Kūrybinė rizika

"Kiekvieną dieną stengiuosi priimti iššūkius ir juos įveikti. Nebijoti eksperimentuoti, – sako P.Ramanauskas, kalbėdamas apie meno suvokimo ribiškumą ir jam taikomas taisykles Lietuvos meno lauke. – Šiuolaikiniame mene pasigendu laisvumo, rizikos. Susidaro įspūdis, kad kai kurie menininkai bijo kurti kitaip, nes abejoja, ar tai bus suprantama. Lietuvos meno lauke gajus provincialumas: galioja taisyklės, nustatančios, kas yra tapyba, kas yra instaliacija, kas yra konceptualus menas ir t.t. Manau, nevertiname tų, kurių kūryba neįtelpa į apibrėžimus. O jei atsiranda vienetai, iškrentantys iš šio konteksto, jie iš karto tampa marginalais. Bet pasaulyje tokių pilna, jie įdomūs ir vertinami, tik pas mus kažkodėl lieka autsaideriais."

Jaučiu šiek tiek streso, kadangi pastarąjį mėnesį kūriau ne tiek, kiek galėjau.

Dėstydamas savo požiūrį P.Ramanauskas paskatina atsiriboti nuo stereotipiško meno suvokimo ir kūrėjams (pri)taikomų standartų. Tapybos meno erdviškumą gegužės 31-ąją galerijoje "Meno parkas" menininkas reflektuos šiuo metu rengiama personaline paroda.

"Jaučiu šiek tiek streso, kadangi pastarąjį mėnesį kūriau ne tiek, kiek galėjau, didelę laiko dalį skyriau pasiruošimui Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininko rinkimams, kurių laimėti nepavyko, tačiau jaučiau įvairių kartų tapytojų ir kitų sričių kūrėjų palaikymą, bet, deja, mūsų kol kas yra per mažai. LDS reikia daugiau jaunų žmonių, kurie nusvertų tų, kurie bijo pokyčių, daugumą. Džiaugiuosi, kad rinkimai baigėsi ir galiu pradėti intensyviai ruoštis parodai", – kūrybiniais planais pasidalija tapytojas.

Būsimą parodą jis sako norįs padaryti kitokią. "Eksperimentuoju su plastiku, jo lankstumas, permatomumas man įdomus ir naujas. Tiriu, kaip prie slidaus paviršiaus kimba skirtingų rūšių dažai, kaip jie reaguoja tarpusavyje. Po žiemos periodo jaučiuosi pasiilgęs ekspresyvios, laukinės tapybos. Jos radimosi proceso."

"Būna, Povilas man pasakoja savo įsivaizdavimą apie kūrinį, apibūdina idėją, ir man sunku jį suprasti, matyti tai, ką mintyse aiškiai mato jis. Tačiau galutiniame proceso taške, kai mintis įgauna vizualų pavidalą – rezultatas įtikina ir dažnai nustebina", – pakomentuoja R.Sorakaitė.

Du kūrybos keliai

Priešingai nei gyvenimo draugui, kuriam tapyba yra procesas, jai svarbus ir kitas – pasirinkimo – aspektas. "Kuri darbą ir viename iš etapų jis atrodo užbaigtas – čia kyla dilema su pačia savimi: ar atsitraukti nuo drobės, ar tapyti toliau. Tapyba yra rizikinga. Nesu azartiška, tačiau tapydama jaučiu suplūstantį adrenaliną, kai reikia apsispręsti, kada sustoti", – atvirauja menininkė.

Kurdama jaučiu suplūstantį adrenaliną, kai reikia apsispręsti: tapyti toliau ar sustoti.

Susidaro įspūdis, kad P.Ramanauskui materija yra tarsi sufleris, pateikiantis nuorodas, priartinančias prie kūrinio. Išbandydamas skirtingas medžiagas menininkas atranda tapybos medijos galimybes, kurias pats ir sukuria. R.Sorakaitė tvirtina, kad visad pradeda nuo motyvo paieškų ir tik jį atradusi pradeda kompozicijos, formato, spalvų ieškojimus.

