Kita vertus, tokios sudėtingos sąlygos skatino išradingumą – "pasidaryk pats" tapo daugelio ne tik menininkų, bet ir paprastų žmonių devizu: dažnas pasakoja apie iš įrašo užrašytas partitūras, dažytas kelnes ir istorijas, kaip pasitelkiant simbolius ar įvairias dviprasmybes pavykdavo apgauti Sovietų valdžios cenzūrą.

Panašiai kurį laiką gyveno ir Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) gyventojai, mene eksperimentavę kiek radikaliau nei mes. Apie tai Nacionalinėje dailės galerijoje paskaitoje "Magnetinių juostelių pogrindis DDR. Kasetės, triukšmas ir menas subkultūrose iki sugriūvant sienai" pasakojo Alexanderis Pehlemannas, žurnalo "Zonic" ir "Zonic Special" leidyklos Leipcige redaktorius.

"Zonic" leidžiami žurnalai ir knygos kreipia dėmesį į anapus geležinės uždangos gyvavusias subkultūras, o pats paskaitos autorius tuos gūdžius laikus prisimena ir su šiokia tokia nostalgija, sakydamas, kad visiška laisvė atėmė iš mūsų pažinimo proceso malonumą ir informacijos troškulį. Be to, tokių stebuklų kaip VDR – kad ir pankroko koncertų bažnyčioje ar spalvotais pieštukais pieštų džiazo albumų viršelių – šiandien vargiai rasi.

Tad apie tai, kas vyko anapus geležinės uždangos VDR – pokalbis su subkultūrų tyrinėtoju A.Pehlemannu.

– Šiemet sukako 30 metų Baltijos keliui. Mums šis įvykis tapo laisvės simboliu. O ką apie Baltijos kelią ir apskritai apie Baltijos šalis 1989-aisiais girdėjote jūs – VDR gyventojai?

– Tiesą sakant, žinojome labai mažai. 1989-aisiais man buvo dvidešimt, tad labiausiai tada domėjausi muzika, o didelio skirtumo tarp tuomečių Sovietų Sąjungos šalių nemačiau. Iki Rytų Vokietijos atkeliaudavo bendro pobūdžio informacija: mama skaitydavo žurnalą "Sputnik", kuris buvo verčiamas į daugelį kalbų, taip pat – ir vokiečių. Prasidėjus perestroikai, bet kokie tekstai iš Sovietų Sąjungos buvo labai ribojami, kas atrodė keista – juk VDR buvo tarsi didysis SSSR brolis. Apskritai, bene pagrindinis visų slapta nagrinėjamas klausimas VDR buvo kaip traktuoti Molotovo-Ribentropo paktą, nes tai mums visuomet buvo paslaptis.

Aš gyvenau toli nuo Berlyno – šalia Lenkijos sienos, tad mane sunkiai pasiekdavo televizijos ar radijos bangos iš Vokietijos Federacinės respublikos (VFR). Manau, kad tie, kurie buvo fiziškai arčiau Vakarų Vokietijos, ką nors girdėjo ir apie nepriklausomybės kovas Baltijos šalyse – esu girdėjęs, kad subkultūrų atstovai jas labai palaikė, bet apie tai sužinojau vėliau. Mūsų aplinkoje slapta buvo aptarinėjamas tik Molotovo-Ribentropo paktas, o nugriovus sieną visą dėmesį nustelbė į VDR plūstantys įvairios informacijos srautai.

– Lietuvoje TSSR laikais mus sunkiai pasiekdavo bet kokio pobūdžio informacija iš Vakarų – ji buvo draudžiama. Kokia situacija buvo Rytų Vokietijoje?

