Jau penkiasdešimt metų Tarptautinę teatro dieną, pradėtą švęsti 1961 m. Tarptautinio teatro instituto iniciatyva, palydi iškilių menininkų kalbos.

Pernai britų aktorė Judi Dench savo kreipimesi į teatro bendruomenę išsakė pageidavimą, kad kiekviena diena būtų teatro diena. Šis gražus aktorės noras atrodo kaip niekad aktualus, o gal net ir kiek pavėluotas, nes jau seniai daugėja nuojautų, įtarimų ir įrodymų, kad su teatru mes susiduriame ne tik scenoje – teatras mus persekioja ir kasdienybėje.

Kone visų Lietuvos politologų lūpose jau skambėjo gilesni ar seklesni politikos ir teatro scenos palyginimai. Socialiniai kasdienybės vaidmenys ir jų kūrimo įmantrybės (kaip įsijausti į uolaus darbuotojo, ar karjeros moters vaidmenį, kad juo patikėtų visi aplinkiniai) aptarinėjamos net blizgių paviršių žurnaluose. Apie sceną ir spektaklį kaip šiuolaikinės visuomenės gyvavimo logiką ir struktūrą, apie lavina ant mūsų srūvančią „milžinišką spektaklių sankaupą“ ne pirmi metai kalba ir kiti gyvenimo žinovai – filosofai, sociologai, žurnalistai.

 Akivaizdu, kad teatras jau nebėra vien ypatingas nekasdienius žmogaus egzistencijos momentus įprasminantis ritualas, jis išplito po visą globalių metaforų orbitą – jis visur ir visoks. Simptomiška, kad šiųmetę Tarptautinės teatro dienos šventę pasaulio teatralai kviečia sutikti „proginiais flashmobais“ ir pažymėti interneto dienoraščiuose. O kaipgi šiame postindustriniame „pasaulio teatre“ jaučiasi tradicinis scenos menas, tas šiuolaikinės visuomenės prototipas ir modelis, metaforiškai pritaikomas visoms sritims, o tikrovėje verčiamas taikstytis su jo tiesioginės įtakos zonų praradimu? Kaip galėtume įvardyti dabartinio Lietuvos teatro, šį sezoną simboliškai atsidūrusio kažkur tarp „Dulkių spindesio“ ir „Dugno“ būsenas?

Eskiziškai žvelgiant į Lietuvos teatro sezoną iki kovo 27-osios, šalia vis atsikartojančių pasiūlymų užsimiršti, pasilinksminti ar stilingai nuobodžiauti, galima aptikti ir bandymų sugrąžinti scenos menui paprastumą ir betarpiškumą. Lietuvos teatras, ilgą laiką žavėjęs žiūrovus fantazijos blyksniais ir vaizdų mįslėmis, įprato raižyti ažūrinius ornamentus dramblio kaulo bokšto puošyboje, o ne tiesiogiai kalbėtis su žiūrovu. Tuo smagiau, kad šį sezoną, bandant vaduotis iš metaforinių abstraktybių, pirmenybė teikiama intymiam artumui, minimalizmui, išgrynintai erdvei ir gyvai rizikai. Bundama ir iš ilgalaikės amnezijos – istorinė ar asmeninė atmintis scenoje įgyja vis konkretesnius pavidalus: „Antigonė Sibire“ (Kauno valstybiniame dramos teatre), „Prakeikta meilė“ (Lietuvos ruisų dramos teatre), „Koba“ (Kauno kameriniame teatre), „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Klaipėdos dramos teatre)), apie ją nebekalbama vien alegorijomis ar simboliais. Lyg nebenorėdamas būti paveikslu, kuriuo žavimasi iš tolo ir vengiama „liesti rankomis“, spektaklis atsiveria žiūrovui ir kviečia jį į bendrystės išgyvenimą, kai leidžiama ne tik paliesti aktorių, bet ir su juo išgerti („Dugne“, OKT). Be abejo, teatrą žiūrovų link stumtelėja ne vien meninės ambicijos. Atsakomybė už tai, kad nemažai daliai Lietuvos teatrų didžioji scena jau kuris laikas neprieinama, tenka ir posovietinės kultūros politikos vingrybėms. Nepaisant to, šį sezoną Lietuvos teatras žiūrovams siūlo artumą ir tiesioginį išgyvenimą: kalbėjimą žiūrint tiesiai į akis ir apsikabinimą („Dugne“, OKT), susikeitimą vietomis („Publika“, "Utopija"), gyvą improvizaciją ar atsivėrimą apsinuoginant („Prakeiktieji“, OKT). Paradoksalu, bet atrodo, jog scenos spektaklis bando įveikti kasdienybės teatrą.