Prieš septynerius metus, dar būdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė, režisierė Kristina Buožytė save apibūdino kaip visada ieškančią ir kartais randančią perfekcionistę. Dabar matyti, kad tokia pasaulėžiūra pasiteisino su kaupu.

Tarptautiniuose festivaliuose su filmu „Aurora“ didžiulės sėkmės sulaukusi režisierė triumfavo ir savo šalyje. Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2013“ K.Buožytė pripažinta geriausia režisiere, kartu su Bruno Samperu buvo įvertinti statulėle už geriausią scenarijų, o „Aurora“ paskelbta geriausiu filmu. Juostoje vaidinę Marius Jampolskis ir Jurga Jutaitė išrinkti geriausiais aktoriais, geriausiais pripažinti ir filmo operatorius Feliksas Abrukauskas bei kompozitorius Peteris von Poehlis.

Vis dėlto režisierė savo perspektyvas Lietuvoje vertina gana pesimistiškai ir užsimena, kad mūsų šaliai jos kūrybos nereikia. Apie liūdesį ir džiaugsmus, tikėjimą ir kūrybines svajones su ja kalbėjo „Vilniaus diena“.

– Vos pasirodžiusi „Aurora“ skina kino festivalių apdovanojimus. Kas, jūsų, kūrėjos, nuomone, lemia tokią sėkmę?

– Šitą klausimą, matyt, reikia adresuoti kritikams. Mes siekėme sukurti filmą, kuriame persipintų mokslinė fantastika su romantine istorija. Tokio tipo filmų kinematografe nėra labai daug. Tačiau taip pasirinkę mes taip pat rizikavome. Šiais laikais visiems svarbu rinkodaros paprastumas, knieti viską sudėlioti į lentynėles, turėti aiškų ir paprastą skirstymą. Kiekvienas bent kiek sudėtingesnis produktas kelia baimę ir gali būti atstumtas. Tačiau „Aurora“ (angl. – „Vanishing Waves“) buvo pastebėta. Filmas taip pat išsiskiria savo vizualika, daugiasluoksniu pasakojimu. Mano siekis buvo ne tik papasakoti istoriją, bet ir sukurti išgyvenimą, kuris veiktų tiek emociškai, tiek fiziškai. Labai džiaugiuosi, kad mūsų užmojai buvo pastebėti ir įvertinti.

– Ar dėl filmo sėkmės susidūrėte su tautiečių kūrėjų pavydu, kojos kišimu?

– Filmas labai nukentėjo, kai pagrindinis kino teatrų tinklas, kuris Lietuvoje turi 90 proc. salių, atsisakė rodyti „Aurorą“, teigdamas, kad filmas nesudomins jo žiūrovų. Taip filmas tapo nepasiekiamas daugeliui žmonių – jo paprasčiausiai nėra, kur rodyti. Tai labai skaudus praradimas ne tik finansiškai, bet ir sklaidos požiūriu.

Dabar kino aplinkoje keliama komercinio ir autorinio kino priešprieša, kai paprasto žiūrovo sąmonėje siekiama suformuoti mintį, kad Lietuvai reikalingas tik komercinis kinas (dar vadinamas žiūrovišku). Manau, visi filmai skirti žiūrovui, tik dialogai skiriasi. Aš esu už gerą, paveikų ir kokybišką kiną, o jį padaryti sudėtinga, kad ir kurioje barikadų pusėje būtum.

– Kaip skiriasi publikos reakcijos į „Aurorą“ įvairiose šalyse? Ir kuo jos panašios?

– Sunku reakcijas išskirstyti pagal šalis. Šis filmas arba pagauna žiūrovą ir šis tampa didžiausiu gerbėju, arba supykdo. Abejingų nėra, o tai svarbiausia. Taip pat dažnai sulaukiu komentarų iš žmonių, pažiūrėjusių filmą kelis kartus, kad jie kaskart atranda naujų dalykų ir filmas kiekvieną kartą suprantamas skirtingai. Mane tai be galo džiugina, nes, vadinasi, pasiekėme savo tikslą.

– Jūsų filmų sėkme žiūrovai džiaugiasi, bet su kiekvienu nauju apdovanojimu pasišnabždama, ar nepavilios kas jūsų iš Lietuvos. Nekyla minčių kurti ten, kur yra daugiau galimybių atsiskleisti?

