R. Petraitis vaidina ir „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimams nominuotame Vilniaus mažajame teatro spektaklyje „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis) – galimybę išvysti jį kitą savaitę turės ir kauniečiai.

Pokalbis su aktoriumi – apie tai, kaip sekasi kurti vaidmenis, plėtoti skirtingų personažų linijas, dirbti kino ir teatro aikštelėse.

– Papasakok apie spektaklio „Orfėjas“ kūrimo procesą. Kaip dabar prisimeni spektaklio kūrybos virsmą?

– Tai visiškai išieškotas procesas. Buvo nemažai pokalbių, diskusijų su kūrybine komanda, klausėmės profesoriaus Gintauto Mažeikio paskaitą. Kai sužinojome, kokie spektaklio pamatai, stojome ir bandėme kurti scenoje. Kadangi mano vaidinamose scenose realybės nėra, jose veikia mirties ir sapnų pasaulis, galima sakyti, kad man scenoje buvo galima viskas. Čia veikia ir menami daiktai, ir personažų iš transformacijos iš seno į jauna, ir atvirkščiai. Spektaklyje svarbus vaidmuo tenka techninei daliai, todėl prireikė nemažai laiko susidraugauti su visais garso efektais ir tiksliais taškais scenoje; prie to labai daug prisidėjo spektaklio choreografas Mantas Stabačinskas. Pačioje repeticijų pradžioje atrodė, kad strigsime dirbdami prie mirties scenos, bet po truputėlį viskas švarėjo, aiškėjo ir, padedant Mantui, atsirado vos ne atskiras spektaklis spektaklyje.

– Tai tavo pirmas darbas su režisieriumi Ž. Vingeliu. Kaip sekėsi dirbti, kuo šio režisieriaus darbo specifika skyrėsi nuo kitų?

– Žilvinas – labai stropus, visada į repeticijas ateidavo pasirengęs ir gana aiškiai įsivaizdavo būsimo spektaklio vaizdą. Būdavo momentų, kai stengdavausi jį suprasti per jausmus ir per daug neklausinėti. Visada smagu matyti užsidegusį žmogų, todėl kuriant spektaklį jautėsi, kad Žilvinui šis darbas labai svarbus, beje, jį brandino jau nuo studijų laikų. Galiu pasakyti, kad man tai buvo vienas geriausių kūrybos procesų. Labai dažnai po premjerų ateina ne tik nuovargis, bet ir nepasitenkinimas, apmąstymai, ką galėjau padaryti geriau. Po „Orfėjo“ premjeros buvo priešingai – atrodė, kad padarėme viską būtent taip, kaip reikėjo. Esu idealistas, labai dažnai rezultato noriu iš karto, bet šįkart nespaudžiau savęs ir leidau atsiverti kūrybai, o ne tobulumo paieškoms.

Spalvos: mirties pagalbininkai „Orfėjuje“. R. Petraitis – dešinėje, greta – L. Dirsė. / D. Matvejevo nuotr.

– Spektaklyje vaidini Azraelį, Mirties pagalbininką. Papasakok daugiau apie savo kuriamą personažą. Kaip sekėsi jį kurti, ką naujo šiame vaidmenyje atradai?

– Azraelis yra mirties angelas ir jos pagalbininkas. Mirties karalystėje jis gyvena nuo neatmenamų laikų. Azraelis – pavydus, stropus ir bandantis įtikti tarnas, kuris, tiek metų praleidęs šalia Mirties, tapo gana ciniškas. Šį personažą sekėsi kurti, nes jis veikia per fiziką, kūno plastiką, o su šokiu ir judesiu esu gana neblogai susibičiuliavęs. Supratau, kad net ir per vieną sceną personažas gali atsiskleisti įvairiausiomis spalvomis ir tam nėra būtina labai ilga distancija. Aišku, padeda ir tai, kad personažas ne itin psichologizuotas, o tai leidžia toms spalvoms skleistis ir be pateisinamos priežasties.