– Situacija buvo labai panaši: galėjai gauti tik tai, kas tada būdavo parduotuvėse. O ten – komunizmui tarnaujantis menas. Bet pamenu, kad mus pasiekdavo ir vakarietiškos žiniasklaidos nuotrupų originalo kalba, kurią galėjome matyti ar klausytis – tiesa, dažniausiai neoficialiais keliais. Kai kurie žmonės turėjo giminių ar draugų VFR ar kitose šalyse, kurie siųsdavo muzikos įrašus, žurnalus drabužius – tai irgi buvo vienas iš būdų gauti informaciją iš Vakarų.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje pensininkams buvo leidžiama keliauti į Vakarų Vokietiją, tad ten nuvykę močiutės ir seneliai pirmiausiai traukdavo į įrašų parduotuves, kur ieškodavo įrašų pagal anūkų sudarytus sąrašus. Tačiau jeigu neturėjai jokių pažįstamų, būdavo gana sunku – pavyzdžiui, aš neturėjau nei pažįstamų Vakaruose, nei senelių, bet įrašinėdavau muziką iš radijo stočių ir dalydavausi su draugais. Beje, Rytų pusėje veikė nelegalus įrašų verslas – ten galėdavai gauti labai daug skirtingos muzikos, tik, žinoma, nukopijuotos nuo kitų kasečių ar įrašytos iš radijo stoties. Tad būdų, kaip apeiti tuos absurdiškus draudimus tikrai rasdavome.

Dabar mes turime viską, bet nėra to malonaus pažinimo proceso, kai atradęs gabalėlį gero daikto iš visų jėgų stengiesi rasti dar daugiau.

– SSSR bet kokio pobūdžio saviraišką smarkiai kontroliavo Sovietų Sąjungos valdžia, įvedusi itin griežtą cenzūrą. Lyg ir teko girdėti, kad VDR cenzūra buvo kiek švelnesnė. Kaip buvo iš tiesų?

– VDR buvo kontroliuojama viskas. Bet man pasisekė, nes įsiliejęs į subkultūrų gyvenimą, įgavau daugiau vidinės laisvės. Prie to gal kiek prisidėjo ir perestroika, po kurios atsirado daugiau erdvių saviraiškai. Dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje pankai buvo labai kontroliuojami ir skriaudžiami – juos nežinia už ką sodindavo į kalėjimą ir panašiai. Įpusėjus dešimtmečiui, radosi naujų, šiek tiek laisvesnių radijo stočių, o laisviau sklindant informacijai – ir naujų saviraiškos formatų. Vienas jų buvo "Paroktikum" – laida, kuri koncentravosi į senąją alternatyviąją muziką: pankroką, hardkorą, eksperimentinę. Beje, tai buvo ir vienas mano paties pirminių rimtesnių muzikinių atradimų šaltinių, nes iki tol būdavo gana sunku ką nors gauti, tad dažniausiai tekdavo kliautis valstybinėmis radijo stotimis.

"Paroktikum" rengė žurnalistas, kuris keliavo ir rinko įrašus, tad transliuodavo ir visai nemažai muzikos iš Sovietų Sąjungos šalių – Lenkijos, Vengrijos, Estijos, tačiau nepamenu, kad ką nors būčiau girdėjęs iš Lietuvos. Žinoma, viskas buvo nelegalu, tad visada grėsė turėti problemų, tačiau tas žurnalistas nuolatos bandė, kiek toli jis gali nueiti: transliuodavo vieną įrašą ir laukdavo, kas bus. Jeigu nieko nebūdavo – transliuodavo kitą. Ir atsitiko tik tai, kad žmonės staiga sužinojo apie tą muziką ir pradėjo jos klausytis. Tada palaikyti platformą jam padėjo ir klausytojai, siųsdami vis naujus įrašus.

O pogrindyje įrašų cirkuliacija vyko gana aktyviai: pamenu, kad turėjome įvairių žurnalų rankraščių su grupių adresais, tad buvo galima jiems patiems parašyti laišką ir prašyti atsiųsti įrašą. Legaliai įrašinėti alternatyviąją muziką buvo, žinoma, draudžiama, bet pamažu žmonės ėmė bandyti apeiti įvairius draudimus ir pradėjo reikštis legaliose platformose – norintiems į jas patekti, reikėdavo praeiti tam tikrą komisiją. Vienos grupė to nedarė ir iš principo liko pogrindyje, kitos kūrybingai praeidavo cenzūrą ir iš savo muzikinė veiklos galėjo net pelnytis materialiai.

– Koks buvo valdžios požiūris į populiariąją kultūrą? SSSR hipiai, rokeriai ir visi kiti buvo laikomi pavojingais. Galbūt VDR požiūris į juos buvo kiek liberalesnis? Juk buvote bent jau fiziškai arčiau Vakarų.