– Gal ir per skambiai pasakysiu, bet mano kūrybos Lietuvai nereikia. Naujam projektui negavome finansavimo, o Kino centro komisija teigia, kad „K.Buožytės antras bandymas gilintis į mokslinę fantastiką kelia abejonių...“ Nežinau, kaip tai traktuoti. Pradėti kurti socialines dramas? Po „Kolekcionierės“ mano gabumais nebuvo abejojama, o sukūrus „Aurorą“, kuri pelnė daug apdovanojamų įvairiose pasaulio šalyse ir garsina Lietuvą, tolesnis gilinimasis į šio žanro specifiką nepageidaujamas.

Tai labai skaudus smūgis. Kartais pagalvoju, kad už sėkmę esu priversta susimokėti. Dabar bent metams esu pasodinta ant atsarginių žaidėjų suolelio.

– Lietuvos kine išstypote jau studijų laikais ir toliau kylate į aukštumas. Kaip pati vertinate jaunosios kartos lietuvių kino perspektyvas?

– Jei kūrėjai bus ambicingi ir kels kokybės kartelę, viskas bus gerai.

– Ką laikote autoritetais lietuvių kine?

– Autoritetai man yra asmenybės, kurios savo darbams suteikia išskirtinį tik jiems būdingą braižą.

– Ką jaučiatės aukojanti dėl džiaugsmo kurti?

– Už kiekvieną gyvenimo pasirinkimą yra mokama.

– Kokie užsienio kūrėjai, muzika jus įkvepia?

– Labai platus klausimas. Priklauso nuo nuotaikos ir nuo ruošiamo projekto. Viskas, kas turi savitą braižą, vaizduotės polėkį ir profesionalų įgyvendinimą.

– Esate atspari kritikai?

– Taip.

– Kokios fantastinės knygos ir filmai patrauklūs jums?

– Mėgstu fantastinius kūrinius, kuriuose yra psichologinis bei filosofinis sluoksniai. Esu didelė Dano Simmonso gerbėja. Vis pavartau Jameso Grahamo Ballardo, Grego Egano, Grego Bearo knygas. Beje, G.Bearo knyga „Blood Music“ turi potencialą tapti puikiu filmu, jau svajojau apie adaptaciją, tačiau paaiškėjo, kad teisės nupirktos.

– Esate prasitarusi, kad norėtumėte išbandyti siaubo filmo žanrą. Kuo jis traukia? Gal kitas jūsų filmas ir bus siaubo?

– Padaryti gerą ir paveikų siaubo filmą labai sunku. Šis žanras taip smarkiai išnaudotas, kad sukurti ką nors nauja yra be galo sunku. Linksma būtų padirbėti prie slasherio, kur kraujas liejasi laisvai, tačiau psichologinis siaubas man efektyvesnis.

– Įprasta manyti, kad fantastikos mėgėjai tiki ateivių, angelų, vilkolakių egzistavimu. Kokiomis nežemiškomis būtybėmis tikite jūs?

– Aš tikiu valia, užsispyrimu ir nuoširdžiu darbu.

– O sapnais, reinkarnacija, déjà vu?

– Kartais.

– Jei jūsų neribotų finansinės ir techninės galimybės, kokio pobūdžio idėjas norėtumėte įgyvendinti?

– Noriu adaptuoti J.G.Ballardo „Crystal World“. Šiuo metu tai mano svajonių projektas. Jis būtų ne tik vizualiai įspūdingas, bet įneštų naują požiūrį į apokaliptinių filmų sferą. Tačiau įsigyti šios knygos teises yra nežmoniškai brangu. Tad kuriame savo istorijas, kurios galėtų įtraukti žiūrovą į siurrealistinę erdvę. Šiaip visos mane dominančios istorijos yra labai ambicingi projektai ir vien Lietuvos sąlygomis jų neįmanoma įgyvendinti. Norint juos įgyvendinti reikia jungtis kelioms šalims. Bet pirmiausia tam reikalingas Lietuvos palaikymas. O Kino centras aiškiai parodė, kad mano kūryba jų nedomina.

