niuanso, mat daugelis žiūrovų (net ir labai išmanančių meną) kūrinyje ieško to, ką pavyktų atpažinti, to, su kuo galėtų tapatintis. Tad, net ir kuriant abstrakčius darbus, tenka laviruoti ir rasti būdą, nevaizduojant nieko konkretaus, sutalpinti į kūrinį kažkokią dalelę, kuri bent jau asociatyviai būtų atpažįstama. Taip suvokėjas kūrinį gali susieti su savo asmenine patirtimi ir mėginti jį interpretuoti.

– Kokia tavo mėgstamiausia darbo medžiaga? Kokiu principu ją (jas) pasirenki imdamasis kurti naują darbą?

– Jei žvelgtume iš ideologinės perspektyvos, sakyčiau, kad mėgstamiausios medžiagos yra mokslinė fantastika, įvairios distopinės fikcijos, mitai, legendos, ironija, humoras, nūdienos socialinių subtilybių refleksija ir retrofuturistinė estetika. Iš visų šių elementų sulipdau amorfinę masę,  kurioje sudygsta visai smagios idėjos. Kalbant apie fizinę materiją – čia dominuoja keletas medžiagų.

Geležis – su ja lengva dirbti, ji nesunkiai prognozuojama, paklusni ir ilgaamžė, be to, po darbo nelieka nerūšiuotų atliekų, viskas perdirbama.

Betonas – siejasi su progresu, civilizacijos augimu ir imperialistiniais užmojais. Esu neabejingas brutalizmo architektūrai. Apie technines savybes – kai su betonu elgiesi ne pagal jo siūlomą logiką (paprastai betoninės formos būna masyvios ir monumentalios, o man iš betono patinka lipdyti plonybes), jis tampa kaprizinga ir sunkiai nuspėjama materija, ir tai yra be galo įdomu.

Medis – darbą su juo prilyginčiau meditacijai, ir dar kvepia skaniai. Dirbdamas su medžiu gali nemažai suprasti apie formos principus, vėliau šias žinias pritaikyti dirbdamas su kitomis medžiagomis.

Kiek save pamenu, visada buvau neabejingas siurrealistinio meno tradicijai. Gal dėl to mano darbų nuotaika tokia nežemiška – kaip iš sapno.

Medžiagos pasirinkimą dažniausiai padiktuoja idėja. Nors kartais pasitaiko ir atvirkščiai. Nesu prisirišęs vien tik prie išvardytų medžiagų – man smagu eksperimentuoti su skirtingomis materijomis, tad pasirinkimai nuolat varijuoja – nuo granito riedulių ar stiklo šukių iki poliesterinės dervos ar miške rastų guminių žarnų panaudojimo.

– Kokios viešose Vilniaus miesto erdvėse esančios skulptūros tau patinka? Pateik keletą pavyzdžių.

– Lengviau kritikuoti negu girti. Vis dėlto man labai patinka Mindaugo Navako „Kablys“. Surastas labai geras santykis su pastatu, gatve ir visa supančia aplinka. Be to, šio darbo forma gyva, o ne mechaniškai atlikta. Būtent dėl mechaniško atlikimo negaliu džiaugtis Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Ji per daug technologiška, pernelyg paprasta, nors, pažaidus su proporcijomis, galėjo būti puikus kūrinys. Teko matyti pirmines to kūrinio vizualizacijas – mano galva, jose kūrinys atrodė žymiai geriau.

Komplimentų vertos M.Saukos skulptūros Viršuliškių miško parke. Tarp tų klaikių daugiabučių įsispraudusiame pušynėlyje išsibarsčiusios pamėkliškos žmogystos daro didžiulį įspūdį.

Kitas mane džiuginantis kūrinys – Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnis“. Pravažiuodamas pro šalį automobiliu ar dviračiu visada pasidžiaugiu. Labai vietoje. Puikus santykis su aplinka.

