Tarptautinis modernaus šokio festivalis, šiemet apėmęs ne tik Kauno scenas, bet ir, pamėtėjęs po vieną kitą spektaklį Klaipėdai bei Vilniui, padvelkė rudeniškų spalvų palete – sodrių, prislopintų ir visai nupilkusių. Sodriausiomis spalvomis švystelėjo šiuolaikinio šokio grandai – švedė Virpi Pahkinen ir Šveicarijos šokio teatro trupė "Drift".
Ryškiausios šokio kompozicijos
V.Pahkinen monokompozicijos "Sepia longa, aspectus brevis" ir "Meretsegerė" ("Toji, kuri myli tylą"), panardino žiūrovą į mistikos pasaulį. Originalios išvaizdos, ne mažiau originaliai judanti švedų choreografė ir šokėja scenoje ne šiaip vaizdavo moliuską sepiją ar deivę-kobrą, bet greičiau perteikė jų būsenas, jų santykį su aplinkiniu pasauliu. Jos šokis hipnotizavo, figūra atrodė tarsi nužengusi nuo Egipto freskų.
O trupės "Drift" spektaklyje "Meilės ir malonumai" keturi šokėjai tiesiog tobulai valdė kūnus, kurie kartais, atrodo, subyrėdavo tarsi medinės dėlionės arba priversdavo patikėti, kad jų sąnariai – guminiai, o kaulai neegzistuoja. Visa tai buvo įvilkta į situacijų komedijos apie žmonių tarpusavio santykius apvalkalą, pradžioje kiek nuobodoką, bet vėliau tiesiog prikausčiusį dėmesį.
Jauna brandi choreografė
Ryškiau festivalyje sušvytėjo ir Kauno šokio teatras "Aura", parodęs buvusios jo šokėjos Raimondos Gudavičiūtės, dabar studijuojančios Suomijoje, spektaklį "Atgal". Nors tai pirmasis R.Gudavičiūtės projektas, tačiau jame jaučiama choreografinė branda. Spektaklis dvelkė ilgesio romantika, išreikšta plastiškais nugaros, rankų judesiais. Visuomet malonu matyti, kad šio teatro šokėjai ne tik puikiai fiziškai pasirengę, bet ne mažiau emocionalūs.
Įdomus pasirodė ir bendras Armėnijos, Belgijos, Ispanijos, Slovakijos, Turkijos ir Lietuvos (jai atstovavo "Auros" šokėja Lina Puodžiukaitė) šokio artistų projektas "Kūnas Babelis", kuriam vadovavo Rosa Mei (Belgija). Nedažnai iš improvizacijų gimę spektakliai būna tokie gaivūs ir patrauklūs, nors šiame ir buvo kiek sumaišties, o šokėjų lygis – nelabai vienodas. Tačiau pagrindinė idėja – šnekamosios ir kūno kalbos skirtumai, nulemti skirtingų kultūrų, – išreikšta gana originaliai.
Išsiskirianti žydų choreografija
Gana įdomūs pasirodė Izraelio choreografų spektakliai. Du Nadaro Rosano duetai amžinąja – vyro ir moters tema buvo šilti, labai asmeniški, paskaninti ironijos doze, nors savo choreografija – ir ne itin originalūs. Kompozicija "Visi langai atidaryti", atlikta pagal gyvai atliekamą muziką, buvo įdomesnė, turtingesnė judesiais, joje šokusi Dafna Miro pasižymėjo artistiškumu, veržlia plastika.
O šokio trupės "Tami" (Izraelis) spektaklis "Peep Dance", sulaukęs anšlago, pirmiausia išsiskyrė unikalumu. Buvusiame Radijo gamyklos ceche Žemaičių gatvėje iškilusiuose medžiaginiuose užtvaruose buvo išpjautos skylės, pro kurias žiūrovai tarsi pro rakto skylutę galėjo stebėti viduje judančius šokėjus. Kiekvieno jų improvizacijos – savitos, įdomios, nors labiausiai dėmesį traukė vyresnio amžiaus šokėja. Ji smarkiai skyrėsi nuo kitų savo judesių prasmėmis, vidine ramybe, originalumu.
Blankesnių spalvų šokis
Kiti festivalio dalyviai paliko blankesnius įspūdžius. Vengrų trupė "The Symptoms" spektaklyje "Ten nieko nėra arba – ar sapnai dieną eina miegoti" (chor. Réka Szabó) choreografinį chaosą scenoje pridengė sapno įvaizdžiu, po kuriuo galima pakišti bet ką. Stipriausia projekto dalis buvo originalūs videovaizdai, projektuojami ant grindų ir šokėjų kūnų, ir šviesos efektai, kurie pabirus epizodus jungė į vientisą spektaklį.
Lenkijos šokio teatro spektakliai "Scan" (chor. Andrzejus Adamczakas) ir "Wo-man pomidoruose" (chor. Yossi Bergas, Izraelis) pasirodė pretenzingi, nors šokėjams reikėtų pasakyti nemažai komplimentų.
Rheinsbergo muzikos akademijos spektaklis "Aukso veršis" (chor. Bettina Owczarek) pagal programinę Helmuto Zapfo muziką buvo labai naivus, jo stilius priminė 6–7 dešimtmečių naratyvinius (pasakojamuosius – red. past.) šokio spektaklius. Bendrame festivalio kontekste šis kūrinys pasirodė gan silpnas ir nuobodus.
Sunku palankiai įvertinti ir Skaidros Jančaitės bei Simonos Orinskos (Latvija) projektą "Akys, virpančios mano keliuose", rodytą "Romuvos" kino teatre – jis pasirodė tąsus lyg ilgai burnoje vatulota kramtomoji guma, o "šokėjų" judėjimas buvo menkai koordinuotas.
Naujausi komentarai