PARODŲ SALĖSE
Suvedė prarastas laikas
 |
| Klaipėdiečiai skulptorius Vytautas Balsys ir tapytojas Rytis Martinionis gyvena ir išlaiko šeimas ne iš savo menų, todėl paroda jiems yra reta proga „suvesti sąskaitas“ su kūryba ir visuomene. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka |
Ryčio Martinionio tapybos paroda, ką tik atidaryta Baroti galerijoje, buvo iš anksto planuota. Kad ji įvyktų, po dvejų metų pertraukos šį pavasarį jis vėl „išsikasė“ teptukus, susirado studiją ir pats sau „pasidarė simpoziumą“. Tapydamas, sako, ieškojęs prarasto laiko. Taip sutapo, kad tuo pat metu skulptorius Vytautas Balsys kaip tik baigė dvi naujas skulptūras iš naujojo „Nuodėmių“ ciklo ir vaikščiojo nei šioks, nei toks. Širdį sopėjo. Buvo gaila to laiko, – kad jau baigėsi. Taip sunkiai, viską pasaulyje pamiršęs abi savo kūrybos rojaus soduose augino, nejučiom pats su jomis „suaugo“. Dabar reikia nuo širdies atplėšti ir gaila... Gaila, kad tik mažiau nei trečdalį savo laiko skulptorius gali skirti kūrybai. Didžiąją jo dalį pasiglemžia rutina. Abu dailininkai gyvena ir išlaiko šeimas ne iš savo menų. Todėl paroda jiems ir jų kūrybos gerbėjams – tikra šventė. Pamanė, kodėl gi nesurengus jos drauge ir nesugrąžinus vieni kitiems skolų?..
Žavi saulėlydis
Dvylika naujų, anot R. Martinionio, „gana spontaniškai“ šį pavasarį nutapytų jo paveikslų, eksponuojamų Baroti galerijoje, paliudija autoriaus ištikimybę savo tapybos stilistikai. Jo kūryboje giminiuojasi siurrealizmo ir postimpresionizmo dvasios. Abi, jaukiai įsitaisusios vakariniame apšvietime, nostalgiškai dūsauja apie prarastą laiką. „Kuo senyn, tuo saulėlydis vis labiau žavi“, - liūdnokai šyptelėdamas tarsteli autorius.
Siurrealistiniai medinių žaislų motyvai jo paveiksluose šmėkščioja nuolat. Tie žaislai – ne visai tobuli, primena visko mačiusias marionetes. „Gal todėl, kad autorius jaučia, jog žmogus yra valdomas?..“ – spėliojo grafikas Algis Kliševičius, apžiūrinėdamas parodą. „Mus išties nuolat kažkas valdo – protas, jausmai, likimas, kiti žmonės... – komentavo jis. – Gal išsirėkti arba nusigerti reikėtų, kad užmirštum apie tai?.. Arba kitaip išsilieti. Kad ir taip, kaip savo tapyboje sugeba R. Martinionis.
Šoko terapija
Šie paveikslai, anot autoriaus, – iš „subyrėjusių“ eskizų. „Kitaip tariant, pradedu ratais, baigiu – batais“, – juokiasi tapytojas. Jis mėgsta suasmeninti negyvus daiktus. „Man bebaigiant paveikslą, jie visi vienas per kitą kaip kokie ėriukai šaukia: „Sušukuok mane! Aš pirmas, aš pirmas!..“
Dailininkas prisipažįsta, kad jam tapyba – savotiška šoko terapija. „Jei koks psichologas įsižiūrėtų į mano paveikslus, aš jam būčiau kaip atversta knyga, – galėtų be vargo atspėti, ką tuomet jaučiau, galvojau, koks buvau, kai juos tapiau, tuos ėriukus šukuodamas“.
R. Martinionis save vadina laisvalaikio dailininku. Duonai užsidirba mokytojaudamas E. Balsio menų gimnazijoje, o teptukus porai mėnesių „išsikasa“ tik kartą per metus. Mat dirbtuvių kaip ir nebeturi, jose apsigyveno su šeima. Norėdamas atsidėti tapybai, ieško prieglobsčio ir „laisvo ploto“ pas draugus, savo parodai užsisako jį specialiai. Kartais daro koliažus, primenančius skulptūrinius objektus. Bet tie trimačiai dalykai, pasak jo, su tapyba neturi nieko bendra. Tapybai jam įtinka tik pavasaris, kiti metų laikai – ne. Surengia parodą ir vėl „užkasa“ teptukus visiems metams, iki kito pavasario. O tada – darbas, namai, šeima, pragyvenimo rūpesčiai...