Įdomi, nors kiek primiršta vieta yra skulptūrų parkas Aukštuosiuose Paneriuose, šalia Žarijų gatvės. Ten, atrodo, 1985–1986 m. vyko betono skulptūrų pleneras, inicijuotas Mindaugo Navako. Parko architektas – Vytautas Jakubauskas. Čia galima išvysti Naglio Nasvyčio, Ksenijos Jaroševaitės, Kęsto Musteikio, M.Navako, Vlado Urbanavičiaus ir Mindaugo Šnipo kūrinius. Būtent M.Šnipo „Piliakalnis“ yra mano favoritas šiame parkelyje. Nors dėl užaugusių pušelių šiandien sunkiai pastebimas, šis darbas atrodo labai gerai. Paprasta, minimalistinė, įtaigi forma pasižymi vizualine švara. Priėjus arčiau, užburia medinių klojinių atspaudai. Gal ir dėl to, kad pats esu pridaręs nemažai betoninių reikaliukų, negaliu nesižavėti. Aišku, pramoninis rajonas po truputį valgo kultūrą – ant N.Nasvyčio „Mėnesienos“ pritvirtintas fūrinis tentas su užrašu „12 Žarijų g.“. Taip dažnai nutinka – nykstantys dalykai visada atrodo patys patraukliausi.

Negaliu nepaminėti Kipro Dubausko veiklos Neries saloje, netoli Gariūnų. Čia prieš porą metų atsiradęs Vilniaus oro uosto „Litcargus“ vilkiko muliažas – išties įdomus meninis judesys. Mano galva, tai geras pavyzdys, parodantis, kad ne kiekvienas menininko veiksmas viešoje erdvėje turi būti oficialiai patvirtintas biurokratų kabinetuose. Kad kūrinys atsidurtų viešumoje, nebūtina dalyvauti „Kuriu Vilnių“ programoje. Atrodo, kad joje prioritetas dažniausiai teikiamas klaikiems kičiniams projektams, kurių esminis tikslas tėra savivaldybės lėšų panaudojimas. Kartais užtenka geros asmeninės iniciatyvos. Norėtųsi, kad ateityje miesto periferinėse zonose atsirastų ir daugiau panašių pankiškų iniciatyvų.

– Yra nemažai pavyzdžių, kaip menininkai Lietuvoje po skulptūros studijų pasuka visai kita kryptimi ir kuria visai kitus dalykus (performansai, tapyba ir kt.). Kaip manai, menininkui svarbiau specializuotis vienoje srityje ar jungti įvairias medijas ir būti tarpdisciplininiu menininku?

– Kiekvienas kūrėjas pasirenka sau priimtiniausią strategiją. Galbūt kai kuriems menininkams skulptūros studijos padeda suvokti, kad ši disciplina nėra jų kelias. Mano nuomone, tai natūralu ir sveikintina. Nenoriu apibendrinti teigdamas, kas menininkui yra svarbiau: kryptingas darbas vienoje srityje ar savęs ieškojimas daugelyje medijų ir disciplinų. Tai labai individualu. Tiesa, net ir tiems kūrėjams, kurie save atranda vienoje srityje (jiems priskirčiau save), privalu domėtis tuo, ką kuria kitas disciplinas pasirinkę menininkai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žinau pavyzdžių, kai žmonės blaškosi ir visą gyvenimą ieško savęs. Tai irgi nėra nieko blogo, tačiau reikia nepamiršti, kad visur yra iššūkių, – negerai, kai nuleidi rankas vos susidūręs su sunkumais ar kritika ir bėgi kažkur kitur. Viskam reikia valios, pastangų ir laiko.

– Drąsa ir menininkas. Ar laikai save drąsiu, ar vis dėlto yra kažkokios ribos, kurių niekada neperžengtum kūryboje?

– Yra gana plona riba tarp to, ką laikome drąsa, ir tarp kvailo noro šokiruoti publiką. Drąsa laikau pasiryžimą imtis kūrybinio užmojo netgi tada, kai nesi tikras, ar tavo turimų žinių, įgūdžių bagažo ir finansinių išteklių tikrai pakaks. Kai pavyksta, žinai, kad tobulėji, nestovi vietoje. Jei nepavyksta – gali išsianalizuoti, kodėl taip nutiko, ir įgyti vertingos patirties ateičiai. Dėl publikos šokiravimo – labai svarbu sau atsakyti į klausimą: dėl ko aš noriu tai daryti? Labai gali būti, kad paaiškės, jog tai tik dėmesio stokos problema ir nieko gilesnio nėra.

