Per karščiu varginančią savaitę Kaune plušėjo dailininkai, sukviesti į tarptautinį plenerą "Pelėdų kalnas 2014: dialogas su spalva – 330 (110×3)", kurį organizavo Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas ir Lietuvos dailės ugdytojų draugija. Dailininkus subūręs įvykis buvo skirtas žymiems Lietuvos menininkams – Antanui Gudaičiui, Viktorui Vizgirdai ir Liudui Truikiui – atminti.

Nors plenero tema tiesiog provokavo diskusiją apie kūrėjo santykį su spalva, jos įtaką kūrybos procesui, tačiau, reikia pripažinti, – dailininkui žymiai paprasčiau darbuotis teptuku, negu filosofuoti apie tokį sunkiai nupasakojamą, tačiau kartu kasdienį dalyką.

Ir vis dėlto kokios mėgstamiausios kūrėjų spalvos? Ar tapytojai su spalvomis kariauja? Ar joms vergauja? O gal tiesiog bičiuliaujasi? Ir kokia spalva pažymėtas Kaunas, kuriam dažnai prilipdoma technokratinio miesto etiketė? Apie tai pasakoja plenere dalyvavę kūrėjai iš Lietuvos ir kitų šalių.

Natalia Prokopenko (Ukraina)

Šiuo metu bandau, ieškau, eksperimentuoju. Tapydama noriu perduoti grožį, bet nenoriu būti tiesiog fotoaparatas! Veikiau siekiu būti tarpininke tarp dailės kūrinio, t.y. mano sielos ir žiūrovo. Stengiuosi perduoti savo emocijas, jausmus, kad net ir peizaže žiūrovas pajustų mano būseną, nuotaiką, charakterį. Anksčiau kūryboje labiau norėjosi tikslumo, realistiškumo, tačiau dabar man tai yra nuobodu. Šiuo metu siekiu, kad žiūrovas pajaustu tai, ką aš jaučiau žiūrėdama į mane supančią aplinką. O tokiu atveju reikia daug daugiau dirbti su spalvomis! Taigi spalvų perdavimo esmė paprasta – tam tikra prasme tarsi tapau save, o ne konkretų peizažą.

Arvydas Martinaitis (Lietuva)

Jeigu reikėtų spalvą vaizdingai palyginti, tai ji man – kaip gyvenimo būdas. Įvairi. Visokia. Kintanti. Santykis su ja – nebūtinai pastovus. Kartais kūrybiniame gyvenime būna etapų, kai susiformuoja tvaresnis dialogas su viena spalva, kai ta spalva tarsi dominuoja. Pavyzdžiui, dar studijuodamas vienu metu pamėgau juodą, tokią suodžių juodumą, – jos atsirasdavo visur. Nežinau, gal čia Gasiūno įtaka buvo? Aišku, ir motyvai nulėmė. Mano diplominis darbas buvo karo tema. Buvo ir atvirkščias laikotarpis – mėgau baltą, ji išgrynino, kažkuo išsiskyrė.

Nemažai laiko naudojau mėlyną, tačiau ne visą spektrą – tik ultramariną.Labai patiko, nes sukurdavo aiškią asociaciją – dangaus mėlis.O štai žalią kažkodėl ignoruodavau. Net pats nežinau kodėl. Tiesiog būna tavo arba ne tavo spalvos... Žiūrėk, kitas smaginasi, kažką nepaprasto išgauna, o tu, apsukęs ratą, grįžti prie savo spalvų, savo sąskambių. Apskritai, savitas spalvos pajautimas, jų įvairovė – Kauno tapybos mokyklos bruožas. Ko jau ko, o gerų koloristų Kaune netrūko. Turiu omenyje ankstesnę mokyklą, dabar, deja, tokio skirtumo, jei lygintume su sostine, nėra. Dabar, sakyčiau, netgi mada kažkokia atsirado, kai apsiribojama juodos, baltos ir rudos spalvų trijule. Klausiate, o kokia spalva simbolizuotų patį Kauno miestą? Violetinė. Nejuokauju. Ir aš net neturiu galvoje jokios politikos...