Tęsia „Nuodėmių“ ciklą
Skulptorius V. Balsys neslepia, bet su nuoskauda sako, kad tik maždaug 30 procentų savo laiko gali skirti kūrybai, - tam, ką norėtų veikti kasdien. Tačiau skulptūra – brangus, turbūt pats brangiausias visais atžvilgiais menas, jo tiek daug nesukursi ir neparduosi, kad galėtum pragyventi su šeima. Todėl dažnai tenka jį atidėti į šalį ir iš marmuro turtuoliams daryti židinius, baseinus, prašmatnias interjero puošmenas.
Tačiau be didžiosios kūrybos menininkas būtų tuščias. Todėl V. Balsys geriau naktį nemiegos, bet įkvėpimo neatstums. Taip gimė jo „Rojaus sodų“ skulptūrų ciklas, kuriuo žavėjosi ne tik klaipėdiečiai, vilniečiai, bet ir danai. Paskui rašė „Laiškus“, kurie dar nebaigti. Dabar dailininkas pamažu augina kitą ciklą, kuriam jau ir vardą sugalvojo – „Nuodėmės“. Pradėjo jį nuo marmurinio diptiko „Nusidėjusi Magdalena“ ir „Puolęs angelas“, kurį jau esame matę bendroje Klaipėdos dailininkų parodoje prieš trejetą metų. Dailininkas prasitaria, kad tokios pertraukos – negerai, ir jis, ir visuomenė kažką praranda... Tačiau, anot jo, kūryba yra nuostabus dalykas, – ji visuomet kirba tavyje, net jei tuo metu darai visai ką kita.
Abi – moterys
Šiuo metu Baroti galerijoje eksponuojamos dvi naujos V. Balsio skulptūros – „ Liepa“ ir „Šokis naktyje“, tęsiančios „Nuodėmių“ ciklą. Dėl šventos trejybės joms kompaniją palaiko viena bičiulė iš ankstesnio „Rojaus sodų“ ciklo.
Naujausią savo skulptūrą „Šokis naktyje“ iš marmuro ir žalvario V. Balsys sako kalęs ir vijęs net aštuonis mėnesius. Pagal fizines darbo sąnaudas tai vienas iš pačių sudėtingiausių jo kūrinių. Užklaustas, kas inspiravo šią gražuolę, skulptorius atsakė: „Turiu labai gražią dukrą, kuri labai mėgsta šokti, ir tai jai sekasi puikiai“. Iš tikrųjų šioje skulptūroje autorius įkūnijo ne tik šokio plastikos žavesį, bet ir mergaitišką norą išsinerti iš savo kūno, anot autoriaus, – „iš tos nuodėmės troškulio“...
Žalia marmurinė „Liepa“, geriau įsižiūrėjus, irgi primena ne medį ar jo lapą, o kūdikio besilaukiančią moterį. „Atspėjai, - šypsosi autorius. – Ji jau septintą mėnesį nėščia. O „Liepa“ pavadinau todėl, kad tai – septintas metų mėnuo, vasaros branda.“
Jungia harmonija
Akivaizdi branda, – apžiūrinėdami parodą, konstatavo autorių kolegos dailininkai ir menotyrininkai.
Anot A. Kliševičiaus, V. Balsys – jau net ne meistriškas, o tiesiog virtuoziškas. „Jis fantastišku greičiu bręsta. Žiūrėdami į „Šokį naktyje“, mes absoliučiai nejuntame, kaip techniškai, fiziškai tai buvo sunku padaryti. Matome tik įstabų rezultatą, kuriame – vien grakštumas, elegancija, harmonija, – stebėjosi ir žavėjosi kolega dailininkas. – Visos detalės – pati skulptūra, jos pastatymas, pjedestalas, žalvario vielučių pynės, – viskas apgalvota detaliai, iki mažiausių smulkmenų. Bet mes matome tik bendrą harmoniją. Autorius nevargina žiūrovo būtinumu suprasti jo meną. Iš tikrųjų tokie darbai yra žymiai sudėtingesni, gilesni, kad juos iki galo suvoktum, yra apie ką pamąstyti. Bet jų forma kiekvieną žavi nepaprastu ir akivaizdžiu meistriškumu. Balsys tikras virtuozas. Man jo gaila. Nes tokio lygio meistrystė – jau priklausomybė. Kadangi jis jau negali daryti prasčiau...“
Tęsdamas mintį apie harmoniją, A. Kliševičius vėl grįžta prie R. Martinionio paveikslų: „Tapytojas irgi sugebėjo išgauti harmoniją tame vaizde – formos, kontrastai, spalvos, apšvietimas, - viskas byloja apie meninę brandą.“
Belieka pridurti, kad ši harmonija ir kūrybine autorių branda spinduliuojanti paroda Baroti galerijoje veiks iki birželio 10-osios. Tikrai verta pamatyti.
Naujausi komentarai