– Viskas, kas atkeliaudavo iš Vakarų, anksčiau ar vėliau turėdavo susidurti su valdžios kontrole: iš pradžių, kai atitinkami asmenys dar nesuprasdavo, kokią potekstę turi nauji muzikos stiliai, viską priimdavo gana lengvai, bet vėliau dažniausiai pasirodydavo, kad juos reikia uždrausti. Pavyzdžiui, į Vokietiją atkeliavus "The Beatles" stiliaus muzikos bangai iš pradžių ji skambėdavo laisvai, netgi koncertuodavo grupės iš Čekoslovakijos ar kitų Sovietų Sąjungos šalių, bet po kiek laiko buvo sušauktas VDR ir VFR kairiųjų susirinkimas, kuriame buvo aktyviai svarstoma, ką su šia muzika daryti. Žinoma, problema buvo išspręsta paprastai – tiesiog uždraustos bet kokios judėjimo apraiškos. Negana to, imti drausti ir angliški grupių pavadinimai bei angliški tekstai.

Tačiau jeigu buvo draudžiama oficialiai, toli gražu nereiškia, kad to ir nebuvo – nuo tada, kai buvo pastatyta VDR ir VFR siena, buvo labai koncentruojamasi į tam tikro tipo visuomenės formavimą, tad muzikoje daugelis dalykų tiesiog neužkliūdavo. O per tą laiką susiformavo stiprūs subkultūriniai judėjimai, kurie gyvavo ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažiausiuose kaimeliuose, tad juos sunaikinti buvo nelengva.

Realybėje muzika perkama labiau dėl solidarumo nei vartojimo momento, susijusio labiau su vartotojo morale nei muzikiniu skoniu.

Kai kurie jauni politikai ieškojo ir kitokių sprendimo būdų – duodavo tam tikras taisykles, kaip rengtis, apie ką dainuoti ir panašiai, tad besilaikantieji tų taisyklių galėjo koncertuoti. Todėl 8-ojo dešimtmečio pradžioje radosi gana stipri roko scena, kuri galėjo turėti ir šiokią tokią muzikinę karjerą. VDR buvo ir gana daug hipių, bet jie buvo laikomi išdavikais, nes stojo į JAV pusę. Apskritai, požiūris į populiariąją kultūrą visuomet labai svyravo, tad ir valdžios liberalumo populiariosios kultūros link lygis buvo gana banguotas.

– Pasakojote apie savadarbių įrašų "verslą". O ar VDR egzistavo oficialus – ar grupėms, įveikusioms valdžios cenzūrą pavykdavo parduoti pakankamai įrašų?

– Muzikos industrija VDR buvo labai lėta – užtrukdavo maždaug dvejus metus, kol išleisdavo kokį nors įrašą, tad per tą laiką jis kartais ir pasendavo ir tapdavo nebeaktualus. Buvo keletas išimčių "new wave" muzikoje – viena grupė bandė legaliai parduoti įrašus, ir jai pavyko. Apie 1986-uosius radosi keletas legalių ir profesionalesnių įrašų, tačiau iš jų daug uždirbti negalėjai jau vien dėl to, kad tuščios kasetės buvo labai brangios, be to, jas reikėdavo siųstis iš Vakarų, tad iš to išvystyti bet kokį verslą buvo beveik neįmanoma. Todėl buvo visai nemažai atvejų, kai kelios grupės darydavo kompiliacijas ir į vieną kasetę įrašydavo ne vien savo, bet ir kolegų muziką. Tačiau dauguma tų įrašų pasaulį išvydo 1990-aisiais – gerokai per vėlai, kai Vokietijoje jau buvo visai kitos aktualijos.

– Jūsų paskaita – apie subkultūras VDR. Ar egzistuoja subkultūros šiandien? Ar jos labiau siejamos su nepriklausomybės ar laisvės kovomis?