Ausma Bankauskaitė (Lietuva)

Aš irgi, kaip ir Arvydas, turbūt ignoruoju žalią. Man dabar – mėlynas laikotarpis, kuris tęsiasi mažiausiai trejus metus. Sakoma, kad mėlyna spalva simbolizuoja ramybę. Tai galbūt čia jos paieškos? Nežinau, nesu atsakiusi sau į šitą klausimą. Apie santykį, dialogą su spalva aš taip racionaliai nemąstau. Man spalva – tai jausmas, jausena, netgi emocija, taigi ir jos pasirinkimas – labiau intuityvus, neapibūdinamas, ypač kai kalbama apie abstrakčiąją tapybą. Nepavyksta galvoti: štai, dabar naudosiu tokią ir anokią spalvas. Viskas gimsta per procesą, įkvepia tavo paties savijauta, aplinkybės, netgi vieta. Štai kad ir pajūrio peizažai – jie natūraliai išstumia spalvas, kurias naudotum būdamas kitur. Nespėji apsidairyti, o čia atsiranda smėlio, pilka, ochros spalvos, o jei žalia – tai neatvira, labiau primenanti samanas. Man Kauno spalvos – tai raudonos Šančių plytos ir prislopintas kiaušinio trynio geltonis. Beje, spalvos sukelia priklausomybę, įtraukia. Juokaudama galėčiau palyginti, kad spalva – kaip narkotikas.

Maria Ilina (Rusija)

Manyčiau, kad spalva yra tai, kas mane gydo, kas gali pakeisti nuotaiką arba net ją sukurti, pažadinti emocijas.Kartais spalva man būna tarsi muzika arba labiau – kaip muzikinė forma. Kokias spalvas mėgstu? Apskritai visas, tačiau tai priklauso daugiau nuo spalvinių santykių. Pati viena spalva neturi jokios didelės reikšmės, nebent terapinę, o kalbant apie estetiką, turi būti tam tikras spalvinis santykis. Ryški spalva man patinka tik tuo, kad ji veikia mano emocijas. Šiaip aš mėgstu mėlyną, pilkai mėlynos spalvos atspalvius, šaltas spalvas. Kiekvienas tapytojas turi savo nusistovėjusią spalvų gamą. Vieni naudoja šaltas, kiti – šiltas spalvų gamas. Sakyčiau, retenybė, kai dailininkas vienodai gerai dirba sumaišydamas spalvų gamas. Bet man labiau patinka šaltos spalvos, tiesiog tai taip liejasi iš manęs...

Mihailas Kopeikinas (Latvija)

Mano manymu, spalvų, kaip ir visos informacijos, šiandien yra labai daug. Spalvų gausybė gali ir varginti, ir džiuginti. Tarkime, pilką, apniukusią dieną eini ir pamatai ryškų paveikslą – jis tave džiugina, tačiau, kai eini ryškią dieną ir matai šimtą ryškių paveikslų, jie tavęs nebedžiugina. Tapybos darbai gali būti skirtingi – ryškūs arba labai minkšti, prigesinti, ramūs. Akis turi nuolat "persijungti", spalva turi keistis. Vienos spalvos sukelia intensyvias emocijas – tanki, sodri, ryški spalva veikia mūsų sąmonę, pritraukia dėmesį ir akis fokusuojasi į šviesias spalvų dėmes.

Jei visą dieną žiūri į šias dėmes – akis pavargsta. Reikia "persijungti". Aš, kaip tik toks ir esu, į kurį galima "persijungti", tiesiog naudoju minimumą kolorito, minimumą spalvos ir netgi tą spalvą maišau iš minimalaus kiekio dažų. Matyt, taip atsitinka dėl to, kad ilgą laiką dirbau poligrafijoje, iš čia ir perėmiau trispalvę spalvų maišymo sistemą. Netgi juodos spalvos stengiuosi nenaudoti, o baltą naudoju ypač retai. Kiek tyrinėjau šių dienų tendencijas, daugelis tapytojų naudoja atviras spalvas. Yra tokia problema, kad parodoje žiūrėdamas pirmą ryškų darbą, gauni stiprų emocinį įspūdį, pasiunčiama tam tikra jausminė žinutė. Tačiau ties penktuoju ar dešimtuoju darbu emocinis poveikis silpsta. Galbūt dešimtas darbas buvo pats geriausias, netgi genialus, tačiau jame taip pat naudotos ryškios, atviros spalvos, todėl įspūdžio nebepadarė. Kas buvo iki jo – prigesino mūsų dėmesį. Čia kaip kulinarijoje – ryškūs skoniai prigesina subtilius atspalvius, tad degustatorius negali jų pajausti, negali jais pasimėgauti.