Su naujais metais, Saulele!

Įkopęs į septintą dešimtį S.Bertulis žvelgia į ateitį pilnas kūrybinių troškimų

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus, Šaulių sąjungos, Pypkorių klubo nariui, Suaugusiųjų dailės studijos prie „Klaipėdos galerijos“ mokytojui, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros docentui dailininkui Sauliui Bertuliui lapkričio 1-ąją suėjo 60 metų. Visada linksmas, atviras, šiltas žmogus, bičiulių dažnai vadinamas Saulele, šią sukaktį paminėjo artimiausių draugų ir šeimos būryje taip, kaip įpratęs – su šokiais, dainomis ir pokalbiais iki ryto.

Švytėjo šventės šviesos

Žvarbų penktadienio vakarą į „Klaipėdos galeriją“, kaip į namus, sugužėjo geras pusšimtis S.Bertulio draugų bei kolegų. Tėvelio, vyro, senelio švente rūpinosi žmona Virginija, dukra Ieva, sūnus Paulius ir mažieji Bertuliai – Naglis ir Meda. Raudonai drapiruotas jubiliato krėslas „oficialiajai“ vakaro daliai oficialumo nesuteikė – svečiai sveikino Saulių šiltai ir draugiškai. Taip, kaip su savo bičiuliais kasdien sveikinasi pats Saulius - šypteli į ūsą, išpučia kvapnų pypkės dūmą ir, spausdamas ranką, linksmai sududena: „Su naujais metais!“, tuo tarsi pasakydamas, kad kiekviena diena atneša naują džiaugsmą, naują įkvėpimą, naują pradžią mažų darbelių, kurie ilgainiui išauga į didelius. Sveikinimo žodžius tarė Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, perdavusi ir miesto mero Rimanto Taraškevičiaus linkėjimus, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas, buvę ir esami mokiniai, būrys draugų. O kai marti Ingrida su anūkėliu Nagliu sidabriniais balsais seneliui sudainavo „Tu - pats geriausias...“, sudrėko ne tik jautrių moteriškių akys...

„Kas pasikeis įžengus į naują dešimtmetį?“- paklausiau Sauliaus. „Niekas nepasikeis, - atsakė. - Tai – tik naujas etapas. Gyveni ir žiūri į priekį. Svarbu turėti sveikatos ir laiko. Noriu kurti, rūpintis anūkais... Tai, kas gyvenime buvo svarbiausia iki šiol, liks svarbu ir toliau: šeima, kūryba, darbas“.

Iš vaikų namų – mokytis meno

Vilniuje gimęs Saulius anksti neteko mamos. Visa šeima – penki broliai ir seserys – buvo išblaškyti po vaikų namus. Tačiau liūdesio balse nesigirdi – jis džiaugiasi draugais ir auklėtojais, kuriuos sutiko toje liūdnoje įstaigoje.

O ir likimas buvo palankus – 1960 metais, su auklėtoja atvykęs į dainų šventę Vilniuje, pabandė laimę - ir įstojo į M.K.Čiurlionio meno mokyklą.

Ten ir suprato, kad jam patinka „apimtiniai dalykai, technika bei mechanika“. Toliau – Talino dailės institutas, metalo plastikos studijos. „Labai smagu buvo mokytis, - prisiminė Saulius. - Gavome labai daug žinių ir įgūdžių, mokėmės visko, kas susiję su metalu. Ir rinktis galėjai kokią nori sritį – kas pasuko į juvelyriką, kas kur, o mane labiau domino monumentalioji skulptūra.“

Kita stotelė – Klaipėda

„1972-aisiais gavau paskyrimą į Klaipėdą. Tiksliau – į Vilnių, bet susikeičiau su bičiuliu, kurio žmona tuo metu studijavo Vilniaus universitete. Juk man buvo nesvarbu, kur važiuoti,“ - ši smulk-mena atskleidžia vieną ryškiausių S.Bertulio portreto bruožų - geraširdiškumą ir altruizmą. Juolab kad priprasti prie svetimo miesto ir darbo „Dailės“ kombinate buvo nelengva: „Kombinate man, kaip ir kitiems, tekdavo dirbti pagal užsakymą: papuošalai, dekoratyviniai pano interjerams, visokie beprotiški prizai... Širdyje tai visai nepatiko. Tačiau man kaip visada pasisekė su žmonėmis. Visi Klaipėdoje mane palaikė, globojo, net gyvenau pas Klaipėdos dailės kombinato direktorių Feliksą Grigą - priglaudė, kol susikursiu savo buitį.“

„Kur rasdavote atgaivą širdžiai?“, - klausiu. „1974 metais pradėjau dalyvauti parodose, simpoziumuose. Eksponuodavau papuošalus, medalius, didžiulius varinius bareljefus... Paskui prasidėjo medalininkų veikla. Nuo tada kiek-vienais metais vykstu į medalininkų simpoziumus. Todėl ir šiandien mažoji plastika bei emalio menas yra pagrindinė mano kūrybos sritis“, - teigia dailininkas.

