Pirmą kartą režisierius buvo nuteistas 2010 m. ir valdžios apkaltintas propaganda prieš islamo režimą. Jam 20 metų buvo uždrausta kurti filmus, bet J. Panahi nepasidavė bauginimams ir pradėjo slapta filmuoti. Tapęs savo filmų herojumi, jis toliau kritikavo gimtąją valstybę, kuri neigė moterų teises ar bet kuriuos, linkusius ją kritikuoti.
Pernai Kanų kino festivalyje jis pristatė naujausią savo darbą „Tiesiog atsitikimas“ („It Was Just an Accident“), kuris sulaukė didžiausio žiuri įvertinimo – „Auksinės palmės šakelės“. Filmas pasakoja apie mechaniką Vahidą ir dvi moteris, kurie suvienija jėgas norėdami atkeršyti juos kankinusiam pareigūnui. Bėda ta, kad nė vienas nėra matęs jo veido, bet prisimena, kad vyras buvo su kojos protezu. Ar sugautasis, kuris taip atkakliai neigia kaltę, iš tiesų yra juos kalėjime mušęs ir kankinęs tardytojas?
Filmas – moralinė istorija, kuria atskleidžiama šiurpi šalies praeitis ir eilinių žmonių patirtas smurtas. Filmas šiais metais taip pat nominuotas dviem „Oskarams“ už geriausią scenarijų ir geriausią tarptautinį filmą.
Po Kanų kino festivalyje įvykusios premjeros – taigi, gerokai iki praėjusią savaitę surengtų JAV atakų prieš Irano režimą – režisierius dalijosi mintimis apie naujausią kūrinį, Iraną ir jo ateitį. Filmą „Tiesiog atsitikimas“ netrukus bus galima pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“.
– Jūsų ankstesni filmai buvo lengvesni. Nors juose visada vyrauja rimtos temos, tam tikrais momentais žiūrovai galėdavo juoktis. Tačiau „Tiesiog atsitikimas“ yra rimtesnio tono. Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl?
– Mano ankstesni filmai buvo asmeniškesni. Šio filmo tema kiek kitokia, todėl turėjo keistis ir kino kalba, nes aš nebesu filmo dalyvis. „Tiesiog atsitikimas“ apima kolektyvinį aspektą ir kūrinį netgi galima interpretuoti kaip kokią pjesę.
– Buvote pasodintas į kalėjimą kaip politinis kalinys. Ar tai kaip nors įkvėpė sukurti šį filmą?
– Filmas neatkartoja mano asmeninės patirties, bet labiau visų kalinių. Labai maža dalis yra mano asmeninė istorija, bet didžioji dalis scenarijaus – iš kitų kalinių pasakojimų, kuriuos išgirdau būdamas kalėjime. Turint omenyje, kiek daug įvyko Irane per pastarąjį pusę šimtmečio. Žinoma, tam tikrais etapais buvo daugiau smurto, kitais – mažiau. Aš surinkau visas istorijas ir iš jų sukūriau filmą.
– Tęsiant pirmųjų klausimų temą, gal galite papasakoti apie savo dabartinę situaciją? Kaip Jūs kuriate filmus, kur gyvenate? Ar galite keliauti?
– 20 metų darbo, keliavimo ir kiti draudimai negalioja. Bent jau šiuo metu neturiu problemų keliauti. Atrodo, neturėčiau susidurti su sunkumais režisuodamas kitus savo filmus. Žinoma, jeigu Irane atvirai kuri kiną, tau reikia gauti leidimus. Vadinasi, Kultūros ministerijai ir Islamo gairių institucijai turi pateikti savo scenarijų. Jie jį perskaito ir pasako, ar leidžia kurti filmą, ar ne. Šios institucijos gali pateikti labai konkrečių pasiūlymų. Tarkime, į filmą turite įtraukti arba toliau gilinti šią temą. Tačiau aš nesiruošiau jiems duoti skaityti savo scenarijaus ir leisti jiems spręsti, kaip turiu dirbti. Turėjau atrasti naują kelią, kaip sukurti filmą. Todėl, kaip ir anksčiau, grįžau prie pogrindinio kino filmavimo, kur viskas daroma slapta su labai maža komanda ir aktorių kolektyvu.