"Tapyba yra mano motyvas, todėl dažniausiai man nesinori kūriniuose vaizduoti kažką konkretaus. Tačiau būsimojoje personalinėje parodoje atsiras vienas konkretus motyvas – akidangčiai. Jį pasirinkau neatsitiktinai. Mane stebina, kad, kūrybiniame lauke galėdami tiek daug visko matyti, pažinti ir eksperimentuoti, kai kurie menininkai atmeta, tai ko negali suprasti iš karto, užsidarydami ankštoje taisyklių dėžutėje. Šį požiūrį pastebiu ir bendraudamas su jaunais žmonėmis – tai ne tik vyresnės kartos bruožas. Akidangtis man yra siauro matymo, mąstymo, nusistatymo prieš platesnį požiūrį į kūrybą, simbolis", – paaiškina P.Ramanauskas.

Kita stotelė – "ArtVilnius'17"

Būsima paroda – ne vienintelis iššūkis, kuris artimiausiu metu laukia P.Ramanausko ir R.Sorakaitės: tapytojai dalyvaus vasaros pradžioje vyksiančioje Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius‘17", kurioje prisistatys kaip menininkų duetas.

"Mugė yra tarsi didelė meno kūrinių paroda, sudaranti galimybę jaunam menininkui būti pastebėtam. "ArtVilnius" suteikia galimybę pamatyti visų, per vienus metus įvykusių, parodų kontekstą, kuris yra išplečiamas iki tarptautinio", – teigia menininkas.

"Tiesa, publika į šį renginį ateina ne itin suinteresuota įsigyti patikusius meno kūrinius, tačiau užsienyje formuojasi priešinga tendencija: fizinės galerijų erdvės yra uždaromos, jos keliauja iš vienos mugės į kitą, o tai garantuoja naujus kontaktus, pažintis, pardavimą", – papildo R.Sorakaitė.

Tapytojai pasidalija nuomone, kad ne visi žmonės atskiria kūrinius, turinčius meninę vertę, nuo darbų, papildančių bendrą namų interjerą, tačiau neturinčių išliekamosios vertės.

"Mugėje norime išsiskirti: eksponuoti savo kūrinius netradiciškai, eksperimentuoti su erdve, ieškoti santykio vienas su kitu. Todėl stengsimės nekurti tvarkingos ekspozicijos, pabrėžiančios balto kubo erdvę. Galerija "Meno parkas", kuriai atstovausime mugėje, mus palaiko, todėl norisi pasistengti dėl jų", – planais dalijasi P.Ramanauskas.

"Kartu gyvename, keliaujame, lankome parodas, todėl mūsų estetikos suvokimas panašus. Tiek kūrybiniame procese, tiek formuojant parodų ekspozicijas patariame vienas kitam, nepaisant to, kad kaip kūrėjai esame labai skirtingi. Eksponuodama darbus aš eksperimentuoju tik tada, kai kažką kuriame kartu su Povilu, nes jei rengiu personalinę parodą, kabinu paveikslus "švariai", nes tuomet man reikalinga ramybė, tyla. Rengiantis bendrai parodai ar projektui leidžiu sau su paveikslais elgtis laisviau, nes jie tampa kito pasakojimo dalimi. Povilas kitoks: jis eksperimentuoja, ieško, atranda. Jo būdas ugningesnis. Dėl to kartais tampa sunkiau sutarti rengiant bendrą ekspoziciją: kuriuos kūrinius atrinkti, kur, ką ir šalia ko padėti, kad išlaikytume pulsavimą, bangavimą, esantį tarp mūsų. Tai darbas, tačiau jis malonus, dėl to, kad jį darome dviese", – prisipažįsta R.Sorakaitė.

Bendra kūrybinė būtis ir buitis tapytojų poros gyvenime tampa ir iššūkiu, ir jungiamąja grandimi ieškant naujumo asmeninėje kūryboje ir auginant tarpusavio santykius.