Galvoju, kad esu drąsus. Kūryboje netenka savęs cenzūruoti – kalbu (kuriu) taip, kaip galvoju, nevengiu būti aštrus ir vis mažiau baiminuosi, kad tai, ką darau ar kalbu, gali kažkam nepatikti. Vis dėlto yra tam tikrų raudonųjų linijų, kurių sau niekuomet neleisčiau peržengti dėl etinių priežasčių: niekada nenaikinčiau (neperdaryčiau) kitų menininkų darbų siekdamas įgyvendinti savo menines ambicijas. Jei kūrinys ideologiškai opus, geriau jį tiesiog nugramzdinti į užmarštį arba sunaikinti be meninių pretenzijų. Nesinori, kad ateityje kas nors tyčiotųsi iš mano darbų.

– Vadini save oldskuliniu menininku. Kodėl? Kaip manai, ar menininkai turi gerai išmanyti tokias sritis kaip komunikacija, rinkodara, buhalterija, kad galėtų ne tik kurti, bet ir išgyventi iš kūrybos?

– Dauguma mano darbų labai fiziški, materialūs ir medžiagiški – o juk šiandien skulptoriai dažnai pasuka videomeno kryptimi. Kurti materialią skulptūrą yra didelė prabanga – reikia erdvios studijos, gausybės įrankių, nuolat brangstančių medžiagų, tenka spręsti sudėtingus logistikos ir darbų sandėliavimo klausimus. Daug paprasčiau, kai viskas sutelpa į nešiojamąjį kompiuterį. Bet man patinka paprakaituoti, tad šia prasme esu truputį senovinis.

Dėl komunikacijos, rinkodaros ir kitų gražių žodžių – visada yra geriau kažką išmanyti, negu neišmanyti, bet jei per daug įsivelsi į vadybą, nebebus kada kurti. Tada būsi vadybininkas, o ne menininkas. Reikia to nepamiršti. Kai turi ką parodyti, su laiku atsiranda ir visi reikalingi įgūdžiai, o jei nėra nieko apčiuopiamo, nėra turinio – ką tada vadybinti? Tiesa, dabar galima būti tiktokeriu ir demonstruoti asmeninį žavesį... Pasirinkdamas menininko kelią nesitikėjau, kad bus labai lengva, tad nėra dėl ko nusivilti.

– Iš kur semiesi įkvėpimo savo kūrybai? Kokie kiti tavo pomėgiai ir (arba) hobiai?

– Dažnai įkvėpimo šaltiniu tampa literatūra. Mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus. Tiesa, turiu prisipažinti, kad patinka ir buki veiksmo filmai – smagu, kai blogiukai gauna į kaulus. Svarbią mano laisvalaikio vietą užima muzika – seniau puoselėjau viltį tapti roko muzikantu, bet dabar viskas taip susidėliojo, kad dažniau mėgaujuosi kitų kuriama muzika. Tiesa, kartais dar pabrazdinu gitarą, bet čia mano ambicijos kuklios. Iš lietuviškos muzikos padangės (gal, tiksliau, pogrindžio) labai mėgstu tai, ką daro „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“. Save jie įvardija kaip postmodernų nemodernios muzikos ansamblį. Orkestro veikla – geras derinys tarp pankroko, kabareto ir dar velniaižin ko. Jų muzika kažkaip rezonuoja su tuo, ką pats darau skulptūros srityje. Kai tik būna galimybė, stengiuosi nepraleisti jų gyvų pasirodymų.

Šiaip daugiausia gerų minčių kyla vaikštinėjant ar bėgiojant su šunimi. Pastaruoju metu pamėgau tyrinėti Markučių, Rasų, Belmonto, Pavilnio ir Liepkalnio šuntakius – įdomių užkaborių ir radinių pavyksta aptikti tose apylinkėse.

Savaitgaliais smagu darbuotis kaime – ten apstu ūkinės veiklos, kuri labai teigiamai veikia psichologinę savijautą.

– Kur šiuo metu galima pamatyti tavo kūrybą?

– Šiuo metu galima aplankyti mano parodą „Stovykla“ Trakų Vokės dvaro sodyboje. Ten nukeliavo nemaža dalis darbų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus.

Visai neseniai Zapyškyje prisišvartavo meno laivas „Nemuno7“, kuriame yra ir naujausias mano darbas „Medūza“, o viename iš „Lukiškės 2.0“ kiemelių pakibo „Didžioji žuvis“, dar žinoma kaip „Ryklys“.

Bręsta ir nauji darbai, tik kol kas dar neapsisprendžiau, kur ir kada juos parodyti.