Tam tikrais etapais buvo daugiau smurto, kitais – mažiau. Aš surinkau visas istorijas ir iš jų sukūriau filmą.
– Ką tai reiškia Jūsų komandai? Ar jiems gali kilti grėsmė dėl šio filmo?
– Nežinau. Prieš atvykdami į Kanų kino festivalį trys mano aktoriai buvo iškviesti į tardymą. Kai kurie žmonės, įskaitant filmo operatorių, sulaukė grasinimų. Nepaisant to, visi jie atvyko į festivalį.
– Humore, kurį naudojate savo filmuose, apstu absurdo.
– Toks humoras labai paplitęs Irano kultūroje. Mūsų žmonės yra tokie kaip ir mano filmuose. Kai su jais kalbiesi, jie daug juokauja. Iraniečiai turi puikų humoro jausmą.
– Filmo pavadinimas „Tiesiog atsitikimas“ yra apgaulingai paprastas. Ar jame yra ironijos? Filmas prasideda nuo paprasto atsitikimo, tačiau išsirutulioja į kur kas asmeniškesnę ir politinę istoriją.
– Žinoma, šie atsitikimai turi tikslą atverti didesnes problemas. Pirmiausia, maža mergaitė yra naujos kartos simbolis. Ji per savo asmeninę prizmę kvestionuoja šeimos ideologiją. Kai motina kalba apie nutrenktą šunį, ji pasako: „Tokia buvo Dievo valia.“ Dukra, pasitelkdama vos kelis žodžius, smogia į tos ideologijos esmę, sakydama: „Juk tai tu buvai neatsargi, kaip tai susiję su Dievu?“ Visas filmas yra diskusija apie ideologiją, dėl kurios atsirado tiek daug apribojimų ir įvairaus smurto. Tai sukelia daug klausimų žmonėms. Ideologija kišasi į tai, kaip tu rengiesi, ką tu valgai, netgi į mergaičių šokį filmo pradžioje.
– 2024 m. režisierius Mohammadas Rasoulofas pabėgo iš Irano prieš atvykdamas į Kanų kino festivalį. Jis sakė, kad grįš į Iraną. Ar M. Rasoulofas gali kurti filmus ne Irane? Galbūt dėl to jis nori grįžti į gimtąją šalį?
– Aš gyvenu Irane ne dėl to, kad man reikia kurti filmus. Kai kurie mano draugai daug metų gyvena kitose šalyse ir aš nenoriu jų dėl to teisti. Nenoriu sakyti, ar jų elgesys blogas, ar geras. Žinau, kad neturiu tiek drąsos ir galimybės jaustis kaip namuose jokioje kitoje šalyje nei Irane. Negaliu per ilgai užsibūti kitoje vietoje. Atvykau į Prancūziją trims mėnesiams atlikti filmo postprodukcijos darbų. Buvo siaubinga. Tiesiog visą laiką galvojau apie grįžimą namo. Įsivaizduokite, jeigu man reikėtų čia gyventi metus ar dvejus. Nežinau. Taip aš jaučiuosi dabar, galbūt kada nors ateis metas, kai viskas pasikeis.
– Jūsų nuomone, ar per pastaruosius metus kas nors pasikeitė Irane? Ypač jeigu kalbame apie išaugusį nacionalizmą daugelyje šalių.
– Islamo Respublika dabar gali būti padalyta į du periodus: prieš moterų teisių judėjimą ir po moterų teisių judėjimo. Daug kas nuo to laiko pasikeitė. Žmonės tapo žymiai drąsesni, jie daugiau reikalauja. Galime sakyti, kad Vyriausybė ir jos sistema sužlugo. Paviršutinišku lygmeniu struktūra išliko, ta prasme, kad šalis valdoma pinigais, smurtu ir ginklais.
– Didelė dalis Jūsų filme vaidinančių aktorių yra neprofesionalai. Kur juos atradote?
– Kai kurie nėra aktoriai, kiti vaidino mano ar kitų režisierių filmuose. Pavyzdžiui, aktorius, kuris vaidina tardytoją, yra pasirodęs daugelyje pogrindžio filmų. Vahidas Mobasseri yra vaidinęs mano ankstesniame filme. Jį galima pamatyti prastose televizinėse komedijose. Tačiau dvi merginas suvaidinusios moterys prieš tai niekada nevaidino kine. Fotografę Shivą įkūnijusi Mariam Afshari prieš tai buvo režisieriaus asistentė. Hadis Pakbaten, kuri vaidina nuotaką, neseniai pradėjo dirbti teatre.