– Kaip pabėgate nuo realybės, kasdienybės, kaip atiduodate duoklę sau, sielai?

– Filmai jau seniai tapo darbo priemone, tad, jei noriu atsipalaiduoti, stengiuosi jų vengti. Didžiausia duoklė sau yra buvimas gamtoje, taip pat skaitymas, kartais valgio gaminimas. Manau, kiekviena veikla, kuria užsiimdamas susikoncentruoji į save – kūną, mintis, labai teigiamai veikia žmogų.

– Atskleidėte, kad nuo vaikystės jus traukia medicina, žmogaus minčių, elgsenos analizavimas. Neturėjote minčių tapti psichiatre, psichologe?

– Turėjau. Jei būčiau neįstojusi į režisūrą, būčiau baigusi psichiatrijos studijas.

– Federico Fellini yra pasakęs, kad žodis „realizmas“ nieko nereiškia, nes, priklausomai nuo vertinimo, viskas yra realu, – taigi sienos tarp realybės ir to, ką įsivaizduojame, nėra. Ką apie realaus ir fantazijų pasaulių skirtį manote jūs?

– Sutinku su F.Fellini. Manau, kiekvienas žmogus, kaip Antoine'o de Saint-Exupéry romane „Mažasis princas“, gyvena savo planetoje ir įsivaizduoja, kad tai vienintelė nepamainoma realybė.

– Jau nebestebina poros, šeimos, kurias skiria tūkstančiai kilometrų, kurios „gyvena“ internete, skaipe. Jums būtina mylimus žmones turėti šalia ar atstumas nėra kliūtis puoselėti santykius?

– Žmogaus protas yra unikalus ir sugeba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Tačiau fizinis ir dvasinis kūnai yra glaudžiai susiję.

– Ko jums šiandien labiausiai trūksta?

– Daug ko arba nieko. Priklauso nuo požiūrio.

Vizitinė kortelė

+ Gimė 1982 m. spalio 9 d. Klaipėdoje.

+ Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo kino ir televizijos režisūros bakalauro bei magistro diplomus.

+ Kinematografininkės karjerą nuo pradžių lydi apdovanojimai. Už trečiame kurse sukurtą trumpametražę juostą „23 palata“ bei vasaros studijoje MEDIA Juodkrantėje sukurtus darbus „Fata morgana“ ir „Pakeisk plokštelę“ pelnė geriausios scenarijaus autorės bei režisierės apdovanojimus.

+ Debiutinis ilgametražis filmas „Kolekcionierė“ (2008 m.) pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias metų filmas, taip pat buvo apdovanotas už geriausią režisūrą festivalyje „Kinoshock“ Rusijoje. Iš viso juosta buvo parodyta 30-yje festivalių.

+ Filmas „Aurora“ pelnė keliolika tarptautinių kino festivalių apdovanojimų, tarp jų – Karlovi Varų (Čekija), NIFFF (Šveicarijoje vykstantis fantastinių filmų festivalis) prizas už originalumą ir Europos filmų festivalio Paličiuje (Serbija) kritikų komisijos prizas. 47-ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje filmas „Aurora“ išrinktas geriausiu 2012-ųjų Europos fantastiniu filmu.

Apie „Aurorą“

Fantastinis romantinis trileris „Aurora“ atskleidžia besąlygiškos meilės ir aistros istoriją. Pagrindiniai veikėjai – Lukas ir Aurora – dalyvauja tarptautinės mokslininkų komandos vykdomame eksperimente. Lukas – jaunas neuronų informatikas, pakviestas dalyvauti moksliniuose bandymuose ir tapti jų pagrindiniu stebimu subjektu. Aurora – po automobilio avarijos komos ištikta moteris, kuri taip pat įtraukta į bandymus. Prasidėjus eksperimentui, Lukas pakliūva į viliojantį Auroros pasaulį, kuriame ši patraukli, aistringa moteris net nežino, kad yra ištikta komos. Tarp Luko ir Auroros užsimezga ypatingas ryšys. Herojai, išgyvendami abipusius jausmus paraleliniame gyvenime, provokuoja žiūrovą susimąstyti apie kūno ir minčių galią, apie mylimo žmogaus pajautą ir jo įsivaizdavimus, apie tai, kas tikra, o kas ne.