Moralinio stuburo stiprybė

"Saugu ir beveik neskausminga – kaip smauglio pilve", – prieš penkerius metus paklausta apie Lietuvos kultūrinę ir politinę būklę kalbėjo R.Skučaitė, laimėjusi "Poezijos pavasario" laurus.

"Deja, pelniusi laurus, jaučiausi… pralaimėjusi. Ir visų pirma todėl, kad ir anuomet, ir dabar aktyviai formuojamas žmogus, kuriam beveik nebereikia jokios dvasinės kultūros. Tiesa, iš šalies atrodo, kad mūsų kultūrinis gyvenimas verda: leidžiamos knygos, vyksta festivaliai, apdovanojami kūrėjai, tačiau asmeniškai man rūpi ne premijos, o žmonių, ypač jaunosios kartos, siela, jos ugdyba. Deja, dabar niveliuojama ne tik asmenybės sąvoka, bet ir nacionaliniai, filosofiniai, moraliniai ar net lytiniai žmonių skiriamieji bruožai. Ar tai labai skiriasi nuo sovietmečio žmogaus formavimo metodikos? Gal kada nors naujojo žmogaus kūrėjai ir atsipeikės, bet bijau, kad tai gali atsitikti per vėlai", – samprotavo poetė.

Nors likimas R.Skučaitę vėtė ir mėtė, tačiau nei šiandienos ES, nei vakar dienos SSRS, anei kokia kita ideologija nesulaužė jos gyvenimo, pažiūrų ir kūrybos moralinio stuburo. Tai liudija ir pats R.Skučaitės gyvenimas, kurį lydi ne tik pergalių, bet ir skausmo bei praradimų metai.

Pasak kuklumu garsėjančios poetės, jos gyvenimas – tarsi dulkelė, kurią likimas pamėtėjo į spindulio juostą. Tai ką gi patyrė toji dulkelė spindulio, t.y. kūrybos, nušviestame savo gyvenime?

Kaunas – tikroji gimimo vieta

Kai būsimajai poetei jos tėvai, Jonas ir Elena Skučai, turėjo parinkti vardą, mergytės mama norėjo pavadinti dukrelę Rūta. Tačiau tėvų šeimos draugas kanauninkas Kazimieras Prapuolenis paprieštaravo sakydamas, kad Italijoje rūtos naudojamos abortams, o Lietuvoje ulonai rūtomis vadina kumeles. "Tokia rami mergaitė – tegul būna Ramutė", – patarė kanauninkas. Beje, R.Skučaitė, pasakodama šį jos vardo parinkimo epizodą, atsiprašo visų Rūtų.

Tandemas: kompozitorė Raminta Šerkšnytė (kairėje) su libretą jos operai vaikams "Penki Merės stebuklai" parašiusia R.Skučaite.

Nors beveik visur rašoma, kad būsimoji poetė gimė Palangoje, mokytojų šeimoje, bet iš tiesų Ramutė gimė Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. "Mat mano mama atvažiavo iš Palangos, kur abu su tėčiu mokytojavo, gimdyti į Kauną. Čia mama apsistojo pas būsimą Lietuvos vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą, nes buvo ištekėjusi už jo brolio Jono", – primena R.Skučaitė.

Poetės tėvai iš Palangos persikėlė dirbti į Širvintas, o 1936–1937 m. sandūroje juos paskyrė mokytojauti Panevėžyje. "Gerai prisimenu 1940 m. Velykas, kai pas mus atvažiavo tėvo brolis Kazimieras su žmona ir jaunėle dukra. Kažkuriuo metu mano tėvas su broliu, anuomet vadovavusiu Vidaus reikalų ministerijai, užsidarė kambaryje ir ilgai kalbėjosi. Pokalbis, matyt, buvo įtemptas, daug rūkoma – pro kambario durų apačią veržėsi dūmai… Kai dėdė išvažiavo, girdėjau, kaip tėvas pasakė mamai: "Žinai, Eliute, Kazys sakė, kad tai galo pradžia." Matyt, jis turėjo galvoje SSRS priekabes Lietuvai, ieškant preteksto okupacijai, o tai netrukus ir įvyko", – pasakoja R.Skučaitė.

Aš kartais pagalvoju, kad gyvenu taip ilgai todėl, kad gyvenu už jas, negrįžusias.

Netekčių virtinė

Ramutei buvo aštuoneri, kai jos tėvą, šaulį, tautininką, Panevėžio jaunalietuvių vadą, sovietai suėmė 1940 m. liepos 12-ąją. Po poros metų jis mirė Pečioros (Komija) lageryje, o jo brolis Kazimieras buvo sušaudytas ir užkastas pamaskvės specialiajame NKVD objekte "Komunarka". Kiti tėvo broliai ar seserys buvo išvežti į Sibirą arba pasitraukė į Vakarus.