Mano santykis su teatru nėra labai geras. Man jis atrodo netikras ir visiškai nesugeba patraukti mano dėmesio. Kartais aš ten lankausi su draugais, bet nebenoriu to daugiau daryti. Vieną kartą privalėjau eiti pažiūrėti spektaklio. Būtent jame vaidino ši aktorė. Spektaklis buvo sudarytas iš pjesės skaitymo ir muzikinių numerių. Mariam tiesiog stovėjo scenos kamputyje ir skaitė tekstą. Todėl aš nežiūrėjau spektaklio, o žiūrėjau į ją. Taip ją ir pasirinkau. Mariam tai labai nustebino. Ji visiškai to nesitikėjo ir klausė, kodėl ją pasirinkau? Atsakiau, kad pasirinkau ją, nes ji nevaidino. Jeigu būtų vaidinusi, niekada nebūčiau jos pasirinkęs.
– Filmą galėtume apibūdinti kaip moralės spektaklį apie valstybės smurto padarinius. Tai tema, su kuria Jūs galite tapatintis asmeniškai. Ar nejaučiate, kad tai yra pasirinkimas, su kuriuo dabar susiduria pati Irano visuomenė, – tarp atleidimo, koegzistavimo ir keršto?
– Taip, bet, manau, pagrindinė šio filmo problema – kokia bus ateitis? Ar smurtas tęsis toliau? Ar kažkuriuo metu jis liausis? Jeigu šis smurtaujantis veikėjas, truputį jį stumtelėjus, gali pradėti mąstyti, ar tai atvers naują kelią? Žinoma, turi įvykti pokytis, nesvarbu, ar tai bus iš sąmoningumo, ar atleidimo. Vieną dieną viskas turi baigtis.
– Ar būtumėte galėjęs šį filmą sukurti prieš penkerius ar dešimt metų? Vien dėl tiesmuko priėjimo prie valstybės smurto filme ir Jūsų paties asmeninės patirties?
– Kaip ir sakiau, viskas pasikeitė nuo moterų teisių judėjimo. Kaip žinote, mano ankstesni filmai buvo kuriami viešose erdvėse, gatvėse, turguose, kur būna paprasti žmonės. Dėl to turėjau daug įvairių problemų, tarp kurių buvo ir įkalinimas. Tad įsivaizduokite, ką aš matau, su kuo susipažįstu ar kalbuosi kalėjime? Prieš penkerius ar dešimt metų aš šių žmonių nebūčiau sutikęs gatvėje. Man teko su jais susidurti kalėjime. Kai kalėjau, prieš dešimt–dvylika metų, dalį laiko praleidau vienutėje, kitą – su dviem ar trimis kaliniais. Šįkart sėdėjau kalėjime, kur buvo nuo 300 iki 400 kalinių, iš kurių 30 buvo politiniai. Jeigu būčiau turėjęs tokios patirties anksčiau, jau seniau būčiau sukūręs šį filmą. Žinoma, tuo metu valdžia viską griežčiau kontroliavo, tad būtų buvę žymiai pavojingiau.
– Kaip vertinate pavojų, su kuriuo susidūrėte anksčiau kurdamas filmus? Iš vakarietiškos perspektyvos Jūsų elgesys atrodo labai drąsus.
– Įkvėpimas ateina iš visuomenės. Į drąsą, apie kurią kalbate, žiūriu labai jautriai. Labai atsargiai vertinu šį žodį, nes netikiu, kad turiu daugiau drąsos nei nepaprastos moterys, kurios ryžtasi viešose erdvėse rodytis neužsidengusios plaukų, susiduria su smurtu ir daro tą patį kiekvieną dieną. Jos nėra viešos asmenybės kaip aš, todėl jų elgesys nėra matomas ir vertinamas. Tačiau joms gresia žymiai didesnis pavojus nei man. Todėl jų prisiimama rizika yra žymiai didesnė.
Naujausi komentarai