THIS ORDER GOES WRONG

Žiūrėkite Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt.

Menas, reflektuojantis žmonijos patirčių ir kasdienybės kismą, tampa visuomenės politinių, ekonominių ar socialinių problemų indikatoriumi. Tuo, kad technologijos vis labiau skverbiasi į mūsų kasdienybę ir lemia mūsų socialinį bei kognityvinį funkcionavimą, niekas neabejoja, ypač šiandien. Nuo įvairių formų ir sudėtingumo nerimo sutrikimų kenčia apie 13 proc. pasaulio gyventojų, ir tai verčia susimąstyti.

Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, 2015 m. debiutavusi Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“, kitam debiutui renkasi teatro sceną ir, subūrusi kūrėjų komandą, Menų spaustuvėje pristato muzikos ir medijų monoperformansą „This Order Goes Wrong“. Kompozitoriaus Dominyko Digimo muzikine partitūra, Kristijono Dirsės ir Kornelijaus Jaroševičiaus vaizdo projekcijomis bei Rimanto Ribačiausko tekstu yra brėžiama emocinės evoliucijos trajektorija, kurią scenoje, apsiginklavusi smuiku, atlieka ir, pasitelkiant technologijas, valdo L.Kmieliauskaitė.

Tekstas konstruojamas iš filosofų Cicerono ir Senekos raštų fragmentų bei žmonių, patyrusių panikos atakas ar nerimo sutrikimus, autentiškų liudijimų. Žodžiai yra paraleliai projektuojami ekrane arba sakomi atlikėjos. Kūrėjai siūlo galimybę pažvelgti į šiuolaikinių technologijų paveiktą jauno ir emociškai jautraus žmogaus kasdienybę. Konvulsiški, bet labai konkretūs ir vis pasikartojantys judesiai, efektingi mostai smičiumi, nuoseklus tekstu ir vaizdais išreiškiamų minčių šokinėjimas liudija sukurto sceninio organizmo nervų sistemos pažeidimus.

Visų pastarųjų menų ir priemonių sintezė turėtų veikti ir žiūrovą. Šis įvykis teatre – vienas iš tų pavyzdžių, kai įdomiau yra ne stebėti veiksmą scenoje, o klausytis kūrybinės komandos ir publikos diskusijų jau pasibaigus spektakliui. Jei sutiksime, kad ne visada galvosūkis, kurį sumąsto kūrėjo protas, sudomina žiūrovą, tai tik pastarasis ir turi galimybę pasirinkti. Galima užkibti ant kūrėjų mesto kabliuko arba išvengus dialogo, apsisukti ir nerti kitur.

Rekomenduojama šiuolaikinio meno entuziastams.

Nerekomenduojama bijantiems naujovių ir eksperimentų scenoje.

RIEŠUTŲ DUONA

Žiūrėkite Keistuolių teatre (Laisvės pr. 60, Vilnius).

Repertuarą sekite www.keistuoliai.lt.

Tuomet dar nė trisdešimties neturėjęs, o dabar žymus prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis 1972-aisiais parašė apysaką „Riešutų duona“. Po kelerių metų pasirodė režisieriaus Arūno Žebriūno filmas, paremtas istorija apie jauno žmogaus gyvenimo pradžią, pirmąją meilę ir išsiskyrimą, įsimylėjėlių šeimų nesantaiką, tapęs tikru jaunimo hitu, lietuviška ir sava, dramatiškai pasibaigusia Andriaus ir Liukos, o ne Romeo ir Džuljetos meilės istorija.

Spektaklio „Riešutų duona“ premjera šį rudenį įvyko Keistuolių teatre. Aktoriaus, režisieriaus ir vieno iš teatro įkūrėjų Aido Giniočio spektaklyje vaidina ne tik iš ankstesnių teatro spektaklių gerai pažįstami aktoriai Dalius Skamarakas, Vaidotas Žitkus, Judita Urnikytė, Vesta Šumilovaitė, Jurgis Marčėnas ir Justina Smieliauskaitė. Liuką Kaminskaitę spektaklyje vaidina Aistė Šeštokaitė arba Jovita Jankelaitytė, o Andrių Šatą – Lukas Auksoraitis ir Aurimas Bačinskas. Mano žiūrėtame spektaklyje vaidino iki tol teatro scenoje nematyti A.Giniočio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovaujamo trečio vaidybos kurso auklėtiniai A.Šeštokaitė, L.Auksoraitis ir Džiugas Širvys.