Susirgęs šiltine, 1945 m. vasarį mirė aštuoniolikmetis R.Skučaitės brolis Algimantas, o tų pačių metų rudenį už priklausymą pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimta jos mama ir nuteista dešimčiai metų kalėti, bausmę atliekant lageriuose.

Dvylikametė Ramutė tada bėgo klupdama geležinkelio bėgiais prie traukinio atsisveikinti su išvežama iš Lietuvos mama. Mergaitė bėgo, bijodama sudaužyti samagono butelį, skirtą traukinį saugojusiam kareiviui, kad šis leistų pasimatyti su mama. Nemokėdama rusų kalbos, bet laikydama rankose stebuklingą galią turėjusio gėrimo, išprašė ginkluoto sargybinio leisti pasimatyti su mama bent per vagono lango metalines grotas.

Kareivis, atkišęs šautuvą, visą laiką stovėjo šalia, kol motina su dukra bučiavo viena kitai pirštus, iškištus per grotas. Šis epizodas aprašytas R.Skučaitės knygoje "Nepaslaptis tokia balta". Daugybė kitų gyvenimo Sibire epizodų iškyla ir kitose R.Skučaitės knygose.

Šiurpūs įvykiai lentpjūvėje

Likusios Lietuvoje Ramutės sovietai nepaliko ramybėje – 1949 m. pavasarį ji, kaip "šeimos, priklausiusios nacionalistinėms gaujoms, galva", buvo ištremta į Zimą Irkutsko srityje. Tuo metu ji, šešiolikmetė gimnazistė, nesulaukusi pirmosios pavasario atostogų dienos, naktį turėjo skubiai susikrauti į maišus tai, kas galėjo būti reikalinga Sibire.

Pirmiausia ji įsidėjo į kelionę savo smuiką, Salomėjos Nėries eilėraščių dvitomį ir išbildėjo traukiniu į Sibirą su savo skausmu ir vienatve. O ten… "O jei užmigsiu? Jei supjaustys pjūklas? O jei Čigono peilis po kaklu?" – iš kur šios baisybės tokios subtilios poetės naujausioje poezijos knygoje?! "Iš mano gyvenimo Zimoje atėjo į mano knygas tokie eilėraščiai ir memuarinės miniatiūros: "Iš ten, kur buvo žvakė, rašalinė,/ Iš ten, kur arbata skardinėj vėso…" Bet grįžkim prie minėtų baisybių...

"Į Sibirą važiavau viename vagone su dviem pažįstamomis mergaitėmis. Aš joms labai pavydėjau – juk jos važiavo į tremtį su tėvais, tačiau tų mergaičių likimas buvo labai tragiškas. Vos atvažiavusi į Zimą, su jomis dirbau vienoje Zimos miško medienos apdorojimo įmonėje, kur nelaimingo atsitikimo metu vieną mergaitę supjaustė rąstų pjovimo pjūklas. Antroji, užsnūdusi per pietų pertrauką didžiulėje pjuvenų dėžėje, užduso nuo staiga pasipylusių ant jos svaigaus terpentino kvapo pjuvenų. Aš kartais pagalvoju, kad gyvenu taip ilgai todėl, kad gyvenu už jas, negrįžusias", – teigė poetė, anuomet dar nežinojusi, kad buvo ištremta į Sibirą iki gyvos galvos.

Darbuotoja: R.Skučaitė žurnalo vaikams "Žvaigždutė" redakcijoje.

Moka kalbėti vaikui

Sibire R.Skučaitė neakivaizdiniu būdu studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų institute ir kartu mokytojavo tremties vietoje – Zimoje.

"Sibiras – tai nesiliaujantis tėvynės ilgesys, vienatvė, bet nesijaučiau vieniša, nes daug skaičiau – barako, kuriame gyvenau, kaimynas Henrikas Urbonavičius atsivežė su savimi į Zimą lagaminą knygų. Tas šviesuolis jau miręs. Beje, dabar palaikau ryšį su jo sūnumi Vainiumi", – kalba R.Skučaitė, mėgaudamasi mažu puodeliu rytinės kavos.

Nors abu poetės tėvai buvo mokytojai, tačiau grįžusi su mama iš tremties į Lietuvą, Ramutė pedagoge netapo: iš pradžių dirbo braižytoja Geologijos valdyboje, paskui netikėtai laimėjo vertėjų į rusų kalbą konkursą besikuriančiose "Vakarinėse naujienose", iš ten perėjo dirbti į ELTA, rašė eilėraščius. Jos pirmoji poezijos suaugusiesiems knygelė "Žydintis speigas" buvo išspausdinta 1965 m.

