Šiandien, gruodžio 13-ąją, – Šv.Liucijos diena. Būtent nuo jos lietuviai imdavo švęsti saulės sugrįžimo šventę – Sugrįžtuves, užtrunkančias iki pat šv.Kalėdų. Saulėgrįža – akimirka, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena.
Prieangis į Kūčias
Anot žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės, mūsų protėviai pasirinko ne bet kokią dieną, o tokią, kai Saulė motulė "Trumpėje stovi". Ir taip miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių ribą. Ir mums niūrus trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams?
Seniau kalendorius neatitiko saulės metų ir pagal senąjį Julijaus kalendorių saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl šioji diena yra susijusi su visomis saulėgrįžos tradicijomis. Lietuvių mėgstama ir triukšmingai švenčiama Rasų šventė, kai būna ilgiausia metų diena, o skandinavų šalyse švenčiama Šv.Liucijos diena.
Žmonės dar ir dabar sako, kad per Šv.Liuciją ilgiausia naktis arba trumpiausia diena: vakarai jau nustoja trumpėję – saulė porą savaičių leidžiasi vienu ir tuo pačiu metu. Diena dar kiek trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte ji kažkiek pramiega – pateka minute vėliau. Anot kaimo žmonių, saulė pakyla, tik per kačiargą ir greit nugrimzta mariosna. Vėliau dienos pradeda ilgėti.
Giesmės ir turgūs
Tradiciniame kalendoriuje Saulės sugrįžimas – ne viena diena, tai – šventinis laikotarpis, seniau, ko gero, trukdavęs apie keletą savaičių. Šis laikas dabar atitinka dviejų savaičių laikotarpį, vadinamą tarpušvenčiais, tarpukalėdžiais arba šventvakariais.
Šiuo laiku ilgėliau vakarojame savo namuose, o seniau žmonės prie balanos, žvakės, aliejaus lemputės, susirinkę didesnėje troboje prisimindavo istorijas, sekdavo pasakas, dainuodavo. Giesmėse apdainuojama Saulė, moteris su perlų vainiku, gelažų ratai, šilkų botagai, sidabro žirklės, kurias nukala kalviai. Elnias devyniaragis – tai vienas seniausių įvaizdžių, reiškiančių metų laiką, atnešantis ugnį – saulę. Tarpukalėdžiu buvo nešiojamas saulės atvaizdas – žvaigždė.
Ilgais žiemos vakarais moterys verpdavo, ausdavo, vyrai tinklus rišdavo, pančius vydavo, prieverpstes ar šaukštus droždavo. Anot etnologų, į krosnį įmetus smalingesnę, ilgiau ir šviesiau degančią kelmo nuoskilą – "ugnies mitulį", kitados Lietuvoje būdavo atliekamos ugnies pagerbimo, Saulės šaukimo apeigos, kalbamos maldos namų židinio ugnelei ir jos globėjai Gabijai.
Po šventosios Liucijos prasidėdavo kalėdinis prekymetis: pirmiausia vykdavo skaistaturgis. Čia apsipirkti prieš Kalėdas suplūsdavo tarnaujantis jaunimas, gavęs metines algas. Čia galima ir pasižvalgyti į skaisčias mergeles ir į bernelius, surasti gražesnių drabužių, papuošalų. Po to sekdavo saldaturgis, kur daugiausia pirkdavo medų, cukrų, saldumynų, kitų skanumynų lauktuvėms.
Šviesos nešėja
Kokia šios šventės, vykstančios žiemos tamsoje, kilmė? Liucijos šventei yra daugiau nei šimtas metų. Liucijos diena mažai ką bendro turi su III–IV a. Pietų Italijoje Sirakūzuose gyvenusia mergele kankine, kuri buvo deginama ugnimi.
Liucijos tradicijos ypač plačiai paplito Švedijoje XIX a. – čia ji pakeitė kitą viduramžių šventąjį – Mikalojų. Šis mergaitės vardas taikliai atspindi šventės prasmę, jis kilęs iš lotyniško žodžio "lux" – šviesa, todėl dienos simbolis yra šviesos spingsulė: žibintas, deglas, žvakė. Teigiama, kad ji globoja neregius, akių gydytojus, netgi elektrikus.
Gruodžio 13-oji jau šimtmečius žymi Kalėdų pradžią. Kūčios Lietuvoje švenčiamos su šeima, šeimos aplinkoje, o Liucija yra atvira visiems. Jeigu Lietuvoje vaikšto kalėdotojai, namų laimintojai, senis Kalėda, tai Skandinavijoje Šv.Liucijos dienos ankstų rytą šviesos nešėja su palyda aplanko visas valdiškas ir privačias įstaigas. Procesijai vadovauja mergaitė Liucija – graži, šviesiais, ilgais plaukais, apsirengusi baltais marškiniais, per liemenį užsirišusi raudoną kaspiną, užsidėjusi ant galvos degančių žvakių bruknienojų vainiką.
Tyki kelionė į nušvitimą
Nuo Šv.Liucijos dienos iki Kalėdų ant palangės švedai laiko dvi žvakides, turinčias po šešis lizdus, kas vakarą uždegama vis viena žvakele daugiau. Uždegdami spingsulę savo namuose tamsiuosius vakarus galime praskaidrinti ir mes.
Per tas likusias dvylika dienų iki didžiųjų žiemos švenčių susitelkime į namų vidų – į savo širdis. Atidėti didžiuosius darbus, susimąstyti apie gyvenimo trapumą, apie būtį šiapus ir anapus. Verta prasmingai išnaudoti kiekvieną akimirką: rašyti laiškus, sveikinimo atvirukus, gaminti Kalėdų eglutei puošmenas.
Tykus ėjimas į Kūčias, jų laukimas ir yra tikroji šventė... Artėja naktis, kai įvyks didysis lūžis – virsmas į Šviesą. Esminis atkutimas ir kūniškai, ir dvasiškai. Tai – visuotinio atsinaujinimo metas, šventę patiria visi, kas gyvas. Apkabinkime obelį, pabelskime į avilį, paberkime lesalo paukščiams, žibinkime balanėles, kūrenkime Kalėdų ugnį, sudeginkime kaladę. Tai yra tai, kas sena, nereikalinga, sunaikinkime negerumus. Pasiųskime per ugnį pageidavimus, linkėdami vieni kitiems geros sėkmės, laimės.
Maldos Gabijai
Užrašė Klemensas Lovčikas, "Maldelės ugniai Upynos apylinkėje" (Šilalės r.), "Mūsų kraštas" (1994).
"Švinta Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio". Tai pati pirmoji malda rytmetį. Ją reikia sukalbėti dar prieš "Tėve mūsų". (Varniai).
Kad ugnis neišeitų iš namų, kad neužsidegtų: "Švinta Gabieta, užgaubta gulėk, užklota mygok ir muni saugok." (Upynos apyl.)
"Ugnele, Ramute, šventa Gabija, padėk mums." (Marijampolė)
Maldą kalbėdavo, kas virdavo valgį: "Švinta Gabieta, uždingta gulėk, naktį grėšninkų žmonių nejudink, nebudink. Nū smerčio neatstok, padūk lazdelę, uždek žvakelę, teeiny numučiu".
Ugnala tujai
Liepsnala tujai,
Švintaja tujai,
Gyvybi mums dovanoj,
Kurinku Tu kurinala,
Visumu dienelių Laimunala
Tau mas Malkelių
Sausų baltų Iš girių
Kursma
Tau mas Malkeli
Sausų baltų
Iš girių Kursma
Tau gismas
Maspi giedosma.
(K.Šimonis, Kupiškis)
Naujausi komentarai