Scenografė Ramunė Skrebūnaitė ir režisierius erdvei kurti naudoja tik juodas kėdes ir ant ratukų važinėjančius juodus ir baltus kaimo gyvenimo elementus – trobą, seną radiją, kiaulę, karvę ir t.t., o personažus apvelka juodais arba baltais kostiumais ir taip spektaklį paverčia tarsi nespalvotų vaikystės nuotraukų ir prisiminimų koliažu. Kadangi pjesės veiksmas vyksta sovietmečiu, sentimentaliai žvelgiame ne į savo, o greičiau į tėvų vaikystę ir spektaklyje atpažįstame jų kasdienybės tendencijas. Praeities akimirkos romantizuojamos jas iliustruojant „The Beatles“ dainų ištraukomis.

Lietuviškoje provincijoje gaišta karvės, dega trobos, skyla dantys, iš nosies pilasi kraujas, blėsta ir vėl atgimsta meilė, miršta seneliai, tačiau laiko perspektyva lemia ir ironišką santykį su praeitimi, o sentimentalus žvilgsnis į praeitį tarsi išstumia visus negatyvius prisiminimus. Dramatiški, bet žaismingai pateikti įvykiai, šaržuoti personažai ir naivūs jų poelgiai sukelia žiūrovų juoką. Tačiau per trisdešimt teatro gyvavimo metų susiformavo ne tik žiūrovų ratas, bet ir „keistuoliški“ štampai, tad darosi vis sunkiau susižavėti pasikartojančiais kūrybinės komandos triukais.

Rekomenduojama su teatro menu susipažįstantiems paaugliams.

Nerekomenduojama nejaučiantiems sentimentų „keistuoliams“.

MARTI

Žiūrėkite Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22, Vilnius).

Repertuarą sekite www.vmt.lt.

XX a. pradžia buvo intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros laikas visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje, o lietuviams – dar ir tautinės kultūros bei savos valstybės formavimosi metas. Amžiaus pradžioje kūrėsi moterų sąjungos, draugijos, vyko visuotiniai moterų suvažiavimai. Pirmosiomis Lietuvos feministėmis yra laikomos Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė, publicistiniuose veikaluose ir visuomenėje aktualizavusios moters situaciją. Šiemet švenčiant moterų balsavimo teisės Lietuvoje įtvirtinimo šimtmetį, džiugina šalyje vis didėjantis moterų politinių ir kūrybinių iniciatyvų skaičius.

Režisierė Gabrielė Tuminaitė trisdešimtojo Vilniaus mažojo teatro sezono pradžiai renkasi iš mokyklinio vadovėlio pažįstamą, bet daugelio jau ir pamirštą Žemaitės apsakymą „Marti“ (dramaturgė – Paulina Pukytė). Spektaklyje, vaizduojant dviejų šeimų – Vingių (aktoriai Eglė Gabrėnaitė ir Gediminas Girdvainis) ir Driežų (aktoriai Rasa Jakučionytė ir Tomas Stirna) – gyvenimus, eliminuojamos lietuvių tautos patriarchalinės rakštys. Juk alkoholizmas, smurtas, moterų diskriminacija, socialinė atskirtis, nedarbas ir apsileidimas – ne tik praeito šimtmečio, bet ir šiuolaikinės mūsų visuomenės problemos.

Katrę, kurią vaidina Indrė Patkauskaitė, tėvams išleidus už tinginio Vingių Jono (aktorius – Tomas Kliukas), merginos gyvenimas tampa pragaru. Juk visiems tuomet buvo įprasta, kad moteris, būdama tik motina ar darbininkė, neegzistavo kaip žmogus, o jos priklausomybė nuo vyrų buvo suvokiama kaip prigimtinė ir amžina. Apie sunkią kasdienybę pradėjus skųstis šeimai, apsiginkluojama liaudies išmintimi. Katrę šeima bando nuraminti patarlėmis, kurios dabar skamba žiauriau nei kada anksčiau: lyg susitaikymas su netenkinančia padėtimi ir nuolankumas vyrui būtų tapę mūsų tautos tradicija, o vienintelė išsivadavimo iš šios katorgiškos lemties galimybė – mirtis.

Pagrindiniu scenografijos elementu tapusi vištidės lakta (scenografas – Vytautas Narbutas) geriau įsižiūrėjus primena vis dar Vilniuje nepastatytą nacionalinį stadioną ir liudija, kad lietuvių tautosakoje šaknis yra įleidęs ne tik moteris žeminantis grūdas, bet ir utopinių pažadų dalybos, vis atgimstančios artėjant rinkimams.

Rekomenduojama feministinių idėjų šalininkams.

Nerekomenduojama moterų diskriminacijai pritariantiems tamsuoliams.