"Prisimenu, kaip kažkokio literatūrinio vakaro metu susitikau su tuometiniu "Genio" redaktoriumi Vytautu Barausku, kuris pasiūlė ateiti dirbti į "Genį", prieš tai paprašęs parašyti eilėraščių apie namų statybą. Parašiau ciklą "Ar žinai, kaip gimsta namai?", parodžiau redaktoriui ir buvau priimta į žurnalo redakciją. Nuo tada pradėjau daugiau rašyti vaikams. Po truputį supratau, kiek daug galima pasakyti vaikui", – teigė pašnekovė, iki šiol nepraradusi ryšio su poezija vaikams ir vaikiškumo, glūdinčio, anot Viktorijos Daujotytės, R.Skučaitės poetinės sielos podirvyje.

Poezijos testas

R.Skučaitė vertė ne tik muzikos žinių reikalaujančių operų ir operečių libretus iš prancūzų ar vokiečių, italų kalbų, bet ir, pavyzdžiui, išvertė iš prancūzų kalbos Charles Perrault "Motulės žąsies pasakas", iš rusų kalbos – rusų vadinamojo sidabro amžiaus poetų kūrybą, tarp kurių buvo ir Marinos Cvetajevos 49 eilėraščiai.

Beje, vieną Sibiro žiemos vakarą minėtas R.Skučaitės barako kaimynas H.Urbonavičius rusiškai perskaitė jai kelis Marinos Cvetajevos eilėraščius iš sulankstytų mašinraščio puslapių ir paaiškino, kad poetė prieš dešimt metų pasitraukė iš gyvenimo, kad jos kūryba nespausdinama SSRS. Būtent ten, Sibiro barake, 1951 m. gimusią meilę M.Cvetajevos (ją Josifas Brodskis vadino balsu iš užribio) kūrybai R.Skučaitė pavadino likimo pirštu.

Kasdienybė: šiame Zimos miško apdirbimo įmonės barake gyveno ir moksleivė R.Skučaitė, kuri naktimis dirbo įmonėje, kad galėtų nusipirkti maisto produktų.

Dabar R.Skučaitė verčia mums mažai žinomą Vladimiro Nabokovo poetinį palikimą. Poetė neslepia, kad, verčiant minėtų kūrėjų eilėraščius, teko gerokai paklaidžioti ieškant autorių kalbos gilumą atitinkančių žodžių. Anot pašnekovės, poezijos kalba yra specifinė ir todėl suprantama skirtingai: vieniems ji suvirpina sielą, o kitiems – ne. "Tuo mes ir skiriamės vienas nuo kito", – pažymi pašnekovė.

Vertina tylą ir ramybę

Paklausta, kas yra kūryba, R.Skučaitė susimąsto. "Tai kažkoks blykstelėjimas, kylantis iš kasdienės buities detalių, iš būties, iš prisiminimų. Būtent tas blykstelėjimas ir yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštis, o visa kita yra darbas, patirtis, gabumai", – teigia jubiliatė, beje, nemėgstanti triukšmingų sveikinimų, susibūrimų, būti fotografuojama ir... matuotis drabužių.

"Vertinu tylą, ramybę. Manau, to reikia kiekvienam kuriančiam žmogui. Mano kasdienybė, nepaisant solidžios sukakties, nepasikeitė: kasdien rašau, kalbuosi telefonu su dukromis, anūkėmis – beje, turiu ir proanūkį – daug skaitau, klausausi muzikos, džiaugiuosi mane aplankančiais kolegomis, su kuriais pasišnekame tik pro virtuvės langą – jie bijo man, nors ir persirgusiai kovidu, tą bjaurastį netyčia atnešti", – šypteli pašnekovė.

Ar norėtų sugrįžti į vaikystę ir patirti kokį nors tada išgyventą jausmą? "Norėčiau sugrįžti į Panevėžį, į Vytauto gatvę, kur gyvenau iki Sibiro. Norėčiau pajusti sodriai žalio ir žydinčio tėvų daržo kvapą, save, stovinčią tarpuežyje ir matančią, kaip krenta vienas po kito balti, raudoni, rausvi aguonų žiedlapiai. Stoviu ir bijau krustelėti, kad nepadaryčiau kažko, kas man neleista, ką gali daryti tik TAS, kuris sutvėrė tą trumpą aguonų žydėjimą, vasarą, tėvus, mane", – sušyla panirusi į vaikystės prisiminimus poetė R.Skučaitė.