– Tai labai geras klausimas, kurio atsakymas priklauso nuo to, ką šiandieninio kapitalizmo kontekste laikysime subkultūra. Tuomet, kai gyvenome VDR, atstovauti subkultūrai reiškė būti pasislėpus kažkur rūsyje – ten kurti ir tikėtis, kad vieną dieną išlysi į dienos šviesą ir tapsi populiarus. Šiandien absoliučiai visa muzikinė medžiaga – nesvarbu, ar tai būtų juodasis metalas, ar eksperimentinė muzika, ar noizas – yra viename, tame pačiame lygyje: internete. Senokai praėjo tie laikai, kai pogrindyje esančias grupes pastebėdavo įrašų kompanijos ir jų dėka jie išgarsėdavo – kuomet jos būdavo atsakingos už grupių ar atlikėjų įvaizdžiu, įrašų leidyba ir pardavimu.

Dabar visi mes žinome tokias muzikines platformas kaip "Spotify" ar "Youtube": tai yra didelės kompanijos, siūlančios erdvę muzikai bet kam ir iš to uždirbančios pinigus. Iš pirmo žvilgsnio tokia koncepcija atrodo labai patraukli, bet kita vertus – menininkas (šiuo atveju muzikantas) yra paliekamas viskuo rūpintis vienas. Tai yra labai liūdna, nes jam gana sunkoka išgyventi. Tad grįžtant prie klausimo – taip, iš dalies subkultūros egzistuoja: yra atlikėjų, kurie stengiasi išvengti masinio vartojimo kad ir vėl įrašinėdamos kasetes, atsiranda net įrašų kompanijų, kurios fokusuojasi tik į kasečių verslą. Tačiau tą muziką, kurios nėra internete, tikrai sunku pastebėti, tad subkultūrinis menas tarsi ir pats atmeta galimybę būti matomas, pastebėtas.

Paradoksalu, tačiau toji bloga VDR sistema tam tikra prasme pasitarnavo kaip privalumas, nes tuomet buvo labai didelis poreikis kažko kitokio – originalaus, ir tai davė žmonėms impulsą ir energijos eiti ir ieškoti: visi buvo ištroškę kad ir mažytės informacijos, tokios kaip koks nors mažytis ranka pieštas paveikslėlis ant kasetės viršelio. Dabar taip nėra. Dabar mes turime viską, bet neturime to malonaus pažinimo proceso, kuomet atradęs gabalėlį gero daikto iš visų jėgų stengiesi rasti dar daugiau. Interneto platybės suteikia galimybę pagal vieną vardą ar raktažodį rasti visą su juo susijusią informaciją, bet iš kitos pusės – tikrai sunku susigaudyti, nes nežinai, nuo ko pradėti.

– Ką manote apie dabartinę muzikos situaciją Europoje? Turime visas galimybes save išreikšti, tačiau kone visas menas lyg ir eina masinio vartojimo link – tokią tendenciją nesunku pastebėti net ir alternatyviosios muzikos scenoje.

– Klausimas, ar sąvoka "masinio vartojimo kultūra" vis dar vartotina, nes šiandieniniame pasaulyje yra tik vienas didelis vartojimas – viskas transliuojama internetu. Ir nėra jokio skirtumo, ar tu transliuoji saldžiabalso "popsininko", ar nežinomos pankroko grupės iš Brazilijos muziką, nes atmetus estetinį aspektą, iš esmės tai yra tas pats. Skirtumas yra tuomet, kai produktus perki – tuomet gajus leidybos, prieinamumo ir, žinoma, pinigų klausimas, nes turi nuspręsti pirksi vieną, ar kitą. Deja, realybėje muzikos pirkimas yra labiau solidarumo nei vartojimo momentas, susijęs labiau su vartotojo morale nei muzikiniu skoniu. Tad vienu vertus – puiku, kad viskas yra prieinama: man irgi tai patinka, nes galiu tyrinėti savo mėgstamos muzikos lauką, klausydamasis lietuviškos, latviškos, estiškos ar kokios nors sibirietiškos pankų ar hipių muzikos, nes net ir mažiausiame ar tolimiausiame pasaulio kampelyje gimusi muzika gyvuoja – be interneto platybių ji tiesiog dingtų. Man asmeniškai labiau rūpi ne nagrinėti masiškumo ar alternatyvumo klausimus, o ištraukti mažai kam žinomą kokybišką muziką į dienos šviesą, labiausiai tą, kuri gyvavo VDR. Tad tą ir darau – rašydamas knygas, skaitydamas pranešimus ir panašiai.