Tuo metu Klaipėdoje tik kūrėsi Dailininkų sąjunga. „Atvažiavęs susipažinau su Vytautu Jakščiu, Edvardu Malinausku, Algirdu Taurinsku, Jonu Buroku, Violeta Skirgailaite, Dmitrijumi Jefremovu... Mūsų kompanija tada nedidelė buvo. Kartu eidavome prie jūros, kartu švęsdavome, draugavome šeimomis ir paišdykaudavome... Dabar tas bendravimas kitoks. Ne todėl, kad žmonės blogesni, ne. Tiesiog jų daugiau. Pasiutusiai greitai tas laikas bėga...“

Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka

1975 metais S.Bertulis atvertė dar vieną biografijos puslapį, kurio ir dabar dar neketina užversti – tapo dėstytoju.

Šiandien VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros docentas nebesuskaičiuoja, kiek studentų laidų išleido į pasaulį. Nors su kai kuriais buvusiais mokiniais bendrauja iki šiol. Sako, jog ypač artimi ryšiai siejo su pirmąja laida – juk dėstytojas ir studentai buvo beveik vienmečiai. „Jie ir vyresnėlį sūnų padėjo prižiūrėti: vežimėlyje po katedros langais pavežiodavo, - juokėsi jubiliatas. - Ir šventes kartu švęsdavome...“

Šiandien pirmosios laidos studentų po langu vežiotas sūnus Paulius tėtį džiugina dviem anūkėliais. Regis, dabar galėtų S.Bertulis visą laiką jau skirti sau ir kūrybai (nes, anot jo, dirbdamas su „ jaunimu, studentais – beveik visą kūrybinę energiją atiduodi. Idėjas, polėkį, mintis, patirtį... Paties kūryba gerokai nukenčia, tiksliau, laikas, kurį gali jai skirti“), tad kyla klausimas – kodėl jis ir toliau aukoja save pedagoginiam darbui?

„Man tai artima, - šypso į ūsą Saulius, jaunimo ugdymui atidavęs 32 metus, bet visai nepanašus į anekdotinį pedagogą (gyvas įrodymas, kad po kelių dešimčių pedagoginio darbo metų žmogus nebūtinai tampa nepakaltinamas). - Ilgainiui įpratau, gal ir patobulėjau. Be to, tie energetiniai mainai... Save atiduodi, bet gauni jaunatviškumo. Nesvarbu, kad kūnas raukšlėjasi, bet širdyje lieki jaunas. Užkrečiama ta jaunatviška potencija.“

Ketvirtą dešimtį kartu

S.Bertulio kūriniuose dažnas moters, motinos su kūdikiu motyvas. Aptakios linijos, švelnumo kupini prisilietimai, jaukus, saugus glėbys... Net nuostabu, kaip galima tiek šilumos įpūsti šaltam metalui. „Anksčiau nesusimąstydavau, kodėl taip dažnai plėtoju šią temą, - sakė Saulius. - Dabar manau, jog tai savotiška išraiška to, ko kadaise man labiausiai trūko – šeimos, šilumos.“

Tačiau visi, pažįstantys Saulių ir Virgelę (taip pats Saulius ir šeimos draugai vadina Virginiją Bertulienę), žino, kad šį vaikystės trūkumą dailininkas kompensavo ne vien mene, bet ir gyvenime. Liaudyje apie tokius žmones sakoma: „Pora kaip tvora“. Jie visur kartu, jie pagarbūs ir meilūs, rūpinasi vienas kitu ir įsiklauso į vienas kito žodžius.

„Mes su Virgele pažįstami seniai, labai seniai... Susipažinome dar mokykloje. Paskui susitikome šokdami vienose vestuvėse, kur man teko ją atmušti nuo kito pabrolio. Pamačiau ir susižavėjau - tokia graži, tokia išdykusi... 1974 metais ji paliko namus sostinėje ir atvažiavo pas mane į Klaipėdą. Dabar mes jau 34 metus kartu. Vieną dieną gimę ir neišskiriami. Mūsų turtas - du vaikai, du anūkėliai... Gražiai gyvename. Tikome vienas kitam. Virgelė – jautri ir gera moteris“, - pasakojo vyras.

Nors S.Bertulis paauklėja, kad pavydėti negražu, jiems labai baltai, linkint didžiausios laimės, galima tik pavydėti jųdviejų penktadienių, kuriuos Bertuliai skiria tik vienas kitam ir, kaip toje dainoje, vienu du geria vyną.

Širdyje – tik dvidešimt

Baigdamas pokalbį S.Bertulis patikino, kad jei ir galėtų, nenorėtų nieko keisti savo gyvenime. Anot jo, „svarbiausia – turėti tikslą, jo siekti. Sukurti šeimą, ja rūpintis, auginti, gyventi. Likusį save - atiduoti kūrybai. Išgyventi kiekvieną etapą su visu jo skoniu ir spalvomis“.

Pagrindinis laimės elementas Sauliui – šeimos darna. „Tai man ir geriausia dovana, ir tikslas, - juokiasi paklaustas, ką norėtų gauti dovanų. - Niekada neteikiau reikšmės daiktams. Svarbiausia, kad būtų ramu ir gera. Šeima, draugai, aplinka, darbas, kūryba – ko daugiau reikia?!“ Išpučia vyšniomis kvepiantį dūmą, primerkia akį, šypso į ūsą – geras visų mūsų Saulius, Sauliukas, Saulelė...

„Kokio amžiaus jaučiatės širdyje?“- dar paklausiu. Pauzė. „Dvidešimties“, - juokiasi jis.

Jubiliejinė S.Bertulio kūrinių paroda įvyks „Klaipėdos galerijoje“ vasario mėnesį. Bus eksponuojami pastarųjų dvejų metų jo darbai - mažoji plastika ir koliažai.