– Ar turi žodį, o gal frazę, kurią pasakai eidamas į sceną? Kaip save nuteiki, paruoši scenai?

– Turiu, bet viešai to sakyti negaliu. Anksčiau, kai vaidinau mažiau spektaklių, labai dažnai perdegdavau dar prieš išeidamas į sceną, dabar stengiuosi elementariai nusiraminti ir įsižeminti. Šiaip svarbu nepamiršti įkvėpti oro.

Net ir per vieną sceną personažas gali atsiskleisti įvairiausiomis spalvomis ir tam nėra būtina labai ilga distancija.

– Visai neseniai tavo veidas stambiu planu buvo matomas režisieriaus Igno Miškinio filme „Pietinia Kronikas“. Papasakok, kaip jauteisi po premjeros, ar praeiviai gatvėje atpažįsta Mindę?

– Kalbant apie šį filmą, jaučiuosi panašiai kaip vaidindamas Ž. Vingelio kurtame spektaklyje „Orfėjas“. Jaučiuosi, kad padariau viską taip, kaip reikėjo. Tai buvo mano pirmas didelis vaidmuo kine, aikštelėje jaučiausi laisvas ir labai laimingas. Aš, net jei ir nesifilmuodavau, dažnai būdavau aikštelėje, nes man tiesiog be galo patiko stebėti kino kūrimo procesą. Per filmavimus būdavo sunku užmigti naktimis, pamainos laukdavau lyg Kalėdų Senelio. Džiaugiuosi, kad filmą pavyko peržiūrėti stebėtojo akimis ir pajusti bendrą nuotaiką, išgyventi kartu su personažais. Gatvėje, jei kažkas ir atpažįsta, džiaugiuosi, kad žmonės mato ne Mindę, bet aktorių, kuris jį vaidino. Filmo „Pietinia Kronikas“ kūrybos procesas buvo ilgas, kaip ir ilgai laukta premjera, bet pamažu jau jaučiasi ir šitos kelionės pabaiga. Tegul Mindė gyvena kino teatre, o aš judėsiu į priekį.

– Kas tau artimiau: kino aikštelė ar teatro scena? Kodėl?

– Visą laiką sau ir kitiems sakiau, kad jei turėčiau galimybę rinktis, vaidinčiau tik kine. Kinas susideda iš trumpų distancijų, o teatre turi iš karto sudominti žiūrovą, priversti pamėgti ir tikėti tavo kuriamu personažu, negali scenos pakartoti dar kartą. Kameroje matomas kiekvienas akies mirktelėjimas, kiekvienas lūpų kampučio judesys, ir ta precizika mane žavi. Tavo mintis yra iš karto konvertuojama į kadrą. Dabar, pradėjęs dirbti teatre, supratau, kad gal ir teatras visai nieko. Čia labai tiktų posakis, kad apetitas atsiranda bevalgant. Kuo daugiau vaidinu, tuo labiau suprantu, kiek dar turiu klausimų ir noro tobulėti, dar daug galiu išmokti ir pabandyti. Džiaugiuosi, kad vis laisviau jaučiuosi teatro scenoje.

– Scenoje gebi žaisti, esi guvus, energingas, plastiškas aktorius, ieškantis ir mokantis kurti ryškius personažus. Kas padeda tokiam būti? Kaip įprastai kuri vaidmenis?

– Spektaklis negali būti „praeinamas“ arba „atidirbtas“. Tikriausiai tai ir padeda – noras ir atsakomybės jausmas. Spektaklis yra šventė, įvykis tiek žiūrovui, tiek aktoriui. Kiekvienas spektaklis reikalauja skirtingo priėjimo prie vaidmens. Neturiu vienos formulės personažui sukurti, kartais vaidmuo gali gimti sugalvojus, kaip jį vystyti, kartais – analizuojant ar žiūrint filmą. Svarbiausia užčiuopti vaidmens pradžią ar pagrindą, o tada galima pradėti jį lipdyti.